„Mes žinome, kad dažnai jai būdavo labai sunku. Bet žmonės visur, ne tik Jungtinėje Karalystėje, nenustojo tikėti princese Diana. Žmonės mėgo ir mylėjo ją, laikė ją viena iš savųjų.
Ji buvo Žmonių Princesė. Tokia bus ir toliau. Ji visiems laikams liks mūsų širdyse ir mūsų atmintyje“, – 1997-ųjų rugpjūčio 31-osios popietę susijaudinęs kalbėjo tuometinis Jungtinės Karalystės ministras pirmininkas Tony Blairas.
Prie Šiaurės Anglijos Trimdono miestelio Šv.Marijos Magdalenos bažnytėlės šis 44 metų leiboristų politikas, vyriausybės vadovo poste tuomet išbuvęs tik kelis mėnesius, oficialiai pranešė pasauliui apie tragišką Velso princesės Dianos žūtį.
Britų istorikai ir politologai dabar net nesiginčija: tai buvo geriausia T.Blairo kalba per visą jo karjerą. Jis pirmasis pavadino autokatastrofoje Paryžiuje žuvusią 36 metų ledi Dianą Žmonių Princese.
Prieš 20 metų šis politikas itin tiksliai užčiuopė savo tautos pulsą. Tomis dienomis to nepavyko padaryti nei monarchei Elizabeth II, nei buvusiam Dianos vyrui Velso princui Charlesui.
Siūbtelėjo gedulo banga
Po princesės žūties apėmė bemaž visuotinio nacionalinio liūdesio protrūkis. Dianos namų, Kensingtono rūmų, prieigos per savaitę virto tikra gėlių jūra.
Tūkstančiai puokščių, vainikų, užuojautos atvirukų, piešinių ir žvakių užplūdo ir Bakingamo rūmus bei Altorpo dvarą – Dianos vaikystės namus centrinės Anglijos Nortamptono grafystėje.
Savo emocijų viešai rodyti nemėgstantys britai 1997-ųjų rudens pradžioje pratrūko lyg pralaužta užtvanka: šimtai tūkstančių piliečių plūdo į Londoną atsisveikinti su Žmonių Princese.
Seni ir jauni nesidrovėdami liejo ašaras, visiškai nepažįstami prašalaičiai guodė vienas kitą, tarsi praradę jiems artimą, visus siejantį giminaitį.
Akylesni stebėtojai to neįtikėtino britiško liūdesio proveržiui 1997-ųjų rugsėjį iškart rado gana tikslų analogą XX amžiaus istorijoje: Buenos Airėse vykusią milijoninių minių emocinę psichozę po Evitos Peron mirties 1952 metais.
Iš tikrųjų paralelių tarp gedulo dėl charizmatiškosios E.Peron, 33-ejų mirusios nuo vėžio, ir masinio viešo skausmo dėl panašaus amžiaus Dianos Spencer būta gana daug.
Po mirties E.Peron argentiniečiams tapo tikra šv.Evita.
Jau prieš 20 metų atrodė tikėtina, kad ant tos nacionalinio liūdesio, besiribojančio su isterija, bangos Velso princesė britams irgi virs savotiška šv.Diana. O jos kapas Altorpo dvaro ežero salelėje – britiškuoju Lurdu, į kurį trauks tūkstančiai piligrimų.
Atrodė tartum šventoji
Maža to, prieš du dešimtmečius atrodė, kad šventąja britų princesė taps ne tik Jungtinėje Karalystėje, – ledi Di per du paskutinius praėjusio amžiaus dešimtmečius buvo neabejotina superįžymybė. Diana buvo tituluojama labiausiai fotografuojama moterimi planetoje.
1997-ųjų rugsėjo 6-ąją Londono Vestminsterio abatijoje vykusios Dianos laidotuvės sutraukė šimtatūkstantines minias gatvėse ir subūrė dešimtmilijoninę britų auditoriją prie ekranų.
Kelioms valandoms sustingo ne tik visa Jungtinė Karalystė, bet ir nemaža žmonijos dalis. Atsisveikinimą su Ledi Di, kurio metu dainininkas ir asmeninis princesės draugas Eltonas Johnas sudainavo jai specialiai dedikuotą ir perdarytą baladę „Žvakė vėjyje“, tuomet stebėjo apie 2,5 milijardo žiūrovų – kas trečias Žemės gyventojas.
Pasaulio žiniasklaidos dėmesys Dianai tomis dienomis buvo toks didžiulis, kad užgožė kitos tikrų tikriausios šventosios mirtį – 1997-ųjų rugsėjo 5 dieną užgeso katalikų vienuolės Motinos Teresės gyvybė.
