Atimtos seserys rytinėje šalies pusėje – Meklenburgas-Pomeranija, Brandenburgas, dalis Berlyno, Tiuringija, Saksonija-Anhaltas, Saksonija – 1990-aisiais grįžo į Vokietijos šeimą.
Regis, džiaugsmui nebebuvo ribų. Tačiau euforija atslūgo. Vakarų Vokietijos gyventojai toliau gyveno jiems įprastą gyvenimą, o štai rytų dalies vokiečiams teko iš naujo susiorientuoti laisvoje, vieningoje, bet kartu jiems naujoje šalyje.
Net ir po tiek metų tarp vakarų ir rytų vis dar jaučiami ir matomi skirtumai.
Kaip sniegas liepą
„Žinia, kad sienos neliko, mums skambėjo siurrealistiškai“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo Anja Krohnen, kuri tuo metu buvo paauglė.
Apie tai, kas vyksta Berlyne, prie Brandenburgo vartų, vokietės A.Krohnen šeima sužinojo žiūrėdama žinias. Viskas vyko daugiau negu 100 kilometrų nuo pašnekovės gimtojo miesto, dėl to įvykiai net neatrodė realūs.
„Ryškiausiai pamenu dieną, kai po mėnesio susiruošėme į Vakarų Berlyną. Kiekvienas įvažiavęs iš rytų į vakarus gaudavo 100 Vokietijos markių, vadinamųjų pasveikinimo pinigų, už kuriuos galima buvo apsipirkti vakaruose. Griuvus sienai visi, kuriems seniau buvo galima įvažiuoti ir ne, skubėjo jų gauti. Aš už juos prisipirkau spalvotų pieštukų ir rašiklių“, – ryškiausiai įsirėžusį įvykį prisimena moteris.
Netrukus ši piniginė dovana buvo panaikinta. Susivienijusioje šalyje jos nebereikėjo. Tuo labiau kad tuometinis premjeras Helmutas Kohlis pažadėjo: bendromis pastangomis pavyks naująsias žemes paversti klestinčiu kraštu, kuriame kiekvienam bus gera gyventi ir dirbti.
Bet, kaip labai dažnai nutinka, pasakyti lengviau nei padaryti. Beveik daugiau nei 40 metų istorija ir jos padariniai taip paprastai ir greitai nepasikeitė.
„Tėvai pasakojo, kad ilgai juos persekiojo nežinomybė ir jausmas, jog jie yra tarp dangaus ir žemės“, – pasakojo A.Krohnen.
Vokietijos savaitinio žurnalo „Spiegel“ žurnalistas Janko Tietzas savo prisiminimuose pasakojo: „Vakarai į rytus atėjo kaip sniegas liepos mėnesį, kuris netirpsta. Tai buvo laimė, bet kartu ir sukrėtimas. Laisvė prilygo didžiam pasiklydimui.“
Jo manymu, sniegui ištirpti pavyko. Tačiau net jei jo ir nebeliko, taip, kaip vakaruose, rytuose vis dar nėra.
Matomi atlyginimų skirtumai
Politikai iš karto ėmėsi veiksmų Rytų Vokietijos sparčiam vystymuisi paremti. Vadovaujant H.Kohliui įvestas solidarumo mokestis.
Šie 5,5 procento, nuskaičiuojami nuo kiekvieno gyventojo atlyginimo, nesvarbu, kur jis gyvena, turėjo būti tiktai vienų metų projektas. Tačiau vokiečiai jį moka dar ir šiandien.
Politikai šio mokesčio panaikinti neskuba. Bet kalbama, kad iki 2030 metų solidarumo mokečio turėtų nebelikti.
Pirminė šios iniciatyvos idėja – papildomus pinigus investuoti į Rytų Vokietijos infrastruktūrą, firmų kūrimąsi, kita dalis buvo skirta pensijoms, bedarbių pašalpoms. Socialinės išmokos biudžetą patuštino.
Daugelis šių žemių gyventojų po suvienijimo neteko darbo, buvo uždarytos įmonės.
Jaunesni išvyko darbo ieškoti į vakarus. Vyresni nei 40 metų liko – galimybių dėl darbo kitoje šalies pusėje būta per mažai. Taip augo nusivylimas nauju, euforija pasitiktu gyvenimo etapu.
Nors šiandien negalima skųstis greitkeliais rytinėse šalies žemėse, nuo 1991 metų rytų vokiečiams pavyko padidinti produktyvumą, augo ir atlyginimai, bet vis dar nepavyksta pasivyti Vakarų Vokietijos uždarbių – gyvenantys Rytų Vokietijoje uždirba per metus apie 10 tūkstančių eurų mažiau.
„Štai jums ir atsakymas, kodėl rinkimuose trečioje vietoje buvo dešiniųjų radikalų partija AfD („Alternative fur Deutschland“, lietuviškai – „Alternatyva Vokietijai“). Daugiausia už šią partiją balsuota Rytų Vokietijoje.
