Aštriais pareiškimais apie Lenkijos valdančiąją Teisės ir teisingumo partiją (TTP) garsėjantis 70 metų A.Michnikas įsitikinęs – Varšuva šiuo metu izoliavo save. Todėl jai būtina rasti išeitį, ir viena tokių galimybių gali būti gerų santykių su Lietuva atkūrimas.
Tiesa, jis kol kas atsargiai vertino Lietuvos Seimo pirmininko Viktoro Pranckiečio žodžius, kad po jo antrojo susitikimo su Lenkijos premjere Beata Szydlo viskas eina tik geryn.
„Mūsų valdžia valstybę veda autoritariniu keliu“, – viešėdamas Vilniuje interviu „Lietuvos rytui“ sakė A.Michnikas.
Nors dėl šalių santykių atšalimo, anot jo, yra kaltos abi valstybės, rankas dėl to labiausiai trina Kremlius, pasinaudojantis savo propaganda ir bandantis į savo pusę palenkti pirmiausia Lietuvos lenkus.
Vis dėlto A.Michnikas įsitikinęs: Rusija neišdrįs Baltijos šalyse pakartoti Ukrainos scenarijaus, nes žino, kad tai reikštų atvirą konfrontaciją su Amerika ir jos nenuspėjamu prezidentu Donaldu Trumpu.
– Po ilgo laiko matome pirmąsias Lietuvos ir Lenkijos santykių šiltėjimo užuominas. Lenkijos prezidentas planuoja atvykti į Vilnių. Kas paskatino šį procesą? – „Lietuvos rytas“ paklausė A.Michniko.
– Dėl Teisės ir teisingumo partijos su Jaroslawu Kaczynskiu priešakyje veiksmų Europos Sąjungoje Lenkija tapo visiškai izoliuota. Tuo buvo galima įsitikinti ir per balsavimą dėl Donaldo Tusko skyrimo antrajai Europos Vadovų Tarybos pirmininko kadencijai.
Visos ES šalys palaikė jį, o Lenkija vienintelė ne. TTP patyrė visišką fiasko, bet bandė parodyti, esą laimėjo.
Tačiau TTP turėjo suvokti: jeigu nieko nekeis, Bendrijai Lenkija tiesiog nustos egzistavusi.
Paradoksalu, tačiau blogėjantys Lenkijos ir ES santykiai teigiamai atsiliepė mūsų šalies santykiams su Lietuva.
Be abejo, problemų liks. Tačiau J.Kaczynskiui reikia išeiti iš izoliacijos, todėl jis bandys susidraugauti su Lietuva.
Lenkija ir Lietuva iš tiesų neturi dėl ko pyktis. Mūsų šalių santykiai turėtų būti tik kuo geriausi – tiek dėl bendros istorijos, tiek ir dėl to, kad turime kartu dirbti ES.
– Ne vienus metus tarp šalių buvo juntama įtampa. Ar tikrai dėl to kaltas tiktai Lietuvos nenoras leisti lenkams rašyti pasuose tris lenkiškas raides?
– Ne kartą sakiau, kad Lietuvos politikų užsispyrimas dėl kelių lenkiškų raidžių yra neracionalus. Lenkams vis žadėta, kad bus raidės, bus gatvių pavadinimai, bet laikas bėgo, ir jokio rezultato nepamatėme.
Lietuviai yra užsispyrę, o lenkai – nekantrūs ir nervingi.
Varšuva nuolat buvo bombarduojama prašymais padėti Lietuvoje gyvenantiems lenkams. Lietuvos lenkų politiniai lyderiai, kurie išties yra palankūs Kremliui, beldėsi į Varšuvos duris ir taip sulaukdavo paramos.
Lietuviai padaro ir klaidų. Nuolatinis prašymas, kad Lenkija pasmerktų Lucjano Želigovskio veiksmus, niekur neveda.
Lenkija niekada to nepadarys. Ir ne dėl to, kad norėtų Vilniaus, – apie tai nėra net kalbos.
