1967-ųjų vasarą beveik 100 tūkstančių ilgaplaukių suvažiavę į Kaliforniją svajojo apie kitokią žmonijos ateitį. Tačiau gyveno taip, tarsi žinotų, kad rytojus niekada neišauš.
Meilės vasara pavadintas hipių suvažiavimas San Fransiske tapo svarbiu tektoniniu lūžiu Amerikos ir Vakarų kultūroje: muzikos laukas nepaprastai praturtėjo, pacifistiniai judėjimai gavo naują atspirtį, vyko seksualinė revoliucija, kito požiūris į partnerystę, vartotojiškumą, prasidėjo ekologiško ir sveiko maisto judėjimas.
Bet kartu šių svajoklių suvažiavimas parodė, į kokį dugną gali nutempti nevaldomos priklausomybės, kuo gali virsti tai, ką gėlių vaikai vadino „besąlygiška žmogaus laisve“.
Todėl San Fransisko gyventojai iki šiol labai skirtingai reaguoja, jei užduodi klausimą apie hipių laikus, kuriuos mieste dar mena Meilės vasaros židiniu buvęs Hait Ašberio rajonas.
Vienos nuomonės Amerikoje nėra: hipiai prisimenami kaip genijai ir pamišėliai, kūrėjai ir nevykėliai, harmoningos asmenybės ir narkomanai, gražaus pasaulio kūrėjai ir veltėdžiai, pacifistai ir bailiai.
Šiaip ar taip, hipiškoji mada įkvėpė daugybę Vakarų kultūrų. O per muziką atkeliavusi į Lietuvą hipių kultūra čia įgavo kitokią formą.
Ilgainiui laisvės idėjas puoselėjančius ir savo gyvensena režimui nepaklūstančius hipius sovietų valdžia ėmė suvokti kaip ideologinius priešus.
Tapo bohemos lizdu
Meilės vasara buvo renginys, kuriam reklamos kampanijos organizuoti nereikėjo – žodis sklido iš lūpų į lūpas. Hipių idėjos jau buvo išplitusios, gėlių vaikų utopinėms svajonėms reikėjo išsipildymo.
Kaip „Lietuvos rytui“ teigė muzikos tyrinėtojas Lukas Devita, atspirtį pačiam hipių judėjimui suteikė bitnikai. Pastarieji vertino klajoklio gyvenimo būdą, niekino sistemą, savo biblija laikė Jacko Kerouaco romaną „Kelyje“.
„Bitnikai buvo populiarūs Kalifornijoje – tai buvo jiems palanki vieta.
Jie buvo susikėlę į San Fransiską, kur veikė jų eros simboliu laikytas knygynas „City Lights“, – pasakojo L.Devita. – Taigi, hipizmo šaknų tame mieste jau buvo iki Meilės vasaros. Ten buvo palanki terpė muzikantams, menininkams.
Taip pat mieste buvo likęs rajonas su gana prieinamų kainų būstais, kuriuose hipiai galėjo apsigyventi.
Hait Ašberio rajonas tuo metu buvo gana apleistas.“
Nuoma Hait Ašberyje buvo pigi – Viktorijos eros stiliaus namuose butus nuomojosi daugybė menininkų – bohema kėlėsi gyventi ten, kur leido kišenė.
Ašberio gatvėje didelį namą dalijosi eklektiškos muzikos grupės „Grateful Dead“ nariai.
Toliau toje pačioje gatvėje gyveno dainininkė Janis Joplin. Priešais ją įsikūrė Joe McDonaldas iš psichodelinio roko grupės „Country Joe and the Fish“.
Muzikantai ėjo vieni pas kitus pagroti, rinkdavosi Auksinių Vartų parke.
Tai, kas lygiai prieš 50 metų vyko San Fransiske, šiandien nebūtų įsivaizduojama.
Miestas, kuris dabar laikomas Amerikos technologijų ir pažangos lopšiu, ilgaplaukius idealistus su kišenėje žvangančiais dolerio centais suvalgytų ir išspjautų į gatvę per kelias dienas.