Būti iš rytų – diagnozė
Pašnekovas augo ir gyveno Rytų Berlyne, netoli sienos, skiriančios miestą.
Tą dieną, kai buvo paskelbta, kad galima judėti laisvai tarp rytų ir vakarų, už lango jis girdėjo masinius džiūgavimus. Pats jau kitą dieną sėdo ant dviračio ir išvažiavo į vakarinę miesto dalį aplankyti atskirtos giminės.
„Euforija tvyrojo visame mieste. Man tai pirmiausia reiškė, kad pagaliau galiu lankyti savo giminaičius, gyvenančius Vakarų Berlyne“, – pasakojo S.Richteris, tuo metu buvęs studentas.
Paklaustas, ar jis matąs dar šiandien skirtumų tarp Rytų ir Vakarų Vokietijos, vyras net nesuabejojo: „Tikrai taip. Ne tik ekonominių, bet ir žmonių bendravimo.“
Hamburge gyvenantis vyras vis dar sulaukia aplinkinių nuostabos, kai jie sužino, kad jis užaugęs komunistinio režimo sąlygomis.
„Tu iš rytų? Nemaniau. Tu esi toks išsilavinęs“, – tokią reakciją tenka jam dažnai išgirsti.
Ir pusiau juokais, pusiau rimtai vyras sako: „Atrodo, kad daugeliui Vakarų Vokietijoje užaugusių vokiečių būti iš rytų – diagnozė.“
Iš tiesų, anot žurnalisto Marko Deckerio, kuris, visų nuostabai, susivienijus Vokietijai persikėlė gyventi iš vakarų į rytus, „vakarų vokiečiams Vokietijos Demokratinė Respublika (VDR) buvo tolimoji šalis. Tolimesnė nei Anglija ar Prancūzija“.
Regis, daugeliui taip ir liko. Žurnalistas – vienas iš dviejų milijonų, kuris, šaliai tapus vieningai, susikrovė lagaminus ir išvažiavo gyventi į „egzotiškąją“ rytinę šalies dalį. O štai dvigubai daugiau gyventojų rytus iškeitė į išsiilgtuosius vakarus.
Naujose Vokietijos žemėse vis dar daug erdvės naujiems gyventojams. Čia viename kvadratiniame kilometre suskaičiuota 116 gyventojų, senose žemėse – visu šimtu daugiau.
Kitoks požiūris į gyvenimą
Vakarietiška kultūra ir laisvė žiūrėti holivudinius filmus, valgyti ir gerti tai, kas atrodė labai tolima ir svetima, darė įtaką rytų vokiečių gyvenimui.
Prasidėjo naujų vardų banga. Tuo metu tai atrodė originalu. Tačiau šiandien vakarinėje šalies dalyje gyvenantiems vokiečiams tai tapo pašaipų objektu.
Kevinas, Chantal, Jacqueline – jeigu kas, pašauktas šiuo vardu, atsiliepia, visi žino: jis arba ji – iš Rytų Vokietijos, ir greičiausiai toks žmogus išgirs aplinkinių prunkštavimą.
Skirtumų tarp buvusių dviejų šalių įvairūs tyrimai dar lig šiol nemažai suskaičiuoja.
Vis dar skiriasi požiūris į vaikų auklėjimą. Vakaruose į darželį išleidžiamas kas ketvirtas vaikas, jaunesnis nei 3 metų, rytuose jų – daugiau nei pusė.
Vakarų Vokietijoje galiojo griežtas požiūris į auklėjimą. Motina, anksti atidavusi vaiką į darželį, buvo laikoma gegute. Tačiau per beveik tris dešimtmečius ir čia daugėja moterų, anksčiau išsiruošusių grįžti į darbą.
Kai kurie tyrimai rodo, kad netgi maudymosi įpročiai tarp rytų ir vakarų vokiečių skiriasi. Rytuose gyventojai maudosi vakare, vakaruose – rytais.
Net dvi teorijos bando paaiškinti rytų vokiečių įpročius. Vieni teigia, čia žmonės daugiau dirbo fiziškai, dėl to liko įprotis nusiprausti vakarais po darbo. Kiti sako, jog rytais bėgęs šaltas vanduo, nes centrinis šildymas atsirado tik 8-ajame dešimtmetyje.
Kiek ilgai dar bus lyginama Rytų ir Vakarų Vokietija, kiek dar ilgai bus ieškoma skirtumų? Pašnekovai įsitikinę, kad kantrybės dar prireiks. Dar reikės užauginti bent vieną kartą, kad antspaudas dingtų.
„Man labiausiai norėtųsi, kad vieną dieną būti gimusiam Rytų Vokietijoje reikštų komplimentą, o ne keltų neigiamą reakciją“, – prisipažino pašnekovas S.Richteris.
