Rudenį Lietuvos kino teatrus festivalio „Nepatogus kinas" metu pasieksiančio filmo „Pavlenskis. Nuogas gyvenimas“ („Pavlensky.Life Naked.“) režisierė D.Chrenova tvirtino žinomą menininką savo juostos herojumi pasirinkusi neatsitiktinai – esą jis siekia pažadinti Rusijos visuomenę.
Režisierė tvirtino, kad P.Pavlenskis persikėlė gyventi į Prancūziją ne dėl to, kad buvo persekiojamas ir savo gimtojoje šalyje ne kartą atsidūręs už grotų.
Tačiau D.Chrenova pripažįsta, kad Rusijoje neparanki informacija gali būti nutildyta, net jei to panorės vos vienas žmogus – koks nors KGB darbuotojas.
Būtent taip, anot režisierės, atsitiko ir jos juostai. Todėl Rusijoje jos filmas kino teatrų nepasieks.
Dėl to menininkė tvirtino pernelyg nesisielojanti. Esą interneto ir socialinių tinklų laikais filmas anksčiau ar vėliau pasieks tuos, kurie jį nori pamatyti.
Panašių performansų buvo dar ne vienas. Po kiekvieno jų menininkas atsidurdavo areštinėje, tačiau vėliau vis tiek sugrįždavo su nauju sumanymu. Būtent tai patiko režisierei D.Chrenovai, kuri mielai stebėdavo šiuolaikinio meno kūrėjus.
Režisierei atrodė, kad jie turi didesnę raiškos laisvę, originaliais būdais išreiškia save.
„Kai pamačiau Pavlenskį Raudonojoje aikštėje, man viskas pasirodė paprasta ir suprantama. Turiu prisipažinti, kad mane tai pradžiugino. Taip jis pasakė, ką mano, ir padarė tai labai stipriai. Be to, mane labai paveikė tai, kad jis, kaip menininkas, nepabūgo išeiti į aikštę vienas ir likti nesuprastas.
Jo pasirodyme Raudonojoje aikštėje buvo po kruopelę visko – meno, politikos, saviraiškos laisvės. Mane pasiekė jo siunčiama žinutė. Panorau su juo susipažinti.
Kurį laiką susirašinėjome, bet vis nebuvo progos susitikti. Galiausiai susitarėme, susitikome ir sukirtome rankomis nusprendę kurti filmą“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo D.Chrenova.
Nors po kiekvieno savo performanso, kuriuos vėliau ir filmuodavo D.Chrenova, P.Pavlenskis atsidurdavo areštinėje, režisierė tikino nemananti, kad menininkas buvo persekiojamas.
„Policija jį suėmė ne kartą. Bet nemanau, kad jį persekiojo taip, kaip jis tai teigė“, – tikino D.Chrenova.
Kaip atskleidė režisierė, P.Pavlenskis esą buvo įsivėlęs į meilės istoriją, kuri baigėsi vienos aktorės kreipimusi į policiją dėl išprievartavimo.
„Paini situacija – kažkas kažko nesuprato, nesusikalbėjo. Tuomet Piotrui ant galvos pasipylė visos istorijos ir dėl surengtų performansų bei ankstesnių suėmimų, todėl jis su šeima nutarė išvykti į Prancūziją“, – kalbėjo režisierė.
– Ką supratote dirbdama su P.Pavlenskiu, kokia buvo jo žinutė visuomenei? – „Lietuvos rytas“ paklausė režisierės D.Chrenovos.
– P.Pavlenskį domina valstybinio aparato daromas spaudimas žmogui. Valdžia turi teisę bausti už nusižengimus, skirti baudas, bet neturi teisės disponuoti žmogaus gyvenimu.
Suprantu, anarchija – ne išeitis, valdžia yra reikalinga, tačiau ne tam, kad engtų žmones dėl vieno prezidento ar kito iškilaus politiko.
P.Pavlenskio kūryba skirta provokuoti valdžią ir versti ją imtis veiksmų. Jis ėjo į aikštę, lipo ant tilto, degino padangas – darė viską, kad išprovokuotų valdžią. Jis norėjo priversti valstybinį aparatą parodyti savo tikrąjį veidą.
Kaip reaguoja valdžia? Tarkime, policininkai patruliuoja gatvėse, apie jokį politinį meną, pasirodymus nei girdėję, nei tuo domėjęsi. Ir staiga pamato žmogų, kuris viešai elgiasi neįprastai.
Pirmoji reakcija – paslėpti jį, išvesti ar uždaryti.
Bet filmavimo metu mačiau ne vieną policijos pareigūną, kuris suprato, ką nori pasakyti P.Pavlenskis. Vienas pareigūnas po pokalbio su juo netgi metė darbą.
– Kiek P.Pavlenskio siekis provokuoti artimas jums?
– Nuo jaunystės man ramybės neduoda vienas klausimas: kodėl valstybės valdžia įgyja teisę žudyti žmones ar grūsti juos į koncentracijos stovyklas?
Šiuo atveju P.Pavlenskio istorija leido man suprasti, kaip veikia valstybės aparatas. Viskas vyksta palengva, žingsnis po žingsnio. Po vieno įstatymo priimamas kitas, tada dar vienas ir galiausiai viskas – valstybė įgyja visišką teisę ir laisvę sunaikinti žmogų, nes jis nebėra laikomas žmogumi.
Ir, svarbiausia, visuomenė tai pateisins. Niekas nemanys, kad vyksta kas nors bloga.
Visada paklausdavau savęs, ar ir aš taip pat stovėčiau rami ir žiūrėčiau, kaip žudomas žmogus.