Bet tuo metu viskas buvo kitaip, todėl San Fransiskas buvo meka tų, kurie ieškojo alternatyvaus gyvenimo būdo.
„Tuo metu ore tvyrojo ypatinga dvasia, – pasakojo Bobas Weiras, kuris metė mokyklą, kad grotų grupėje „Greatful Dead“. – Mes pamanėme, kad jeigu mūsų susirinktų pakankamai daug ir mes visi sutelktume savo širdis ir protus, galėtume pasiekti viską.“
Susiejo politiką ir muziką
Meilės vasaros preliudija vyko jau 1967 metų sausio mėnesį, kai Auksinių Vartų parke vyko susibūrimas „Human Be-In“, tapęs savotišku hipizmo ir psichodelinės kultūros krikštu.
Čia vyko įvairūs koncertai, rinkosi žmonės, kurie bjaurėjosi kapitalizmu, troško gyventi komunose, turėjo radikalių politinių nuostatų, buvo už pacifizmą, manė, kad psichotropinės medžiagos turi būti prieinamos visiems, tikėjo, kad per svaigalų sukeltą transą galima priartėti prie aukštesnės sąmonės.
„Kaip ir kiekviename judėjime, hipiškajame buvo srovių, kurios viena nuo kitos skyrėsi.
Viena kryptis buvo žmonių, kuriuos traukė menai, meditacija, dvasiniai ieškojimai, psichotropinių medžiagų vartojimas.
Kiti save laikė labiau politiškai aktyvia jėga. Pastarųjų buvo mažiau. Tai buvo tarsi politinė organizacija, kurią vienijo nesusitaikymas su Vietnamo karu. Tai buvo ypač aktualu jauniems žmonėms, kurie buvo šaukiami į armiją.
Šiai hipių srovei buvo būdingos pacifistinės nuotaikos, nesmurtinis pasipriešinimas – atsirado dabar mums gerai žinomas taikos ženklas“, – pasakojo L.Devita.
Abi šios srovės susirinko tame pačiame kelias dešimtis tūkstančių žmonių pritraukusiame renginyje – Amerikos žiniasklaida tada pirmąkart plačiai aprašė kultūrą, kuri įleido šaknis San Fransiske ir sukėlė hipių invaziją.
„Mes buvome maža bangelė dideliame vandenyne, bet žinojome, kad mūsų yra ir daugiau, – pasakojo Martine’as Algieras, kuris žiniasklaidą informavo apie „Human Be-In“ susibūrimą. – Žinojome, kad šis prabudimas apėmė visą šalį. Buvo daugybė žmonių, kurie jautėsi izoliuoti, vieniši ir išsigandę.
Norėjome pasiųsti jiems signalą: „Ei, galite atvykti ir išskleisti sparnus.
Būkite patys šlovingiausi sau, mėgaudamiesi visu savo grožiu ir džiaugsmu. Jūs nesate vieni!“
Troško kitokio gyvenimo
Ir kvietimas buvo išgirstas: nuo pavasario pabaigos į San Fransiską ėmė plūsti tūkstančiai žmonių, trokštančių kitokio gyvenimo, kūrybos stimulo. Ši vasara buvo skirta tiems, kurie nežinojo, kur įdomiai praleisti laiką, ar žūtbūt turėjo pabėgti ir pasislėpti. Tiems, kurie norėjo eksperimentuoti.
Gėlėmis ilgus plaukus pasidabinę idealistai siekė valstybės valdžiai parodyti, kad gali egzistuoti kitoks gyvenimo modelis. Meilė, muzika ir svaigalai – trys dalykai, kurių jiems reikėjo be jokių taisyklių ir suvaržymų.
Jie rengėsi batikos technika dažytais marškinėliais, gėlėtomis ar margais, akyse besiliejančiais raštais papuoštomis suknelėmis, nešiojo medžiaginius krepšius, ženkliukus su užrašais „Meilė“, „Taika amžiams“, „Užbaikite Vietnamo karą“, „Dieve, laimink mūsų ryšį“.