Dabar, prabėgus dviem dešimtmečiams, vien tik frazė „šventoji Diana“ daugumai britų atrodo tiesiog neįmanoma. Žinoma, ledi Di tebeprisimenama, bet vis didesnei visuomenės daliai ji – tiesiog dramatiško likimo praeities asmenybė ir dabartinių populiarių princų Williamo ir Harry motina.
Prisimena, bet nedievina
Be abejo, žuvusi princesė prisimenama. Jos gebėjimą peržengti barjerus, nuoširdžiai bendrauti su įvairių visuomenės sluoksnių atstovais perėmė jos sūnūs ir populiarioji marti Catherine.
Ši trijulė per pastaruosius šešerius metus senosios Windsorų dinastijos sustabarėjusį įvaizdį pavertė gerokai šiuolaikiškesniu. Jei jaunėlis Dianos sūnus Harry išdrįstų netolimoje ateityje susituokti su afroamerikiečių šaknų turinčia aktore ir humanitarine aktyviste Meghan Markle, tai būtų dar vienas sulaužytas karališkosios šeimos tabu.
Tačiau dabar net didžiausi Dianos gerbėjai pripažįsta – milžiniška Dianos manijos banga jau senokai nuslūgusi. Ir tai neišvengiama.
Jaunajai britų kartai, užaugusiai jau po Velso princesės mirties, ji ir jos liūdna istorija tėra kažkas iš anos epochos, kai nebuvo nei „Facebook“, nei „Twitter“, nei „Instagram“ ir netgi mobiliojo belaidžio interneto.
Tačiau yra ir kitas svarbus lėto grimzdimo į užmarštį veiksnys. Kai kurie anksti mirę XX amžiaus antrosios pusės dievaičiai naujosios britų kartos akiratyje ir dabar šmėžuoja dėl savo ypatingo talento ar kultūrinio palikimo: Johnas Lennonas, Marylin Monroe, Elvis Presley, Andy Warholas, Kurtas Cobainas ar Tupacas Shakuras mirė arba gerokai anksčiau, arba maždaug tuo pat metu kaip ir princesė Diana.
Bet jų vardai tebėra puikiai žinomi jaunimui dėl gilaus pėdsako, palikto šiuolaikinėje populiariojoje kultūroje.
Ledi Di situacija kitokia: jos įtaka ir populiarumas prieš du tris dešimtmečius nebuvo susijęs su jokiu ypatingu talentu – princesė tiesiog pati buvo superžvaigždė.
Nesėkminga santuoka su Jungtinės Karalystės sosto įpėdiniu Charlesu, jų abiejų meilės nuotykių peripetijos, viešas santykių aiškinimasis, prieš ketvirtį amžiaus skambiai pavadintas Velso karu, ir, žinoma, ankstyva tragiška žūtis. Tai buvo įvykiai, kurie maitino globalią populiariąją žiniasklaidą.
Bet vargu ar to pakanka istorijai ir ateities kartoms. Maždaug nuo 2000-ųjų ledi Di veidas pamažu ėmė dingti iš žurnalų viršelių.
Sklando sąmokslo teorijos
Tik du ištikimi monarchistiniai Londono leidiniai – „Daily Express“ ir „Daily Mail“ – kartkartėmis nubraukia dulkes nuo archyvinių fotografijų ir jas perspausdina iš naujo, iliustruodami kokią nors naują mažai tikėtiną sąmokslo istoriją, vienaip ar kitaip susijusią su Velso princese ar jos mirtimi.
Iki pat 2008-ųjų bene labiausiai geltonosios spaudos eksploatuojama tema buvo kriminalinė teorija dėl Dianos ir jos bendrakeleivio bei draugo Dodi al-Fayedo žūties Paryžiaus tunelyje.
Dodi tėvas, egiptiečių ir britų milijardierius Mohammedas al-Fayedas, iš viso iškėlė net 175 žūties versijas. Pasak jų, limuzino „Mercedes S280“ avarija buvo ne kas kita kaip gerai suplanuota žmogžudystė.
M.al-Fayedo teigimu, tokią egzekuciją neva užsakęs pats karalienės Elizabeth II vyras princas Philipas. Kiti sąmokslininkai esą buvo princas Charlesas ir net pačios Dianos sesuo ledi Sarah McCorquodale.
Vykdytojais neva tapo MI6 agentai – britų kontržvalgybos tarnybos tiesiogiai ar per tarpininkus įdarbinti žudikai.
M.al-Fayedo įsitikinimu, karališkoji dinastija negalėjo susitaikyti su mintimi, kad Diana galėjo ištekėti už musulmono ir kad į sostą kada nors žengsiantis princas Williamas būtų turėjęs motiną, kuri išpažįsta islamą.