Pradėjau tuo domėtis, nagrinėjau, kaip veikia valstybės aparatas. Stebėjau, kaip priimami arba atšaukiami įstatymai. Visa tai įdomu.
Pamatai, kad per vieną akimirką gali būti nuspręsta, jog žmogus yra valstybės priešas ir jį galima bausti. Visuomenė tam ruošiama.
– Galima sakyti, kad menininko tikslas buvo kovoti su valdžia?
– Valdžia – abstraktus dalykas. Nemanau, kad Piotras kovoja su valdžia. Jis greičiau bando pažadinti visuomenę.
Žmonės neretai gyvena nekreipdami dėmesio į tai, kas vyksta aplinkui. Jie atsikelia, pavalgo, važiuoja į darbą arba eina ravėti daržo. Žmonės arba nemąsto, arba mąsto, bet nesupranta.
O kai pamato tokius performansus kaip P.Pavlenskio, jie arba pradeda mąstyti, arba ne.
Galbūt iš pradžių jie nesupranta, būna šokiruoti, tačiau ilgiau pamąstę apie tai, ką menininkas norėjo pasakyti, pradeda vertinti jį teigiamai.
– Manote, Rusijoje daug žmonių, kuriuos reikia pažadinti?
– Vienareikšmiškai pasakyti sunku. Provincijoje žmonės niekada blogai nekalba apie valdžią. Jie nuolat kartoja: „Putinas, Putinas, Putinas.“
Kai pradedi su jais diskutuoti, išgirsti, esą tu atvykai iš Maskvos, gyveni gerai ir todėl nieko nesupranti.
Bet po kurio laiko jie ima suvokti, kad mūsų šalies valdžia nėra tokia jau puiki, – daugybę metų niekas nesirūpino švietimu, sveikatos apsauga. Šitai reikia matyti. Tačiau žmonės iš pradžių reaguoja agresyviai, jei išgirsta kitokią nuomonę.
Apie P.Pavlenskį tokie žmonės kalba vienu žodžiu: kvailys. Prireikia ilgesnės diskusijos, kad jų nuomonė pasikeistų.
Buvau nustebusi, kad taip gali pasikeisti nuomonė žmonių, kurie pirmiausia apsistato tvoromis ir aiškina, kad tai, kas vyksta šalyje, – ne jų reikalas.
Per pastaruosius metus ne viena sritis mūsų šalyje buvo apleista. Todėl valdžią reikia kritikuoti ir priversti ją dirbti.
– Dažnai sakoma, kad nereikia painioti meno su politika. Ar tai įmanoma?
– Kiekvienas kūrinys gimsta iš kokio nors skausmo. Jeigu jis atsiranda dėl socialinio neteisingumo, tavo kūrinys visada bus politizuotas. Net jei nesi nusitaikęs į konkretų asmenį, nereiški pretenzijų kam nors konkrečiai, vis tiek jis bus susijęs su politika.
Kitas svarbus aspektas – kaip žmonės priima, vertina tavo kūrinį. Tie, kurie mėgina perskaityti siunčiamą žinią, neretai yra politika besidomintys žmonės.
– Kodėl jūsų filmo nerodys Rusijoje?
– Mano filmą uždraudė. Negalėjome jo parodyti, nors bandėme surengti nedideles peržiūras. Tuomet būdavo skambinama į kino teatrus ir gąsdinama. Tad nieko nepešėme. Matyt, sukūrėme tikrai neblogą filmą.
Keista, kad valstybės institucijos taip susinervino. Galbūt pats P.Pavlenskis nepatinka kam nors iš KGB ir tas asmuo skambinėjo visiems bandydamas uždrausti filmą.
Politinėmis akcijomis stebino ne kartą
P.Pavlenskis surengė ne vieną politinę meno akciją, prikausčiusią tiek rusų, tiek ir kitų pasaulio šalių gyventojų dėmesį.
Pirmą kartą žmonės apie jį išgirdo 2012 m. liepos 23-iąją. Tuo metu vyko Rusijos pankroko grupės „Pussy Riot“ narių teismas. P.Pavlenskis užsisiuvęs burną reiškė palaikymą muzikantėms. Tokiu veiksmu jis norėjo parodyti, kad Rusijoje varžoma menininkų laisvė kalbėti ir reikšti nuomonę.
2013 m. gegužę P.Pavlenskis surengė kitą politinę meno akciją, per kurią protestavo prieš Rusijos valdžios represijas. Menininkas prie Sankt Peterburgo įstatymų leidimo susirinkimo pastato nuogas gulėjo apsisukęs spygliuota viela.
Tais pačiais metais įvyko vienas žinomiausių P.Pavlenskio performansų – „Fiksacija“. Jos metu menininkas savo sėklides prisikalė prie grindinio Raudonojoje aikštėje.
2014 metų vasario 23 d. P.Pavlenskis su kitais menininkais surengė akciją „Laisvė“. Ja norėta išreikšti palaikymą Ukrainoje, Maidano aikštėje, susirinkusiems žmonėms. Tą kartą menininkas su kitais žmonėmis suvežė krūvą automobilių padangų ant tilto ir jas padegė.
Tų pačių metų spalį P.Pavlenskis nuogas atsisėdo ant psichiatrijos ligoninės stogo Maskvoje ir didžiuliu peiliu nusipjovė dalį ausies. Taip jis protestavo prieš psichiatrijos metodų taikymą siekiant politinių tikslų.
2015 metų lapkritį P.Pavlenskis surengė dar vieną akciją „Grėsmė“. Naktį jis padegė Lubiankos pastato duris. Šio Maskvoje esančio saugumo tarnybos pastato duris prieš tai jis apliejo benzinu. Menininkas buvo sulaikytas per 30 sekundžių.