Bet kvailysčių yra ir iš kitos pusės. Pavyzdžiui, naujausia mintis vaizduoti Aušros vartus pasuose. Tai nedaroma piktai, greičiau iš paprasto kvailumo.
– Jau anksčiau esate minėjęs, kad Lenkijos ir Lietuvos nesutarimai naudingiausi yra Rusijos lyderiui Vladimirui Putinui.
– Net vaikas suvokia, kad Lenkijos ir Lietuvos ginčai naudingi V.Putinui. Negana to, tai skatina prorusiškas nuotaikas tarp Lietuvos lenkų. Dar 1988 m. KGB pakišo lenkams mintį sukurti naują sovietų respubliką, kurią sudarytų Vilniaus, Gardino ir Lvovo žemės.
Manau, kad Rusijos propaganda Lietuvoje veikia stipriau negu Lenkijoje. Lenkai jaučia labai neigiamus jausmus sovietų praeičiai. Lietuvoje dar ir dabar yra žmonių, sakančių, kad sovietmečiu buvo geriau.
Lenkijoje Rusijos televizija, spauda neturi jokios reikšmės. Pas mus net nerasi laikraščio rusų kalba įprastoje parduotuvėje.
Tiesa, Kremliaus įtaką matau dešiniesiems mūsų politikams. Jie netampa prorusiški, bet ima neigiamai žvelgti į Vakarus.
Lenkijoje politikos kuluaruose kuriamas planas B. Svarstoma – kam mums ta ES? Esą tik kišasi, nori kažkokių abortų, kontraceptinių priemonių, skyrybų.
O štai V.Putinas yra rimtas – jis tokių dalykų neleidžia. Prie jo būsime stiprūs ir mūsų nebemindžios gėjai iš Europos.
Tokia mūsų valdžia dabar. Be abejo, garsiai apie tai niekas nekalba, bandoma laviruoti.
– Manote, V.Putinas ruošia sau dirvą tiek Lietuvoje, tiek ir Lenkijoje, kad galėtų čia įgyvendinti jeigu ne Ukrainos scenarijų, tai bent sulaukti palankumo?
– Nemanau, kad V.Putino tikslas – pulti Lietuvą ar kitas Baltijos šalis. Pirmiausia jo tikslas yra sugriauti ES.
Kenks, kiek įmanoma, bet Lietuvai tikrai nesmogs taip, kaip tai padarė Donbase.
Galbūt klystu, bet tokia mano nuomonė. Lietuva yra NATO narė, ir smūgis jai reiškia atvirą konfliktą su Amerika. O pastarosios prezidentas yra pamišęs, neaišku, ką jis gali padaryti.
D.Trumpas yra nenuspėjamas. Jei jis rytoj numes atominę bombą ant Šiaurės Korėjos, gal kiek nustebsiu, bet šokiruotas tikrai nebūsiu.
Tai, kad amerikiečiai galėjo savo prezidentu išsirinkti D.Trumpą, mane juokais ramina – vadinasi, ne tik lenkai išprotėjo.
Beje, vis dėlto manau, kad į „Zapad“ pratybas reaguota kiek per isteriškai. Nieko nauja neįvyko.
Rusijos kariuomenė pabuvo Baltarusijoje? Stebėtasi, tarsi jos ten anksčiau nebuvo.
Baltarusijos prezidentas Aliaksandras Lukašenka yra apsukrus gangsteris – jis bando laviruoti tarp Vakarų ir Rusijos, tačiau supranta, kad be Maskvos palaikymo toli nenueis.
– Susitikęs pirmą kartą su V.Putinu sakėte, kad jis jums paliko gana teigiamą įspūdį, o po antro susitikimo jį pavadinote gangsteriu.
– Kai susitikome pirmą kartą, prezidentu V.Putinas buvo vos pusmetį. Jis ruošėsi atvykti į Lenkiją ir prieš tai panoro duoti interviu.
Nuvažiavau į Maskvą ir pasikalbėjau su juo. Man pasirodė, kad jis yra pragmatiškas, realistas, ne fanatikas. Atrodė, jis supranta, kad Rusija turi žengti demokratijos keliu.
