Pasaulį apraizgiusios paslaptingos agentūros čiuptuvai siekė ir Lietuvą

1947 metų rugsėjo 18 dieną oficialiai veikti pradėjusi šnipinėjimo agentūra turėjo užtikrinti amerikiečių saugumą. 

Rodos, nė viena JAV institucija nėra taip puikiai žinoma visame pasaulyje, bet tuo pat metu apgaubta tokiu paslapties šydu. Agentūra buvo įtarinėjama dėl kone kiekvieno antrosios XX amžiaus pusės lyderio nužudymo, revoliucijos ar režimo pasikeitimo.

Per CŽV gyvavimo laiką pasikeitė 13 prezidentų, o santykiai toli gražu ne su visais buvo draugiški. 

Dabar agentūros istoriją labiausiai įkūnija atviras konfliktas su Donaldu Trumpu, bet ir jis nėra pirmasis šalies lyderis, svarstęs, kad pareigūnai yra prieš jį susimokę. 

Šaltojo karo metais padėjusi rungtis su sovietais agentūra vėliau daugiausiai rūpinosi JAV kova su terorizmu. Tačiau ir čia CŽV pasižymėjo atlaidžiu požiūriu į įstatymus. 

Regis, Venesuelos lyderis Nicolas Maduro ir Šiaurės Korėjos diktatorius Kim Jong-unas ne veltui pastaruoju metu pradėjo gąsdinti, kad CŽV kurpia planą nuversti jų režimus. 

Kad ir kiek daug absurdiškų sąmokslo teorijų yra sukurta apie šią instituciją, CŽV istorijoje slaptų operacijų, suorganizuotų perversmų ir su tarptautine teise prasilenkiančių nuklydimų – nors vežimu vežk.

Viena iš dažniausiai minimų agentūros atsiradimo priežasčių – Ameriką netikėtai užklupusi Japonijos ataka prieš Perl Harboro bazę Havajuose. 

Nors JAV žvalgyba 1941-ųjų rudenį turėjo informacijos apie tai, kad Tokijaus pasiųsti lėktuvai gali kelti grėsmę amerikiečių karinio laivyno flotilei Ramiajame vandenyne, informacija pasiklydo tarp skirtingų grandžių ir ja nebuvo tinkamai pasinaudota. 

Tad jau po Antrojo pasaulinio karo pabaigos prezidentas Harry Trumanas įsakė įkurti vieną instituciją, kuri galėtų vieningai koordinuoti visas JAV žvalgybines operacijas. 

Beje, amerikiečius jaustis neramiai vertė ir Rytų Europoje savo įtaką plečianti Sovietų Sąjunga.

Dėl to Antrojo pasaulinio karo metu Strateginių tarnybų biuro vykdytas šnipinėjimo funkcijas 1947 metais perėmė naujai įkurta Centrinė žvalgybos valdyba. 

Deja, pirmaisiais metais agentūra tikrai negalėjo pasigirti džiuginančia sėkme. Sovietai toliau sėjo komunizmo sėklą Europoje, o Korėjos kare JAV nesugebėjo numatyti Kinijos įsitraukimo, kuris Šiaures pajėgoms suteikė didžiulį postūmį. 

Tačiau jau šeštojo dešimtmečio pradžioje CŽV įvykdė pirmąją sėkmingą didelio masto operaciją, kurios tikslas buvo ne išgauti slaptos informacijos, o pakeisti visą šalies režimą. 

Beje, ir anksčiau amerikiečiams buvo pavykę pakreipti rinkimus savo nuožiūra. 1948 metais dosnia parama italams jie pasiekė, kad į valdžią Romoje neateitų komunistai.

O Irane 1953 metais amerikiečiai sėkmingai pakurstė tikrą perversmą, per kurį posto neteko Vakarų naftos kompanijoms pasipriešinęs premjeras Muhammadas Mossadeghas. Vietoje jo į valdžią grąžintas Vašingtono remiamas šeichas.

