Šią sekundę, kai skaitote šiuos žodžius, už daugiau nei 20 mlrd. kilometrų tolyn nuo mūsų 17 kilometrų per sekundę greičiu skrieja žmogaus rankomis sukonstruotas erdvėlaivis „Voyager 1“.
Kiek arčiau, už 17 mlrd. kilometrų, bet šiek tiek į kitą pusę skrieja jo dvynys brolis „Voyager 2“. Jis dar nepaliko Saulės sistemos ribų, bet trūksta jau visai nedaug, kad ir šis erdvėlaivis pasiektų tarpgalaktinę erdvę.
Jau keturis dešimtmečius skriejantys „Voyager“ aparatai yra taip toli ir sklendžia taip greitai, kad net tada, kai po kelių milijardų metų Saulė sprogs ir sunaikins mūsų planetą, jie tikriausiai vis dar irsis per kosmoso tamsą.
Drąsios svajonės išsipildė
Kai 1977-aisiais dviejų savaičių skirtumu iš Kanaveralo kyšulio Floridoje buvo paleisti šie erdvėlaiviai, pasaulis iš arti nebuvo matęs, kaip atrodo išorinės Saulės sistemos planetos.
„Netgi negalėjome įsivaizduoti, kad po 40 metų erdvėlaiviai vis dar skris, instrumentai veiks, o mes tęsime savo neįtikėtiną kelionę“, – pasakojo projekto mokslinis vadovas Edas Stone’as.
Pirmiausia rugpjūčio 20 dieną į kosmosą buvo paleistas „Voyager 2“, o rugsėjo 5-ąją paskui jį išskrido „Voyager 1“, išsiųstas į greitesnę ir trumpesnę trajektoriją, todėl vos po kelių mėnesių išsiveržė į priekį.
Misijos laikas buvo pasirinktas neatsitiktinai. Kad zondai galėtų padaryti kuo daugiau nuotraukų ir pasinaudoti planetų gravitacija it timpa ir taip apskristi jas taupydami degalus, NASA turėjo spėti pasinaudoti kartą per 175 metus pasitaikančiu dangaus kūnų išsidėstymu.
Vis dėlto tuometis JAV prezidentas Richardas Nixonas davė leidimą per penkerius metus nufotografuoti dvi planetas – Jupiterį ir Saturną. Bet „Voyager“ mokslininkai paslapčiomis ruošėsi kur kas ilgesnei misijai.
Projekto biudžetas buvo kuklus, o vienas tada dirbusių mokslininkų net pasakojo zondo laidus vyniojęs į paprasčiausią aliuminio foliją, naudojamą kepimui, kad apsaugotų elektroniką nuo planetų skleidžiamos radiacijos.
O ir pati technika šių laikų masteliais nebuvo itin pažengusi.
E.Stone’as juokavo: „Jūsų išmanusis telefonas turi 240 tūkst. kartų daugiau atminties negu „Voyager“ kompiuteris.“
Atskleidė planetų paslaptis
Vos tik paleistas zondas „Voyager 2“ susidūrė su problemomis. Į atvirą kosmosą jį nešusi raketa sukėlė tokį virpėjimą, kad visi davikliai ėmė šaukti apie pavojų.
O „Voyager 1“ iš viso vos neliko Žemės atmosferoje.
Be to, į zondus buvo sukišta pažangiausia pasaulyje technologija.
Dėl 800 kilogramų sveriančių maždaug autobuso dydžio erdvėlaivių „Voyager“ žmonija sužinojo, kaip iš tikrųjų atrodo Jupiteris, Saturnas, Neptūnas ar Uranas.
Mažyčiai taškeliai nakties danguje atgijo kaip tikri objektai.
Mokslininkams pavyko iš arti apžiūrėti Jupiterio paviršiuje jau kelis šimtus metų siaučiančią audrą, kurioje tilptų dvi Žemės planetos, vadinamą Didžiąja raudonąja dėme.