Ant kiekvieno gatvės stulpo būdavo iškabinami tądien vykstančių koncertų ar poezijos skaitymų skrajutės – jų dizaino kūrimas tapo nauja meno rūšimi.
Dauguma plakatų ir iliustracijų primindavo haliucinacijas, sukeliamas narkotikų.
Pradėję nuo lengvųjų psichotropinių medžiagų hipiai ilgainiui ėmė eksperimentuoti su sunkiaisiais, kurie esą pakylėdavo juos į aukštesnį dvasingumą, kitą meilės lygmenį, kitokį kūrybiškumą.
Kol anapus Ramiojo vandenyno siautė Vietnamo karas, pacifizmo vertybes deklaruojantys hipiai bandė pabėgti į kitokią realybę.
Hait Ašberio rajone kasdien jų įsikeldavo po kelis šimtus, daugybė namų buvo perpildyti. Daugiausia šią masinę migraciją į Kaliforniją kurstė ir išsamūs žiniasklaidos reportažai.
„Dėl perdėto žiniasklaidos dėmesio žmonės čia plūdo milžiniškais srautais, turėdami lūkesčių, kurie niekada nebuvo išpildyti, – pasakojo buvusi hipė Carolyn Garcia. – Pamažu tai virto sociologine nelaime. Bet viskas buvo gražu, kol dar veikė.“
Per tris vasaros mėnesius San Fransiske, kaip yra sakęs grupės narys B.Weiras, išbyrėjo visi atsisukę varžteliai ir veržlės.
Pradžia ar pabaiga?
Vasaros pabaigoje situacija San Fransiske jau buvo sunkiai valdoma. Daugybė žmonių buvo perėję prie sunkiųjų narkotikų, atvykėlių skaičius buvo didžiulis – kai kurie miegodavo jau ir gatvėse, parkuose, šlitinėjo apsvaigę, prašydavo išmaldos, maisto.
Dėl antisanitarinių sąlygų rajone įsisiautėjo ligos – dalydamiesi laisva meile hipiai pasidalijo ir veneros ligomis.
Mieste prasidėjo krizė – daugėjo narkotikų pakurstytų nusikaltimų: išprievartavimų, apiplėšimų.
Netgi pasakojama, kad jei Hait Ašberio rajone sugesdavo autobusas, keleiviai mieliau prakaituodavo tvankiame jo salone, nei keldavo koją į lauką.
„Manau, kad narkotikai turėjo įtakos hipių eros pabaigai. Įvyko taip, kad hipiai pritraukė į savo ratą per daug atsitiktinių žmonių. Kiekvienas judėjimą ėmė suvokti savaip: narkotikų prekeiviai matė hipių bendruomenes kaip nišą prekybai, valkatos – kaip vietą prisiglausti, studentai – galimybę pasisemti žinių.
Kiekvienas atrado savo terpę, bet atsitiktinių žmonių jau buvo per daug“, – teigė muzikos tyrinėtojas L.Devita.
Daugybė jaunuolių, kurie gegužės–birželio mėnesiais atvyko į San Fransiską ieškoti laisvės, be skatiko kišenėje nusprendė autostopu vykti namo arba grįžo į universitetus, kur jau buvo prasidėję mokslai.
Kai kuriuos tiesiai iš gatvės pasiėmė visur jų ieškoję tėvai.
1967-ųjų spalio mėnesio pradžioje ištuštėjusiame Hait Ašberyje buvo simboliškai paminėta Meilės vasaros pabaiga – surengtos ironiškos hipių laidotuvės.
Gėlių vaikai taip uždarė nusiaubto Hait Ašberio vartus ir paragino bendraminčius revoliuciją daryti visur kitur, kur tiktai jie apsistos.
