Kilianas – katalonų didvyris, kuris kalnų entuziastams ir sportininkams kelia didžiulį susižavėjimą ir baisų pavydą.
Visi tik pagarbiai kraipė galvą, kai jis užkopė į 8,8 tūkst. metrų Džomolungmą be virvių, be papildomo deguonies ir be šerpų – lyg liptų į paprastą 3 tūkst. metrų Pirėnų kalnų viršūnę.
„Daugiau streso man kelia Madrido metro nei buvimas be deguonies Džomolungmos viršūnėje“, – sako miesto triukšmo ir automobilių vengiantis alpinistas, Ispanijos sostinėje apsilankantis kartą per 5 metus ir mieste besijaučiantis kaip žvėris narve.
Alpinistas nuo mažumės
Gimęs ir užaugęs Pirėnų kalnuose, 2 tūkstančių metrų aukštyje, K.Jornetas nuo mažens stebino savo ištverme. Vaikščioti pradėjo labai anksti ir, būdamas 18 mėnesių, jau vaikštinėjo po kalnus su kuprine ant pečių.
Būdamas trejų mažasis alpinistas įveikė pirmąją 3 tūkstančių metrų viršūnę. Būdamas penkerių užkariavo Anetą – aukščiausią Pirėnų kalnų viršūnę.
„Po tokių ekskursijų, užuot ilsėjęsis, mažasis Kilianas sėsdavo ant dviračio. Tuomet mes pradėjome suprasti, kad jis kitoks negu visi vaikai“, – savo didvyrio sūnaus vaikystę prisimena jo motina Nuria Burgada.
„Mes gyvenome kalnų namelyje vidury miško. Po vakarienės mama mane ir mano seserį išsivesdavo pasivaikščioti.
Iš pradžių mums būdavo baugu – tamsu, keisti garsai, žemė po kojomis nebuvo lygi, mes įsikibdavome į mamos koją.
Tačiau pamažu pripratome atpažinti garsus – čia paukštis, čia vėjas – ir pagaliau išmokome orientuotis be šviesos“, – apie vaikystės nuotykius kalnuose pasakojo K.Jornetas.
„Mes užaugome 2 tūkst. metrų aukštyje, Kilianas nuo mažų dienų kaip kalnų ožka šokinėjo nuo vieno akmens ant kito, jis išmoko slidinėti vos ne anksčiau negu vaikščioti.
Mes bėgiodavome basi po sniegą. Ir žiemą, ir vasarą maudydavomės kalnų upėse.
Sporto šakų – gausybė
Šis fenomenalus žmogus gali nesustodamas bėgti 38 valandas, jis yra pagerinęs daug pasaulio rekordų ir laimėjęs daugybę taurių.
Kalnų bėgikas, kalnų slidininkas, alpinistas, ekstremalaus slidinėjimo ekspertas. Penkis kartus K.Jornetas yra tapęs vertikalaus slidinėjimo pasaulio čempionu, jis pelnė daugybę taurių įvairiuose slidinėjimo čempionatuose ir yra tris kartus tapęs kalnų bėgimo pasaulio čempionu.
Laimėjęs visas įmanomas taures ir pasiekęs beveik visus pasaulio rekordus K.Jornetas nusprendė imtis naujų iššūkių. Taip 2012 metais atsirado jo projektas „Summits of my life“ („Mano gyvenimo viršūnės“).
Bėgikas užsibrėžė tikslą be deguonies, be virvių ir be žmonių pagalbos užkopti į aukščiausias pasaulio viršūnes. Dar vienas projekto ypatumas – pradėti kopti nuo artimiausios gyvenamosios vietos. Dažniausiai alpinistai viršūnes šturmuoja iš arčiau.
Į kalnus – plikomis rankomis
Būdamas 20 metų K.Jornetas pagerino prestižiškiausių kalnų bėgimo lenktynių „Mont Blanc Ultra Trail“ rekordą.
Tiesa, jo vos nepašalino iš rungtynių todėl, kad jis su savimi turėjo per mažai daiktų. Vietoj privalomos kuprinės su įvairiais būtinais rakandais jis turėjo tik prie liemens prisegamą piniginę ir butelį vandens.
