Paryžiuje apie 50 tūkst. turistų kasdien praeina pro Dievo Motinos katedrą – vieną geriausiai išlikusių ir dar stovinčių viduramžių epochos pastatų.
Lankytojai iš įvairių pasaulio šalių žvelgia į įspūdingus vitražinius langus, ant pirštų galų tyliai tipena pro milžinišką chorą ir navą, su pagarba šnibždasi šalia amžius skaičiuojančių skulptūrų ir paveikslų, puošiančių sienas.
Dievo Motinos katedra, stūksanti virš sostinės, miesto centre esančioje salelėje, nuolat primena Paryžiaus istoriją: katedra matė Didžiąją Prancūzijos revoliuciją, taip pat Pirmąjį ir Antrąjį pasaulinius karus.
Bet dabar šiam istoriniam palikimui iškilo dar vienas iššūkis – prabėgus 854 metams nuo statybų pradžios vienai labiausiai lankomų Europos įžymybių, galinčių pasigirti 12 mln. turistų per metus, gresia rimtas pavojus.
Tarša trupina paveldą
„Oro tarša – viena pagrindinių kaltininkių, – tvirtino architektas Philippe’as Villeneuve’as. – Turime pakeisti nusidėvėjusius akmenis bei sujungimus labiau tinkamomis medžiagomis. Tai – didelis užmojis.“
Žinoma, tai kainuos didžiulius pinigus, bet dar nežinoma, kas padengs visas išlaidas. Pagal griežtą, šimtmečius galiojančią Prancūzijos teisę, katedra priklauso vyriausybei, o Paryžiaus katalikų arkivyskupija katedra naudojasi už dyką.
Taigi dvasininkai mano, jog vyriausybė turėtų sumokėti už remontą, nes teisiškai katedra priklauso jai.
Bet pagal valdžios priimtą nutarimą arkivyskupija yra atsakinga už Dievo Motinos katedros priežiūrą, o Kultūros ministerija kiekvienais metais remonto darbams skiria 2 mln. eurų.
Tačiau ši suma padengia tiktai dalį reikalingų išlaidų.
Ir griovė, ir apdainavo
Dievo Motinos katedros statybos užtruko ilgiau negu šimtmetį, pradedant 1163 m.
Bėgant amžiams šventovei teko patirti ir vandalų išpuolių.
XVI a. maištauti pradėję hugenotai sugadino kai kurias katedros dalis, nes tikėjo, kad jos pagoniškos. Vykstant Didžiajai Prancūzijos revoliucijai žmonių minios mėtė lauk paveikslus, daužė chimeras ir skulptūras.
Įniršusi minia sugadino karaliaus galerijai priklaususias 28 monarchų skulptūras. Po visų šių įvykių Dievo Motinos katedra buvo visiškai apleista.
1831-aisiais Victoras Hugo išleido romaną „Paryžiaus katedra“, kuriame pagrindinis veikėjas kuprius Kvazimodas dirba varpininku garsiojoje katedroje. Rašytojas atkreipė prancūzų dėmesį į pastato būklę, aprašydamas jo sužalojimus, randus.
„Už kiekvienos šios senos karalienės katedros raukšlės slepiasi randas“, – rašė V.Hugo.
Tačiau V.Hugo knygos ne tik padėjo atkreipti dėmesį į Dievo Motinos katedros problemas – knyga įkvėpė pastato restauravimą 1844 metais.
Tiesa, buvo panaudoti prastos kokybės akmenys ir net cementas – tuo metu Prancūzija neturėjo galimybių įsigyti aukštos kokybės medžiagų.
„Tirpsta nuo saulės“
Spirale besisukantys akmeniniai laiptai veda ant stogo. Iš čia žiūrint vietos įžymybė kelia greičiau gailestį negu didingus jausmus.
Klinčių gabalai mėtosi ant grindų, dvi sienos dalys sutvirtintos lentomis. O garsiųjų katedros chimerų bruožai jau visai nutrinti.
„Jos kaip ledai saulėje – baigia ištirpti“, – sakė organizacijos „Dievo Motinos katedros draugai“ vadovas Michelis Picaud.
Andrew Tallonas, Vasaro koledžo Niujorko valstijoje menų profesorius ir gotikinės architektūros ekspertas, atidžiai išstudijavęs žalą, neabejoja, kad restauravimas būtinas.
„Jei katedra bus palikta likimo valiai, jos konstrukcijoms kyla didžiulis pavojus.
Nesutvarkytos atramos, choras – viskas gali sugriūti. Kuo ilgiau lauksime, tuo daugiau reikės pakeisti“, – konstatavo A.Tallonas.
Valdžia neliko visiškai abejinga katedros problemoms.
2012 metais, minint 850-ąjį jos gimtadienį, buvo pakeisti katedros varpai. Šįmet valdžia skyrė 6 mln. eurų pastato smailei sutvarkyti. Darbai bus pradėti rudenį.
Darbai – tik kosmetiniai
Katedros nariai apimti nerimo. Supratusi, kad vyriausybė nemokės už šventovės restauravimą, arkivyskupija spalį įsteigė organizaciją „Dievo Motinos katedros draugai“, kuri ieško rėmėjų.
Tikimasi per artimiausius 5–10 metų surinkti 100 mln. eurų.
„Nėra nė vienos pastato dalies, kuri nebūtų vienaip ar kitaip sugadinta.
Nyksta dekoratyviniai elementai, ką jau kalbėti apie skulptūrinius, kurie per daug metų nusidėvėjo, – rašoma organizacijos interneto svetainėje. – Katedra beviltiškos būklės. Jai žūtbūt reikia skubios pagalbos.“
M.Picaud, prieš išeidamas į pensiją dirbęs programinės įrangos skyriaus vadovu, viliasi kuo greičiau surinkti reikiamų lėšų ir lapkričio mėnesį ketina surengti reklaminę akciją Paryžiaus katedrai gelbėti.
Vis dėlto vyras įsitikinęs, kad didžioji pinigų dalis bus surinkta amerikiečių pastangomis, nes daugelis JAV turistų žino apie Dievo Motinos katedrą, o ir paaukoti jai jiems ne taip gaila kaip vietiniams.
„Žmonės nenori bažnyčiai aukoti dėl griežto sekuliarizmo, – teigė katedros atstovas spaudai A.Finot. – Mes norime pasakyti, kad viskas ne dėl religijos, o dėl paveldo. Dievo Motinos katedra atvira visiems, taip pat ir musulmonams.“
A.Finot ir M.Picaud tikisi didžiąją dalį pinigų surinkti iš aukų.
Taip pat katedros ir organizacijos atstovai tariasi su vietos valdžia dėl lentelės gražiam gestui paminėti.
Vis dėlto kol prasidės rimta katedros rekonstrukcija – galbūt dar šio dešimtmečio pabaigoje – pastato būklė tik blogės.
Kita vertus, Paryžiaus katedra istoriją skaičiuoja ne metais, o amžiais. „Tikimės, kad katedra stovės amžinai, – optimistas išlieka M.Picaud. – Bet jeigu greitu laiku nepradėsime renovacijos, katedros neliks.“
