Įspūdis, kad kalbama ne apie teisinius procesus, o apie buitines skyrybas, nedingsta dar kartą priminus, jog pakeisti šį straipsnį gali tiktai Ispanijos parlamentas ir kad teisėjai, paskelbę šio savaitgalio katalonų plebiscitą neteisėtu, formaliai yra visiškai teisūs.
Šeimos gyvenime būna taip, kad vienas sutuoktinių staiga susivokia kadaise padaręs baisią klaidą. Gal ne staiga, gal link šio sprendimo ėjo metų metus. Kaupėsi nuoskaudos, vienas daugiau parneša namo, kitas mažiau. Vienas ant savo pečių laiko bent tris namo kampus arba bent įsivaizduoja taip darąs, kitas – tik pusę. Vienas nori komplimentų, kitas – žiūrėti futbolą per televizorių. Vienas savaitgaliais vaikščiotų į kačių parodas, kitas – į šunų.
Žingsnis po žingsnio, ir pagaliau vienas pareiškia: viskas, jei atvirai, tai niekad tavęs ir nemylėjau, faktiškai jaučiuosi be tikslo pradanginęs ištisus dešimtmečius, todėl nepyk, bet išsiskirkime kaip jūroje laivai.
Kitas, aišku, gali vietoje konstitucijos pasičiupti santuokos įžadus ir priekaištingai jais mojuoti – pala, čia gi parašyta, o tu pats kartojai prie altoriaus, kad būsi ištikimas, kol mirtis mus išskirs, sakyti „taip“ niekas tavęs už liežuvio netempė, nebent tu klausei: „kaip?“, o mes visi nenugirdome.
Tik bėda, kad užplūdus hormonams ir emocijoms baksnojimas į seniai duotus priesakus mažai padės. Katalikų bažnyčia irgi kadaise nepripažino skyrybų, todėl buvo priversta išgalvoti tūkstančius įvairiausių priežasčių joms anuliuoti. O kai vieną kartą tokios išlygos pristigo, ganytojiškoji imperija neteko Anglijos karalystės.
Taigi ką darytų tas liūdnas sutuoktinis, kuris nenori susitaikyti su praradimu ir mano, kad viską gal dar galima sulopyti?
Gal jis kantriai atsisėstų prieš veidrodį ir sąžiningai pasvertų savo charakterio ir elgesio trūkumus? Ir po šio sielos šukavimo pratimo atsiprašydamas tartų: žiūrėk, taip, čia aš kaltas, viskas, sutariam, daugiau taip nebebus, komplimentai – kas valandą, jeigu išlaidos – perpus, tai ir pajamų tiek pat pritempsiu, bendriname interesų ir draugų ratą ir t.t. Galų gale to, kas mus sieja, yra daugiau nei mus skiriančių dalykų, ar ne?
Arba galbūt jis ramiai prisėstų priešais ir monotonišku pusbalsiu dėstydamas atverstų kortas: suprantu, būna, užeina tokios jausmų audros. Bet žiūrėk, dabar taip greitomis ėmei ir nutarei. O ką darysime su bendru turtu?
Paskolomis? Vaikų išlaikymu? Galų gale ir tavo pajamos labai priklauso nuo mano ryšių. Pagaliau kaip pažiūrės draugai?
Jeigu skirsimės bloguoju, jiems ką, reikės rinktis vieną iš mūsų, su kuriuo bendrauti? Ir ar esi įsitikinęs, kad be manęs tave įleis į tuos elitinius klubus – juk tiek vargau, tiek to, vargome, kol kartu patekome? Žiūrėk, tu gal geriau pagalvok šiek tiek, aš tikrai neįsižeidžiau, visko būna.
O gal jis paaugliškai temptų lūpą ir sakytų: ak, tai tu skiriesi? Ne, tai aš skiriuosi! Arba ne – jeigu tu skiriesi, o aš nesiskiriu, tai mes nesiskiriame. Ką? Sakau tau, skyrybos galioja tik tada, kai abi pusės sutinka. O jeigu tik viena nori, tai čia ne skyrybos, o tiesiog išėjo žmogus iš namų, na, ir eik sau!
O galbūt pultų laužyti rankų, spausti prie sienos, kvėpuoti į veidą ir burnoti: aš tau kai parodysiu skyrybas, tai tu užmirši, kaip šį žodį ištarti. Esam prieš Dievą ir žmones pora, todėl būsim kartu, kol nudvėsi. Bet jeigu nudvėsi greitai, tai čia tavo problemos – aš elgiuosi profesionaliai ir mandagiai, o kad tau mėlynė liko, tai nereikėjo to paakio kišti po mano kumščio trajektorija.
Ir kaip jums atrodo, kuris iš šių variantų labiausiai paskatintų laisvės užsinorėjusio sutuoktinio norą grįžti į šeimos židinį? Va, ir man taip atrodo, kad tautų santykiams taikyti buitines analogijas labai sudėtinga.