Meilės vasara tuo pat metu žymėjo ir pradžią, ir pabaigą. Viena vertus, tai buvo hipių judėjimo kulminacija, po kurios viskas ėmė ristis žemyn.
Kita vertus, tai buvo postūmis kultūriniams, socialiniams politiniams pokyčiams.
„Žymusis bitlas George’as Harrisonas apsilankė Hait Ašberio rajone Meilės vasaros laiku ir jo požiūris buvo kritiškas. Muzikantas sakė, kad judėjimas jau degraduoja, – pasakojo L.Devita. – Bent jau iš pradžių viskas vyko tvarkingai – hipiai idealistai atidarydavo nemokamas krautuvėles, jose visiems dalijo maistą, drabužius ir vaistus.
Jie turėjo gerų idėjų, bet dėl besaikio narkotinių medžiagų vartojimo ir chaotiškos gyvensenos atėjo hipių eros pabaiga.“
Įtakingų tėvų vaikai
Hipių idėjos atkeliavo ir į sovietų okupuotą Lietuvą. Tiktai kiek vėliau – jis suklestėjo 1967–1968 metais.
Hipių krikštatėviu dažnai pavadinamas gitaristas, bene žymiausios Lietuvos hipių grupės „Gėlių vaikai“ įkūrėjas Stasys Daugirdas „Lietuvos rytui“ pasakojo, kad hipiškos idėjos ėmė plisti per radiją, muziką, knygas, žurnalus, kurių kas nors parveždavo iš užsienio.
Tuo metu vakarietiškos plokštelės, leidiniai, madingi drabužiai buvo prabanga, kurią sau galėjo leisti tik elito šeimose gyvenę jaunuoliai.
„Aš pats gyvenau inteligentų šeimoje, mano tėvas buvo gydytojas, močiutė – muzikantė. Gimiau Norilske, tremtyje.
Lietuvoje visi hipiai buvo iš elito – inteligentų šeimų, valdžiai priklausiusių žmonių. Taigi, susižavėjau hipių idėjomis savaime, nes laisvė, lygybė, tolerancija mano aplinkoje buvo suvokiamos kaip normos. Plaukus norėjau – auginau, nenorėjau – ne.
Be to, man didelę įtaką darė muzika, kurios klausiausi, – labai mėgau „The Doors“. Jau nuo 14 metų bandžiau ir pats muziką kurti. Muzika apskritai padarė didžiulę revoliuciją – tas vėjas, kuris paveikė visą pasaulį, paveikė ir mus“, – teigė muzikantas, muzikos pedagogas S.Daugirdas.
Gitaristas pasakojo, kad madingus drabužius hipiai Lietuvoje siūdavosi patys – merginos užsiiminėjo rankdarbiais, siuvo drabužius ir draugams.
„Ironiška, kad hipiai Vakaruose buvo prieš kapitalistinį gyvenimo būdą, jie niekino materializmą. O čia buvo deficitas.
Gauti džinsus buvo svajonė, materializmas buvo net jaunų žmonių galvose, – pasakojo L.Devita. – Mūsų valdžia buvo prieš kapitalizmą, o Vakaruose prieš kapitalizmą kovojo hipiai, kurie patys kartais būdavo pavadinami komunistais ar net jų agentais.“
Slapstėsi ir išsisukinėjo
Hipių laisvės idėjos Lietuvoje, kuri buvo okupuota Rusijos, buvo pritaikytos pagal to meto realybę. Vakarų hipiai svajojo apie komunistinį gyvenimą, o Lietuvoje tai buvo ideologiniai pančiai, kurių žmonės troško atsikratyti.
Didžiąją dalį grupės „Gėlių vaikai“ dainų parašęs S.Daugirdas pasakojo, kad valdžiai nekart kliūdavo jo tekstai.
„Laisvės pavėsy“, „Nėra laisvės, jei nėra meilės“, „Jeigu tau gyvenime sunku, tai surask merginą gražią, tapkite gėlių vaikais“ – tokie atvirai hipiški dainų žodžiai jiems kliuvo, – prisiminė S.Daugirdas. – Sovietų valdžia leisdavo mums koncertuoti – Lietuva jiems būdavo kaip Vakarai.