Tai – dar viena K.Jorneto ypatybė – jis yra minimalistas ir vengia dabar madingų kalnų sporto aksesuarų.
Su savimi jis niekad nesinešioja nei fotoaparato, nei mobiliojo telefono.
„Kai Kilianas leidžiasi į gyvybei pavojingus žygius, mums būna labai neramu. Jam kopiant į Džomolungmą aš labai išgyvenau.
Sužinojusi, kad jis šią viršūnę be deguonies ir plikomis rankomis įveikė sėkmingai, dar ilgai negalėjau atsigauti nuo emocijų antplūdžio“, – sako K.Jorneto motina.
Minimalistinių įsitikinimų alpinistas laikosi ir aprangos klausimais. Kopdamas į Džomolungmą K.Jornetas naudojo tik šiek tiek storesnę aprangą, nei kopdamas į 3–4 tūkst. metrų viršūnes.
Interneto kanale „YouTube“ yra vaizdo įrašų, kuriuose K.Jornetas slidinėja itin pavojingose, ekstremaliose kalnų trasose vien tik su marškinėliais trumpomis rankovėmis.
Tobula kūno konstrukcija
„Atrodo, tarytum jis būtų sukurtas iš kitokios materijos. Lyg turėtų kažką antžmogiško“, – stebisi gausūs šio kalnų bėgiko gerbėjai.
Ką jau kalbėti apie valią ir pastangas, kurias kalnų sportininkas skiria treniruotėms.
Per metus K.Jornetas nubėga apie 15 tūkst. kilometrų, įveikia 550 km nuolydį ir sukaupia per tūkstantį treniruočių valandų.
Net ir medikai tvirtina, kad K.Jorneto fiziniai duomenys yra beveik antžmogiški. Gydytojas Danielis Brotonsas, kasmet atliekantis šio neįtikėtino sportininko „techninę apžiūrą“, tikina, kad K.Jornetas yra „tobula mašina“.
„Jo pulsas esant ramios būsenos yra labai lėtas – 36 dūžiai per minutę, kai normalus dažnis yra 60 dūžių.
Sportuojant K.Jorneto pulso dažnis gali pakilti net iki 190 dūžių per minutę, o tokia didžiulė amplitudė paprastai žmonėms nėra būdinga“, – sako medikas.
Kita neįprasta kalnų bėgiko įgimta savybė – jo organizmas sugeba iš oro pasisavinti didelį deguonies kiekį. Per minutę vienam kilogramui savo svorio jis pasisavina 80 ml deguonies, nors paprastai jo amžiaus reguliariai sportuojantis žmogus sugebėtų pasisavinti tik apie 55 ml.
Kilianas per minutę sugeba išjudinti 200 litrų oro, o tai reiškia, jog jis labai greitai iš organizmo pašalina pieno rūgštį, kurią gamina smarkiai dirbantys raumenys ir kuri sukelia jų skausmą.
Efektyvus deguonies pasisavinimas ir greitas laktato pašalinimas paverčia K.Jorneto organizmą tobulu, jokių ribų neturinčiu mechanizmu.
Daugybę olimpinių sportininkų tyręs D.Brotonsas teigia, kad yra matęs sportininkų su panašiais fiziniais duomenimis, bet katalonų alpinistas turi vieną išskirtinę savybę – proto galią.
„Jo valia ir protas yra tokie galingi, kad aš iki šiol nežinau, ar Kilianas išvis turi ribas.
Dažnai net ir po traumos jis dar nubėga pusantro šimto kilometrų. Jis mėgaujasi tuo, ką daro, ir milžiniškos fizinės pastangos jam nėra skausmingos.
Tik toks žmogus į Džomolungmą gali užkopti du kartus per savaitę“, – sako D.Brotonsas.
Troško pagerinti rekordą
Katalonas siekė užkopti du kartus ir pagerinti rezultatą. Pirmą sykį į Džomolungmą K.Jornetas šią gegužę užkopė per 26 valandas. Pasak Ispanijos spaudos, alpinistą buvo užpuolęs skrandžio virusas ir tai sulėtino jo kopimą.