Panašus planas vėliau įvykdytas Gvatemaloje, Sirijoje, Indonezijoje, Konge, Čilėje. Slapta buvo apmokyti, apginkluoti Afganistano mudžahedai ir Hondūre veikusi teroristinė organizacija „Contras“, kuri buvo įkurtas tam, kad nuverstų Nikaragvos valdžią.

Užtat siekis nuversti neseniai komunistine tapusios Kubos lyderį Fidelį Castro baigėsi nesėkme.

1961 metais CŽV apmokė ir Kiaulių įlankoje išsilaipinti paleido kubiečių emigrantų pajėgas, kad šios įvykdytų režimo pasikeitimą. Tačiau Kubos kariuomenė jas sudorojo ir perversmą numalšino vos per tris dienas. 

Maža to, F.Castro agentai nužudyti mėgino daug kartų, tačiau kiekvienas jų baigdavosi nesėkmingai. Šnipai bandė užnuodyti jo cigarus, prikimšti juos haliucinogeninių medžiagų, nuodais ištepti lyderio nardymo kostiumą, bet F.Castro vis išgyvendavo.

Garbės nedaro ir tai, kad dėl klaidingai surinktų žvalgybinių duomenų per 1999 metų Jugoslavijos bombardavimo kampaniją buvo sunaikinta Kinijos ambasada Belgrade. 

Sugriuvus Sovietų Sąjungai amerikiečiai liko be pagrindinio Šaltojo karo priešo, tad dauguma CŽV išteklių buvo perkelta kovai ne su valstybėmis, o teroristais ir tarptautinėmis nusikaltėlių organizacijomis. 

O vėliau kur kas juodesnes agentūros taikomos technologijos į paviršių išlindo po rugsėjo 11-osios teroro išpuolių Niujorke ir Vašingtone. 

Po teroro akto amerikiečiai pasišovė naudoti visus įmanomus būdus, kad surastų grupuotės „Al Qaeda“ vadeivą Osamą bin Ladeną ir kitus lėktuvų užgrobimą organizavusius teroristus. 

CŽV pradėjus įtariamųjų medžioklę, juos kažkur reikėjo paslėpti, nes nepateikę kaltinimų pareigūnai negalėjo jų laikyti be galo ilgai ir, juo labiau, JAV teritorijoje. 

Todėl šiems aiškaus teisinio statuso neturintys užsieniečiai buvo iš Artimųjų Rytų vežami į liūdnai pagarsėjusį Gvantanamo kalėjimą JAV karinėje bazėje Kuboje, tačiau pakeliui sustodavo ir kitose šalyse. 

„Juodieji objektai“, kuriuos JAV įkūrė mažiausiai aštuoniose užsienio šalyse, buvo naudojami sulaikytųjų kankinimui – imituotam skendimui, laikymui be miego, triukšme, šaltyje. 

Šių kalėjimų vietos buvo laikomos paslaptyje, o su ja buvo supažindintas tik JAV prezidentas ir saujelė kitų svarbių saugumo pareigūnų. 

Beje, visa tai tikriausiai buvo atliekama veltui. Trejus metus JAV Senato vykdytas tyrimas atskleidė, kad slaptuosiuose kalėjimuose laikyti kaliniai nepateikė jokios svarbios informacijos. 

„Kankintų sulaikytųjų pateikta informacija nepadėjo sulaikyti O.bin Ladeno, o  kartais net ir kenkdavo platesnei kovos su „Al Qaeda“ kampanijai“, – 2012 metais paskelbė senatoriai. 

Net ir dabar Gvantanamo kalėjime yra likęs 41 sulaikytasis, nė vienas iš jų taip ir nebuvo oficialiai teisiamas. Dalis jų yra paskelbti nekaltais ir laukia perkėlimo. 

Tarp skandalingų CŽV operacijų, apie kurias žino ir visuomenė, yra ir tokių, kurios kelia juoką. Antai septintojo dešimtmečio viduryje CŽV mėgino išsiaiškinti, ar slaptų susitikimų pasiklausymui galėtų naudoti kates.
 
Manoma, kad ši mintis kilo agentams mėginant pasiklausyti užsienio lyderių: pastarieji susitiko vietoje, kur lakstė daug benamių kačių. CŽV pastebėjo, kad keturkojai į objektą įslinkdavo ir iš jo pabėgdavo nepatraukdami niekieno dėmesio.
 