Čia jie galėdavo nueiti į naktinį barą, atvažiuodavo į koncertus, pažiūrėti, kaip rengiasi jaunimas.“
Tiesa, jei nepriklausei Kompozitorių sąjungai, muziką tekdavo suderinti su valdžia.
„Jei norėdavome groti savo kūrinius, turėdavome jiems nusiųsti visas partitūras. Jei užrašydavau banguotą liniją – improvizacijos ženklą – sakydavo: „Ne, šitaip netinka, grokite iš natų“, – pasakojo S.Daugirdas.
Įtartinai žiūrėta ir į didesnius hipių jaunimo susirinkimus.
L.Devita pasakojo apie lietuviškuoju Vudstoku pramintą nedidelį festivalį restorane „Žirmūnai“: „Tai buvo 1970-ųjų vasaros pradžia. Restorane „Žirmūnai“ jaunimas išsipirko salę prisidengę kažkieno gimtadieniu – nutarė padaryti nedideli festivalį.
Tačiau viskas taip įsibėgėjo, kad dėmesį atkreipė ir pareigūnai. Hipiai po to buvo sugaudyti, kai kurie patampyti po saugumo tarnybas. Tai buvo toks muzikinis festivalis, kokį tik buvo galima padaryti tais laikais.“
R.Kalanta pakeitė požiūrį
Anot S.Daugirdo, bent kurį laiką sovietų valdžia į hipius žiūrėjo atlaidžiau – nelabai suprato, kas tai per judėjimas.
Be to, jame dalyvavo ir partijos žmonių, policininkų, KGB narių vaikai, dėl to hipiai turėjo savotišką neliečiamybę.
Tačiau 1972 metais įvykęs Romo Kalantos susideginimas Kaune viską apvertė – hipiai jau buvo suvokti kaip ideologiškai pavojingi.
Tiesa, pasak L.Devitos, neaišku, ar pats R.Kalanta buvo hipis. Bendrose kompanijos su disidentu neteko būti ir S.Daugirdui.
„Mano nuomone, jis labiau buvo priskirtas prie hipių judėjimo, nei pats save su juo siejo. Priskyrimas įvyko pirmiausia dėl plaukų – tais laikais plaukų ilgis buvo pakankamas įrodymas, nes reikėjo drąsos turėti ideologinį užtaisą. Tuo metu buvo žinoma, jog ilgaplaukis – kažkoks kitoks pilietis nei kiti, – teigė L.Devita. – Netrukus imta persekioti visus, kurie buvo ilgais plaukais, – tai buvo savybė, pagal kurią spręsta apie nusiteikimą.
Pati valdžia Lietuvos hipius pavertė stipria politine jėga.“
„Kai jis susidegino, jau žinojau, kas laukia mūsų.
Policija ėmė gaudyti ilgaplaukius, juos kirpo. Kartais, kad pasityčiotų, išskusdavo vagą ir taip palikdavo. Vaikinus paimdavo į kariuomenę, – pasakojo S.Daugirdas. – Bet mes nenustojome groti. Tik prisistatydavome kitu pavadinimu, bet vis tiek žmonės žinojo, kad čia – „Gėlių vaikai“.“
Nors 1976 m. S.Daugirdo ir kiti grupės „Gėlių vaikai“ nariai pasuko skirtingais keliais, muzikantas teigia, kad iki šiol išlaikė tas pačias idėjas, kurias transliavo savo dainomis, – „laimės, pagarbos vienas kitam ideologiją“.
„Aš sakau, kad pirmasis hipis pasaulyje buvo Jėzus Kristus. Ir, pažiūrėkite: jo idėjos sėkmingai gyvuoja jau daugiau nei du tūkstančius metų“, – kalbėjo S.Daugirdas.