Duetas padėjo aptikti tokias detales, kurių mokslininkai net nesapnavo surasiantys, – Jupiterio žiedus, aktyvius ugnikalnius Jupiterio palydovo Ijo paviršiuje, o palydove Europoje – po ledu pasislėpusį vandenyną.
Kas kelerius metus įvykdavę priartėjimai prie planetų tapo tikrais įvykiais.
„Kiekvienas priartėjimas būdavo savaitę trunkantis 24 valandų per parą darbas.
Žmonės miegodavo biure, niekas nenorėdavo trauktis nuo ekranų, nes kas 48 sekundes buvo atsiunčiamas naujas kadras – kiekvienas nuostabesnis už ankstesnį“, – prisiminė vaizdų mokslininkas Larry Soderblomas.
Paliko savo pėdsaką
„Voyager“ konstravę mokslininkai suvokė, kad apskriejęs keturias planetas erdvėlaivis anksčiau ar vėliau paliks Saulės sistemą.
„Tai buvo puiki galimybė į kosmoso vandenyną išmesti žinutę butelyje su žinia apie save. Bet ką protingoms būtybėms norėtume pasakyti apie savo planetą? Ką norėtume pasakyti apie save?“ – svarstė Arizonos universiteto kosmoso tyrinėjimų profesorius Jimas Bellas.
Tad ant kiekvieno erdvėlaivio atsirado po plokštelę, kurioje pateikiama svarbi informacija apie žmones ir jų gyvenimą Žemėje.
„Visi kiti „Voyager“ mokslininkai, kurie sukonstravo sudėtingus erdvėlaivių mechanizmus, pyko ant mūsų, nes plokštelė visuomet sulaukė kur kas daugiau dėmesio nei jų juvelyriškai sudėtingas darbas. Bet tai tik dėl to, kad mintis apie kontaktą su ateiviais kur kas įdomesnė už atskleistą kokios nors uolienos cheminę sudėtį“, – juokėsi auksinės plokštelės projekto techninis direktorius Frankas Drake’as.
Iš aukso pagamintame įraše, kuris gali išlikti kelis milijardus metų, buvo paliktos dvi valandos įvairiausių planetos garsų – kuprotųjų banginių šūksniai, pasisveikinimai 55 planetos kalbomis, japoniškos fleitos melodija, rokenrolo atlikėjo Chucko Berry daina „Johnny B.Goode“, Ludwigo van Beethoveno, Johanno Sebastiano Bacho ir Wolfgango Amadeaus Mozarto muzika.
Be to, plokštelėje išsaugotas eklektiškas 115 nuotraukų rinkinys – saulėlydžiai, teleskopai, Didžioji kinų siena, drambliai, oro uostas, traukinys, maitinanti motina, delfinai ir įvairūs moksliniai grafikai, padedantys suprasti žmonių biologiją, genetiką.
Ant gaubto, kuris plokštelę nuo dulkių ir nuolaužų turėtų saugoti kelis milijardus metų, buvo pavaizduota ir tai, kaip jos reikėtų klausytis.
Be to, ant jo nupiešta, kaip reikėtų surasti Saulės sistemos vietą remiantis 14 pulsarų padėtimi kosmose.
„Daug žmonių stebėjosi: „Kodėl jūs tai darote? Kodėl pranešate, kur mes esame? Juk gali būti ateivių, kurie prievartauja, žudo ir pavergia kitas rūšis, o mes jiems ką tik pasisakėme, kur gyvename“, – juokėsi „Voyager“ projekto vadovas Johnas Casani.
Tiesa, tikimybė, kad milžiniškoje kosmoso tuštumoje kas nors ras mažučius erdvėlaivius, išlieka menkutė. Galų gale neaišku ir tai, ar kažkur tolumoje iš tiesų yra kam juos rasti.
Blyškus mėlynas taškelis
Tačiau dar skriejant Saulės sistema šie klausimai nebuvo tokie svarbūs. Kai mokslininkų stebėtojų darbas buvo baigtas, komanda su liūdesiu ir džiaugsmu pripažino, kad misija, nors ir labai sėkminga, daugiau nei po dviejų dešimtmečių baigėsi.