Tad, nepraėjus nė savaitei, jis vėl šturmavo Himalajų viršūnę – šį sykį pagerindamas rezultatą iki 17 valandų ir labai priartėdamas prie italo Hanso Kammerlanderio rekordo – 16 val. 45 min., pasiekto 1996 metais.
Dvigubas Džomolungmos užkariavimas vainikavo K.Jorneto „Gyvenimo viršūnių“ projektą, o jo vardas dar sykį apskriejo viso pasaulio žiniasklaidą.
Paklaustas, ar jis, nepaisant nuolatinio pykinimo ir deguonies trūkumo, skrandžio problemų, mėgavosi kopimu į aukščiausią pasaulio viršukalnę, K.Jornetas atsakė: „Tuomet mėgaujiesi kitkuo. Kai žinai, kad naktis kalnuose – tavo, o iki viršūnės likus 300 metrų tave pasitinka saulėlydis.“
Renkasi atsiskyrėlio dalią
Apie savo nuotykius jis kalba taip, tarytum tai būtų taip paprasta, kaip užsukti į kavinę išgerti puodelį kavos.
Dėl savo kuklumo K.Jornetas Ispanijoje daugybei yra ne tik sporto, bet ir žmogiškųjų vertybių idealas. Jis yra paprastas, visai nepasipūtęs, į žurnalisto klausimą, kodėl antrą sykį kopė į Džomolungmą, nuoširdžiai atsakantis, kad „iš neturėjimo ką veikti“.
Tačiau kalnų bėgikas tvirtina, kad jis anaiptol nėra joks idealas, kad vengia žmonių ir neturi socialinių įgūdžių.
„Niekad nesu kvietęsis žmonių pietauti į namus. Manau, ir manęs niekas nenorėtų kviesti vakarienės“, – sako tūkstančius gerbėjų visoje planetoje turintis alpinistas.
Dabar K.Jornetas gyvena Norvegijos kalnuose kartu su savo drauge švede, taip pat kalnų bėgike Emelie Forsberg.
„Namuose praleidžiame tik tris mėnesius, todėl apie šeimos kūrimą kol kas negalvojame. Bet ateityje, žinoma, norėčiau susilaukti vaikų“, – sako katalonas.
Norvegijos kalnai K.Jornetui suteikia tai, ką jis labiausiai vertina, – vienatvę.
„Čia gyvendamas sutikčiau kokius tris žmones per metus – tai Ispanijos ar Prancūzijos kalnuose neįmanoma“, – sako atsiskyrėlišką gyvenimą dievinantis sportininkas.
Jis pasakoja, kad mažas būdamas trokšdavo, jog regionas, kuriame jis gyveno, atsiskirtų nuo Katalonijos ir tuomet išnyktų į kalnus nuolat vykstantys turistai iš Barselonos.
Paklaustas, ar jis jaučiasi finansiškai neįvertintas, K.Jornetas purto galvą.
„Aš jaučiuosi privilegijuotas, nes galiu pragyventi iš savo aistros. Nelyginu savo atlyginimo su garsių futbolo žaidėjų – jį lyginu su mediko, mokytojo ir kitų būtinų profesijų atstovų algomis. Juk būtent jie yra nepakankamai įvertinti.
Sportininkai mūsų visuomenėje yra pernelyg aukštinami.
Aš gal tik įkvepiu žmones bėgti, bet iš tikrųjų juk nieko produktyvaus ir naudingo neveikiu“, – kuklinasi alpinistas.
Vienoje Katalonijos televizijos programoje jis net prisipažino esąs bailys: „Iš tiesų aš esu bailys, ir tai yra labai svarbu.
Esu optimistas, esu pragmatiškas, bet bandau bijoti tokių dalykų, kurie gali man pakenkti. Kalnuose bijau, kad nušals rankos ir kojos, kad nukrisiu į bedugnę, kad mirsiu. Mirties baimė mus priverčia likti gyvus.“