Šią teoriją kaip trapų kortų namelį sugriovė kruopštus ilgametis Londono Skotland Jardo policijos komisaro Johno Stevenso atliktas tyrimas, pavadintas „Operacija „Paget“.
Po beveik keturis milijonus svarų mokesčių mokėtojams kainavusios nuodugnios analizės 2006aisiais J.Stevensas viešai pateikė daugiau nei 800 puslapių išvadas.
Pagrindinė, tvirtais faktais paremta išvada itin paprasta – dėl avarijos kaltas limuzino vairuotojas Henri Paulis.
Tą lemtingą vakarą šis prancūzas, dirbęs milijardieriui M.al-Fayedui, vartojo alkoholį ir gėrė antidepresantus.
Būtent dėl to jis nesuvaldė dideliu greičiu skriejančio automobilio. Prie tragedijos prisidėjo ir dar du veiksniai – „Mercedes“ motociklais vijęsi paparacai ir Dianos bei Dodi sprendimas neprisisegti saugos diržų.
Vienintelis automobiliu važiavęs ir likęs gyvas asmuo – Dianos apsauginis Trevoras Reesas-Jonesas – segėjo saugos diržą.
Dėmesys prieš metines
Artėjant mirties dvidešimtmečiui dėmesys Dianai atsinaujino. Trys pagrindiniai britų televizijos kanalai – BBC, ITV ir „Channel 4“ – šių metinių proga per pastarąsias keturias savaites parodė tris dokumentinius filmus apie Velso princesę.
Pirmieji du buvo kuriami oficialiai palaiminus Bakingamo rūmams, todėl juose dalyvavo ir abu velionės sūnūs – 35-erių Williamas ir Harry, kuriam greitai sukaks 33 metai.
„Prisipažinsiu, kad man skauda iki šiol. Žaizda vis dar išlieka atvira. Mūsų mama buvo tikras vaikas, tikra patrakėlė.
Daug kas manęs klausia: „Tavo mama buvo labai šauni. Papasakok ką nors apie jos išdaigas.“ Tuomet iškart prisimenu užkrečiantį juoką, kuris nušviesdavo jos veidą, kai ji būdavo su manimi“, – atviravo jaunėlis sūnus Harry.
Dabar jau keliose karo zonose kovojęs princas iki šiol su siaubu mena bene skaudžiausią savo gyvenimo akimirką: kai jam, dvylikamečiam berniukui, buvo liepta kelis kilometrus eiti paskui arklių traukiamą katafalką su motinos karstu.
Dviejų mažamečių vaikų tėvas Williamas prisipažino, jog jam itin skaudu, kad motina niekada neišvys savo anūkų, o jie prarado galimybę augti šalia antrosios močiutės.
„Dažnai prieš miegą kalbuosi su George’u bei Charlotte ir visuomet jiems pasakoju, kad jie turėjo ir kitą močiutę. Manau, svarbu, kad jie nuo mažų dienų žinotų, jog ji egzistavo“, – pasakojo būsimasis britų monarchas Williamas.
Nelaiminga monarchų santuoka
Iš pagarbos tėvui Charlesui ir dabartinei jo žmonai Camillai abu Dianos sūnūs filmuose nė žodžiu neužsimena apie savo motinos kančias, kurias jai sukėlė nelaiminga santuoka.
Neįvardijama ir tų kančių pagrindinė priežastis – Charleso ir Camillos sukurtas santykių trikampis, kuriame Diana tapo trečia, nereikalinga.
Būtent dėl nuolatinio Camillos šmėžavimo Velso princesė net penkis kartus bandė nusižudyti, o vėliau sielvartą malšino nuolat persivalgydama ir čia pat išvemdama maistą.
Trečiasis ilgametražis dokumentinis filmas, sukurtas „Channel 4“ ir pavadintas „Diana: jos pačios žodžiais“, atvirai pasakoja apie Velso princesės patirtą pragarą vos patekus į karališkąją Windsorų dinastiją.
„Channel 4“ pasinaudojo unikalia archyvine medžiaga – pačios Dianos vaizdo išpažintimi, įrašyta net į 20 kasečių. Tie įrašai buvo padaryti 1992-aisiais, kai Velso princesė lankė oratorystės pamokas pas britų aktorių Peterį Setteleną.
Skotland Jardo policija šiuos įrašus dar 2001-aisiais atrado pas Dianos pažą ir artimą patikėtinį Paulą Burrellą. Prieš trylika metų įrašų fragmentai buvo parodyti per amerikiečių NBC televiziją, bet Jungtinėje Karalystėje ši išpažintis dienos šviesą išvydo tik dabar.