Galų gale, kai visos planetos jau buvo nufotografuotos ir nebeliko ką fiksuoti, taupant energiją „Voyager 1“ fotoaparatas turėjo būti išjungtas. Tačiau astronomas Carlas Saganas ir keli kiti mąstytojai įkalbėjo projekto mokslininkus padaryti paskutinę nuotrauką.
1990 metų vasario 14 dieną zondo kamera paskutinį kartą atsisuko į Saulę ir užfiksavo visas aplankytas planetas. Tarp jų atsidūrė ir Žemė, kuri pirmąkart buvo nufotografuota iš 6,4 mlrd. kilometrų atstumo.
Pamačius šią nuotrauką ne iš karto lengva susigaudyti, kur mūsų planeta. Juodą kosmoso erdvę kertančiuose trijuose spinduliuose gerai paieškojus galima įžiūrėti vieną blyškų mėlyną taškelį, labiau panašų į dulkę ant objektyvo.
Nors moksliniu požiūriu šis kadras nebuvo itin vertingas, C.Sagano jis buvo paverstas tikru mūsų planetos trapumo simboliu ir sukėlė nemažai emocijų.
„Tas blyškus mėlynas taškelis – tai mūsų namai. Viskas, apie ką esate girdėję, kiekvienas žmogus, kuris kada nors gyveno.
Visas mūsų džiaugsmas, visos kančios, tūkstančiai tarpusavyje besivaržančių religijų, ideologijų ir ekonominių doktrinų.
Kiekvienas medžiotojas ir žemdirbys, herojus ir bailys, kūrėjas ir naikintojas, karalius ir valstietis, visi įsimylėjėliai, kiekvienas vaikas, motina ir tėvas, išradėjas, mokytojas, korumpuotas politikas, superžvaigždė, lyderis, kiekvienas mūsų rūšies šventasis ir nusidėjėlis – viskas ant spindulyje pakibusio dulkės krislo“, – pristatydamas Žemės nuotrauką kalbėjo C.Saganas.
Kur zondai yra dabar?
Kai planetos baigėsi, erdvėlaiviams liko pats paskutinis slenkstis, kurio iki tol nebuvo peržengęs niekas.
Kažkur už Neptūno driekiasi riba, kurios Saulės skleidžiamos dalelės nebepasiekia, ir prasideda tarpgalaktinė erdvė.
Misijos metu niekas iki galo nežinojo, kur iš tikrųjų yra šio mūsų žvaigždės burbulo paviršius, o juo labiau kokio jis storumo.
Mokslininkams teko net du dešimtmečius laukti, o vėliau nervingai stebėti vis keistėjančius dar veikiančių daviklių rodmenis, kol galų gale 2012 metų rugpjūčio mėnesį nukeliavęs 20 mlrd. kilometrų nuo Žemės „Voyager 1“ tapo pirmuoju žmogaus pagamintu objektu, palikusiu Saulės sistemą.
„Voyager 2“ priklauso kitas pasiekimas – jis vienintelis praskriejo pro visas keturias išorines planetas, nes jo greitesnis bendrakeleivis dėl į Žemę panašaus Saturno palydovo Titano tyrinėjimų paaukojo paskutines dvi stoteles.
Mokslininkai vis dar kasdien sulaukia žinių iš erdvėlaivio ir planuoja, kad duomenys turėtų netrukdomai sklisti dar apie dešimtmetį.
„Jie vis dar užfiksuoja naujų dalykų, nes skrieja ten, kur niekas iki šiol nebuvo“, – aiškino mokslininkas E.Stone’as.
Plutoniu varomi zondai toliau skries į nežemišką erdvę, kol baigsis degalai, o tada jie ims suktis orbitoje aplink Paukščių Tako galaktikos centrą.
Jų kelyje neplanuojamos jokios kliūtys, todėl niekas tikriausiai netrukdys „Voyager“ keliauti tiek, kiek leis visata. Kartu su jais keliaus ir dalelė mūsų.
