29-erių londoniečiui Alexui Holmesui tebuvo devyneri, kai avarijoje Paryžiaus tunelyje žuvo 36-erių Velso princesė Diana.
„Gerai pamenu tas dienas. Mane, kaip vaiką, tada labiau paveikė net ne per televizorių rodomos transliacijos, o mūsų šeimos suaugusiųjų, ypač mamos, audringa reakcija į Dianos žūtį. Ji labai sielojosi – lyg būtų miręs mūsų šeimos narys.
Atminimas kiek išblėsęs
Rytoj didelių iškilmių Londone nebus. O ir britams princesės Dianos žūtis po 20 metų nebekelia tokių emocijų, kaip buvo 1997-aisiais, kai raudojo ne tik tautiečiai, bet ir milijardai žmonių visame pasaulyje, stebėjusių princesės laidotuvių ceremoniją.
Žmonių princesės išblukimą iš nacionalinės britų sąmonės iliustruoja ir nuoga statistika: per pirmus dvejus metus po Dianos mirties jos amžinojo poilsio vietą Altorpo dvare aplankydavo daugiau kaip 150 tūkstančių gerbėjų kasmet.
Praėjus dešimtmečiui piligrimų minios sumažėjo du kartus.
O pernai turistų skaičius susitraukė dar perpus. Britiškuoju Lurdu princesės kapas Altorpo Ovaliojo ežero salelėje taip ir netapo, nors per laidotuves princesė buvo vadina beveik šventąja.
Maža to, dvare apsilankiusieji netgi ėmė skųstis, kad velionės brolis grafas Charlesas Spenceris gana prastai prižiūri teritoriją aplink kapą – ji per daug apaugusi menkaverčiais krūmynais, o memorialinis akmuo apsamanojęs.
Sodas – pagerbimo vieta
Praėjus dviem dešimtmečiams po princesės Dianos mirties Kensingtono rūmų teritorijoje pagaliau atsiras pirmoji oficiali jai skirta skulptūra. Gavę karalienės pritarimą monumento sukūrimą užsakė velionės sūnūs Williamas ir Harry.
Iki šiol vienintelė Ledi Di skulptūra Londone buvo gana abejotinos meninės vertės – prieš dvylika metų milijardieriaus Mohamedo al-Fayedo užsakymu „Harrods“ universalinės parduotuvės pirmame aukšte prie eskalatorių pastatyta kompozicija „Nekaltos aukos“.
Gana neskoningas monumentas įamžino Velso princesę ir D.al-Fayedą tiesiančius rankas link skristi pasiruošusio paukščio. Monumento pavadinimas – sąmokslo teorijų paveikto M.al-Fayedo užuomina į tai, kad jo sūnus ir princesė tapo juodo sąmokslo siekiant juos nužudyti aukomis.
1997-aisiais Kensingtono rūmai trumpam virto salele gėlių jūroje, kai gedintys britai puokštėmis užtvindė Ledi Di namų prieigas. Praėjus dviem dešimtmečiams šiuose karališkuosiuose rūmuose nuspręsta pagerbti Velso princesę sukuriant jos garbei baltų žiedų sodą.
„Balta ir kreminė – mėgstamos Ledi Di drabužių ir gėlių spalvos. Norėjau sukurti ką nors labai paprasto ir elegantiško tuo pat metu. Ką nors džiugaus, kas pasakotų apie Dianos gyvenimą, o ne apie jos mirtį. Čia, Kensingtone, ji pragyveno penkiolika metų.
Čia augo abu jos sūnūs. Kalbėjausi su princesės giminaičiais ir draugais, jie papasakojo, kokias gėles ji labiausiai mėgo“, – „Lietuvos rytui“ pasakojo šių rūmų pagrindinis sodininkas Seanas Harkinas.
Lydi geri žodžiai
„Kalbėjausi su bent keliais tuomet Kensingtono rūmų aplinką tvarkiusiais sodininkais. Jie visi pasakojo apie princesės pomėgį po rytinio pabėgiojimo sustoti ir pasikalbėti su parko ar sodo darbininkais. Susidariau įspūdį, kad ji buvo labai linksmų plaučių, nuoširdi moteris: ji dažnai juokaudavo ir gyvai domėjosi įvairių gėlių auginimo subtilybėmis.
Kurdamas jai skirtą sodą siekiau, kad šis optimizmas trykštų iš čia pasodintų gėlių. Ledi Di mėgo laužyti taisykles ir negalėjo pakęsti karinio muštro, todėl jai skirtas sodas yra šiek tiek laukinis“, – sakė S.Harkinas.
Iškart po tragedijos Paryžiuje, kur automobilio avarijoje princesė žuvo su savo draugu D.al-Fayedu, britai suaukojo daugiau nei 20 milijonų svarų sterlingų, skirtų Velso princesės labdaringai veiklai tęsti.
Ledi Di rėmė kovą su AIDS, rūpinosi pagalba vėžiu sergantiems vaikams, benamiams, taip pat buvo už tarptautines pastangas uždrausti mažų minų gamybą ir naudojimą karo konfliktų zonose.
„Diana savo veikla siekė sulaužyti anuo metu galiojusius tabu: ji spaudė rankas sergantiems AIDS, kalbėjo apie savo psichologinę ligą – bulimia nervosa, ji rėmė benamiams padedančias organizacijas. Ji griovė barjerus.