Keturi milijonai britų pažiūrėjo princesės „kerštą iš kapo duobės“. Jame Diana iš peties rėžia apie viską: savo vyro menką seksualinį apetitą, konfrontaciją su jo meiluže Camilla, savo pačios meilės romanus su asmens sargybiniais ir psichologines problemas.
Ji prisipažino, kad „pasakiška santuoka“ tebuvo širma, už kurios slėpėsi visiškai kitokia realybė. Su vyru Charlesu ji mylėdavosi tik „maždaug kartą per tris savaites“, o po antrojo sūnaus Harry gimimo 1984-aisiais jų „labai keistas intymus gyvenimas“ visiškai nutrūko.
Dianos įtarimų nepaisė
Kai Dianai kilo įtarimų dėl vyro santykių su ištekėjusia meiluže Camilla Parker-Bowles, karališkoji šeima ir rūmų patarėjai unisonu suokė, kad jai paranoja.
Po beveik penketo metų tylaus kentėjimo, mėgindama išgelbėti santuoką, Velso princesė atvirai kreipėsi tiesiai į savo vyrą, į jo tėvą Philipą ir į „firmos bosę“ – karalienę Elizabeth II.
„Aš atsisakau būti vieninteliu Velso princu, kuris niekada neturėjo meilužės“, – tokius žodžius Diana teigia išgirdusi iš vyro.
Iš uošvio princo Philipo princesė irgi nesulaukė jokios pagalbos. Diana šitaip apibūdina tėvo patarimą sūnui Charlesui: „Mano uošvis pasakė mano vyrui: „Jei santuoka tau nepavyks, po penkerių metų gali grįžti prie meilužės.“
Net monarchė Elizabeth II niekuo nepadėjo marčiai.
„Verkdama nuėjau pas „top ledi“: „Ką man daryti? Kreipiuosi į jus, ką aš turėčiau daryti?“ Ji man atsakė: „Nežinau, ką turėtum daryti. Charlesas yra beviltiškas.“ Tiek tos pagalbos ir tegavau, todėl daugiau pas ją neidavau“, – prisipažino Diana.
Kai nelaiminga princesė puolė į depresiją ir susirgo bulimija, Windsorų dinastijos nariai suskubo pačią Dianą apkaltinti dėl žlugusios santuokos.
„Dėl visko jie vertė kaltę mano bulimijai. Prireikė nemažai laiko, kol jie pakeitė nuomonę. Aš jiems sakiau: „Jūs mane atstūmėte. Aš buvau per prasta jūsų šeimai, todėl ėmiau žaloti pati save.“ Svarsčiau apie alkoholį, ketinau gal net liautis valgyti, bet tai būtų buvę labai matoma. Nusprendžiau veikti diskretiškai. Nors galų gale ir tai išplaukė į paviršių. Nusprendžiau žaloti save, o ne jus“, – teigė tragiško likimo princesė.
„Channel 4“ dokumentiniame filme Diana visai nevaizduojama kaip šventoji – ji atvirai kalba apie savo meilužius, ypač buvusį asmens sargybinį Barry Mannakee, kurį iki ausų įsimylėjo 1986 m.
„Būdama 24-erių aš įsimylėjau žmogų iš artimos aplinkos. Bet apie tai buvo sužinota tuomet, kai jis buvo išmestas iš darbo ir nužudytas. Turiu prisipažinti – tai didžiausias smūgis mano gyvenime.
Iki šiol man sunku apie tai kalbėti. Dėl jo būčiau sutikusi viską mesti ir gyventi kartu“, – apie santykius su 1987-aisiais per motociklo avariją žuvusiu B.Mannakee pasakojo princesė.
Nors ji buvo tvirtai įsitikinusi, jog meilužis buvo nužudytas, oficialus tyrimas nustatė, kad avariją sukėlė nepatyrusi vairuotoja, nesuvaldžiusi savo automobilio.
Dianos atvirų pokalbių paviešinimas sukėlė nemažai diskusijų Jungtinės Karalystės visuomenėje: ar galima taip įžūliai kištis į šios šeimos asmeninį gyvenimą, paviešinant ketvirčio amžiaus senumo įrašus?
Sosto įpėdinio Charleso aplinkos žmonės mėgino įrodyti, kad toks knaisiojimasis po praeities žaizdas nenaudingas niekam, tik sukelia skausmą velionės vaikams ir jos giminaičiams.
O buvę artimi Velso princesės draugai įsitikinę: Dianos balsas turi būti išgirstas, net jei tam prireikė net dvidešimties metų.
