Vieni iškart apkaltino JAV prezidentą D.Trumpą, kurio koketavimas su vadinamaisiais „alt-right“ jaunikaičiais padrąsino juos išlįsti iš interneto ir drąsiai nešti baltosios rasės pranašumo žodį į gatves.
Kiti paskutiniais žodžiais iškoneveikė tradicinę žiniasklaidą, kuri daugelį metų suko nosį nuo baltą darbo žmogų užgriuvusių vargų ir trimitavo tik apie rasines, seksualines ar nacionalines mažumas slegiančias negandas.
Treti pasičiupo tas pačias mažumas ir jomis manipuliuojančius kairiuosius, nes jie, matai, nuo seno užsibrėžę sunaikinti senąjį pasaulį, ugnimi ir kalaviju išnaikinti senovišką lyties, bendruomenės ir šeimos suvokimą, o vietoj jo klonuoti kažkokį globalistinį kosmopolitinį padarą.
O ketvirti dėl viso pikto nutarė, kad čia kalti sentimentai pietinių valstijų praeičiai ir, aišku, juos įkūnijantys pilietinio karo generolų bei pietų politikų paminklai, kurių Amerikoje pritupdyta devynios galybės, todėl juos reikia nugriauti.
Nugriovus paminklus, aišku, niekas nepasikeis. Dar nėra buvę, kad fizinis bet kokios statulos sunaikinimas kaip nors pakeistų žmogaus asmeninę ar kolektyvinę psichiką. Tai, beje, vienodai taikoma tiek mūsų miestus puošusioms revoliucijos vado Lenino chaltūroms, tiek ir generolo R.E.Lee ar J.Daviso paminklams.
D.Trumpui irgi duokime ramybę. Baltuosiuose rūmuose ir taip vyksta dalykai, ne mažiau įdomūs nei „Sostų žaidimo“ naujojo sezono serijose. Iš pradžių atstatydindamas R.Priebusą prezidentas nukirto apvytusią bambagyslę, dar siejusią su Respublikonų partijos vadovybe.
Pirma, S.Bannonas niekur toli nenuėjo. Antra, kaltinti D.Trumpą ilgalaikiais planais gali tik beprotiško naivumo apsėstas pilietis. JAV prezidentas yra puikus oportunistas, gabus realybės šou veikėjas, tačiau strategiškai mąstyti gali tiek pat, kiek lietingesnių orų išsiilgęs agurotis.
Bet kas, minimaliai jaučiantis temos svarbą ir kontekstą, tikrai nebūtų skyręs spaudos konferencijos finalo vien tam, kad visam pasauliui praneštų košmariškai aktualų faktą apie Šarlotsvilyje turimą „vieną didžiausių JAV vyninių“.
Kadangi ši vyninė tikrai nėra minėtų įvykių priežastis, palikime ir ją nuošalyje. Ir pakedenkime argumentą, kad dėl visko kaltas kairės „Kulturkampf“.
Pastarajam galima klijuoti ne vieną nuodėmę. Aklas užsiciklinimas ties identiteto politika niekur neveda. Kaip ir amžinas mažumų persekiojimas, o to, beje, puikiai išmoko „alt-right“ jaunikaičiai, nesiliaujantys ūbauti apie baltosios rasės genocidą.
Kad ir kaip tau nepatiktų tai, ką daro idėjiniai oponentai, visuomet yra paprasčiausia moralė ir padorus elgesys, kuriam suvokti nereikia jokių įmantrių ideologinių konstrukcijų.
Žeminti kitus žmones yra žema. Pulti priešininkus teroristų autotaranais – šlykštu. Rankioti šakeles į savo paties laužą – apgailėtina. Išsukinėti rankas faktams ir vaizduoti, kad tai normalu, nes taip daro kiti, – buka. Dvoklinėti su fakelais pačių idiotiškiausių praeities simbolių fone yra ne tik žema, bet dar ir blogas skonis.
O užvis blogiausia – vaizduoti, kad taip pasielgei tik todėl, kad neturėjai kitokio pasirinkimo, nes tave tam paskatino oponentai, valstybė, bendruomenė, kaimynai, draugai, įvykiai, hormonai ar dar koks velnias. Nes žmogus turi galimybę rinktis. O jeigu jis nesirenka, vadinasi, nelabai ir norėjo.
Va, ir priėjome prie atsakymo, kodėl Šarlotsvilyje viskas taip ir nutiko. Tiesiog jie taip norėjo.