Antro susitikimo metu jis buvo toks žmogus, su kuriuo pasisveikinus reikia patikrinti, ar visi pirštai liko savo vietose.
Susiginčijome dėl Michailo Chodorkovskio. Gyniau jį.
Aišku, V.Putinas, palyginti su Josifu Stalinu, yra liberalus. Tačiau, kaip yra sakęs mano draugas Tomas Venclova, tarp V.Putino ir J.Stalino yra skirtumų, bet norėtųsi, kad jų būtų daugiau.
Tikiu, kad vieną dieną V.Putinas sužlugs. Aš nežinau, kas tada lauks, bet tuomet nemažus šansus gali turėti Aleksejus Navalnas. Jeigu iki to laiko jo nenužudys – kaip žinoma, Rusijoje gali būti visko.
Be abejo, V.Putinas gali paruošti savo įpėdinį, bet taip neturėtų būti. Kelias, kuriuo eina dabartinis Rusijos prezidentas, išsisėmė. Jis kišasi į įvykius Sirijoje, Donbase.
Manau, kad Ukrainoje jo laukia tai, kas JAV – Afganistane. Tai tęsis ilgai, padėtis tik blogės.
Tiesa, kol kas karinio konflikto Ukrainoje sprendimo raktas yra Kremliaus rankose.
– Apie savo šalies valdžią kalbate itin griežtai.
J.Kaczynskį ne kartą esate netgi palyginęs su tuo pačiu V.Putinu. Padėtis iš tiesų atrodo tokia bloga?
– J.Kaczynskis su TTP stato valstybę pagal V.Putino pavyzdį. Jo politika autoritarinė – ima iš ES pinigus, tačiau nepaiso visų jos vertybių.
Mūsų valdantieji Europos Sąjungą vertina kaip grėsmę, apie Jeaną Claude’ą Junckerį kalbama blogiau nei apie V.Putiną ar A.Lukašenką.
Tai absurdas, nes iki šiol buvo kalbama, kad Lenkijai grėsmę gali kelti Rusija, o dabar pykstamės su sąjungininkais, reikalaujame iš Vokietijos reparacijų už Antrąjį pasaulinį karą.
O kodėl ne iš V.Putino? Sovietų kariai įžengė į Lenkiją, vogė, žudė, prievartavo. Gal paprašykime jų už tai atlyginti?
Tačiau nereikėtų apsigauti manant, kad lenkai labai palaiko J.Kaczynskį. Netikiu apklausomis – užtenka tik pažiūrėti, kokie protestai mūsų šalyje vyko dėl teismų reformos.
Net mažuose miestuose į gatves išėjo dešimtys tūkstančių žmonių. TTP nieko nepadarė, kad sulauktų jų palaikymo.
Sulaukė ne vieno lietuvių apdovanojimo
Adamas Michnikas yra lenkų disidentas, istorikas, vienas iš judėjimo „Solidarumas“ įkūrėjų. Nuo 1989 m. jis dirba Lenkijos laikraščio „Gazeta Wyborcza“ vyriausiuoju redaktoriumi.
Pripažinimą ir autoritetą A.Michnikas buvo pelnęs jau XX a. aštuntojo dešimtmečio viduryje. A.Michnikas nuosekliai rėmė Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą. Nuo pat Sąjūdžio gyvavimo pradžios aktyviai propagavo Lietuvos ir Lenkijos opozicinių jėgų bendradarbiavimą, skatino koordinuoti „Solidarumo“ ir Sąjūdžio veiksmus, dienraštyje „Gazeta Wyborcza“ nuolat nagrinėjo Lietuvos aktualijas.
Už nuopelnus plėtojant Lietuvos ir Lenkijos ryšius 1992 m. A.Michnikas apdovanotas Sausio 13-osios atminimo medaliu, 2001 m. – Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi, 2008 m. – Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos garbės ženklu „Lietuvos tūkstantmečio žvaigždė“. 2014 m. A.Michnikas tapo Lietuvos Laisvės premijos laureatu.