Kaip rašė buvęs CŽV agentas Victoras Marchetti, Tyrimų ir plėtros departamentas sugalvojo, kaip pritvirtinti mažesnį nei 2 centimetrų dydžio siųstuvą mėsingoje katės sprando vietoje, o jos ausyje paslėpti mikrofoną. Juos jungė beveik nematomas plonytis laidas. Kadangi siųstuvas buvo mažas, jame galėjo tilpti tik itin mažytės baterijos, tad ant katės pritaisytas mikrofonas užfiksuodavo labai ribotos trukmės įrašą.
 
Nors katės nepastebėtos galėjo patekti į reikiamą vietą, jos nebuvo pačios geriausios šnipės. „Agentai pastebėjo, kad gyvūnai pamiršdavo užduotį vos tik išalkdavo. Be to, jas reikėjo apmokyti, kokių garsų ieškoti, o tai užtrukdavo. Kartais visi apmokymai nueidavo perniek: vienąkart vos parke žmonių pokalbių klausytis paleistą katę pervažiavo taksi automobilis“, – rašė V.Marchetti.
 
Kai informacija apie šį eksperimentą buvo išviešinta 2001 metais, programa sulaukė daug pajuokų. Paaiškėjo, kad nors technologija ir buvo išvystyta, CŽV mokslininkai nusprendė kačių „verbavimo“ nebetęsti.

Pranešimai apie galimą CŽV kalėjimą buvusioje jojimo bazėje šalia Vilniaus JAV žiniasklaidoje pasirodė 2009 metais, kai Barackas Obama įsakė uždaryti visus „juoduosius objektus“ užsienio šalyse. 

2014 metais JAV Senato ataskaitoje paskelbta, kad „violetiniu“ vadintas centras Lietuvoje veikė nuo 2005-2006 metais ir buvo uždarytas dėl nepakankamo medicinos priežiūros užtikrinimo. 

Maža to, Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) nagrinėja rugsėjo 11-osios išpuolių organizavimu įtariamo Abu Zubaydah skundą prieš Lietuvą. Saudo Arabijoje gimęs palestinietis tikina, kad buvo kalinamas Antaviliuose, o jo laikymo sąlygos čia prilygo kankinimui. 

Žmogaus teisių gynimo organizacija „Redress“ pareiškė, jog „labai tikėtina“, kad 2003 metais Pakistane sulaikytas Saudo Arabijos pilietis Mustafa al-Hawsawis buvo kalinamas Lietuvoje.

Bet vyriausybė tikino, kad amerikiečiai į Lietuvoje įkurtą žvalgybos paramos centrą prieš daugiau nei dešimtmetį gabeno ne kalinius, o ryšio įrangą.

Vilnius tvirtina, kad šios patalpos niekada taip ir nebuvo panaudotos pagal pirminę projekto paskirtį, o vėliau pertvarkytos į Valstybės saugumo departamento mokymo centrą.

Buvę valstybės ir saugumo struktūrų vadovai neigia, kad kad Lietuvoje galėjo veikti CŽV kalėjimas. 

Beje, Lenkija, ilgai neigusi jų egzistavimą, 2014 metais pripažino, kad jos teritorijoje veikė CŽV objektai. Buvęs prezidentas Aleksandras Kwasniewskis pripažino davęs leidimą JAV įkurti „juodąjį objektą“, tačiau jame nurodė laikytis Lenkijos įstatymų. 

2014 metais EŽTT nurodė Varšuvai sumokėti A.Zubaydah 100 tūkst. eurų žalos atlyginimą už tai, kad 2002-2003 metais Lenkija leido savo teritorijoje CŽV jį kankinti. 

Prie agentūros bėdų sąrašo prisidėjo ir tai, kad CŽV nebuvo vienintelė JAV saugumu besirūpinanti institucija JAV. 

Federalinis tyrimų biuras (FTB) veikia pabrėžtinai kitoje sferoje – vykdo tyrimus JAV viduje, o CŽV – užsienyje. 

Nors pastaroji ir buvo įkurta tam, kad JAV saugumo institucijos geriau dalintųsi informacija, dažni tarpusavio ginčai ir varžymasis nekart pastatė į pavojų ir amerikiečius. 

Prezidentas Richardas Nixonas iš viso buvo įsitikinęs, kad CŽV kurpia slaptą planą išversti jį iš posto, todėl nustojo skaityti jos ataskaitas, pats nesidalijo informacija.

„Kiekviename vyriausybės tyrime nuo Perl Harboro iki Irako karo žvalgyba pagrindine savo problema paskelbdavo nesusikalbėjimą tarp agentūrų. Jų nesprendimas kėlė pavojų pačiai šaliai“, – knygoje „Pleištas: slaptas karas tarp FTB ir CŽV“ („Wedge: The Secret War between the FBI and CIA“) rašė istorikas Markas Rieblingas. 

Tiesa, agentūrų funkcijos iš principo buvo skirtingos: FTB agentai turėjo surasti ir sugauti nusikaltėlius, kurių policija nepričiumpa, o CŽV buvo sukurta tam, kad politikai sužinotų, kas iš tikrųjų vyksta pasaulyje. 

Prisiminimai apie R.Nixono eroje sustiprėjusius nesutarimus į paviršių iškilo šiemet, kai JAV prezidentu tapo D.Trumpas. 

Sąmokslo teorijomis įtikėjęs lyderis su CŽV nepalaiko pačių geriausių santykių – agentus yra išvadinęs politiškai motyvuotais, gėdą keliančiais ir liguistais žmonėmis, kurie skleidžia melagingas naujienas.

Be to, pats D.Trumpas išviešino vieną slaptą CŽV vykdomą programą – 2013 metais B.Obamos pradėtą nuosaikių Sirijos sukilėlių apginklavimą ir mokymus. 

Ypač aštrus ginčas dabartinėje administracijoje kilo dėl galimo Rusijos kišimosi į JAV prezidento rinkimus, kuriuos laimėjo D.Trumpas. 

Tiek CŽV, tiek kitos JAV žvalgybos agentūros laikosi nuomonės, kad Maskvos ranką juose ir siekį padėti D.Trumpui įrodo faktai. 

O JAV prezidentas už šias abejones žvalgybininkus palygino su nacistinės Vokietijos pareigūnais. 

Kibernetinės atakos, duomenų vagystės ir užsienio įsilaužimai – nauja žvalgybos realybė. 

Todėl ir ankstesnis CŽV vadovas Johnas Brennanas dar 2015 metais pradėjo didžiausias institucijos reformas per visą istoriją – sukūrė specialų skaitmeninės plėtros centrą, agentus privertė dirbti kartu su programuotojais, sumažino slaptųjų operacijų padalinį. 

Žinoma, JAV žvalgybos agentūros ir anksčiau užsiėmė skaitmeniniu šnipinėjimu. Apie jo mastą, liečiantį ir amerikiečius, ir žmones visame pasaulyje atskleidė buvęs CŽV ir Nacionalinės saugumo agentūros darbuotojas Edwardas Snowdenas. 

„Didžioji dalis žmonių bendravimo dabar vyksta virtualiai. Todėl žvalgybos profesionalai turi būti pasiruošę kovai šioje erdvėje“, – aiškino J.Brennanas. 

Tiesa, ne visiems naujojo vadovo reformos patiko: pasak kai kurių pareigūnų, agentūroje kilo sąmyšis, pokyčiai trukdė dirbti, o darbuotojų atsakomybės susipainiojo. 

„CŽV darbas yra vogti paslaptis, o pati svarbiausia paslaptis yra ketinimai. Juos išsiaiškinti gali tik žmogus“, – posūkį į kibernetiką kritikavo buvęs CŽV pareigūnas Glennas Carle’as. 

Kaip tvarkysis iš J.Brennano agentūrą paveldėjęs Mike’as Pompeo, parodys, kaip jam seksis traukti agentūrą iš bene didžiausios problemos: kaip veikti žvalgybai, kuria nepasitiki pats aukščiausiasis jos lyderis Baltuosiuose rūmuose?