Apie kanibalizmo atvejus pastaruoju metu pranešta Liberijoje, Kongo Demokratinėje Respublikoje ir Vakarų pasaulyje – JAV ir Europos šalyse, rašo „Der Spiegel“.
Kodėl kartais žmonės praktikuoja nepriimtiną, itin smerkiama žmogienos valgymą? Atsakymo į šį klausimą ieško ir JAV zoologas Billas Schuttas.
Bet, regis, net ir jam nepavyksta prisikasti iki giliausių kanibalizmo šaknų.
Jos tikriausiai taip ir liks po storiausiu žemės sluoksniu.
Baisiausi Vakarų kanibalai
Veikiausiai vienas šlykščiausių visų laikų žmonių gyveno Viskonsino valstijos užkampyje. Ten praėjusio šimtmečio viduryje apleistoje fermoje įsikūręs amerikietis Edas Geinas išdorodavo nužudytų moterų kūnus ir savo aukos širdį čirškindavo keptuvėje.
Dar vienas baisūno titulas priklausytų Andrejui Čikatilai iš Rostovo, kuris Rusijoje nužudė mažiausiai 52 žmones.
Ir šis žmogėdra neatsisakydavo suvalgyti savo aukos liežuvio ar pakramsnoti krūties spenelio.
O kaip siaubingiausiu laikytas kanibalas iš Rotenburgo, Vokietijos? 2001-aisiais Arminas Meiweisas nupjovė savo aukai vyriškus lyties organus, o tada juos sudorojo.
Tokios nusikalstamos ir sveiku protu sunkiai suvokiamos istorijos ištisus dešimtmečius šiurpina žmones.
Iškrypimas, protinė liga – taip vadinamas žmonių polinkis į kanibalizmą. Tačiau B.Schuttas mėgina žmogaus prigimčiai prieštaraujantį potraukį paaiškinti moksliniu požiūriu.
Tartum natūrali atranka?
JAV Niujorko valstijoje įsikūrusio Long Ailando universiteto biologijos profesorius turi savo kartais netikėtą ir daug ką piktinantį požiūrį į žmogienos valgymą.
„Evoliuciniu požiūriu vertinant, iš kanibalizmo išplaukia tobula prasmė“, – taip knygoje „Cannibalism: A Perfectly Natural History“ tvirtina jos autorius B.Schuttas.
Pasak jo, šis baisus žmogaus potraukis leidžia spręsti opias problemas, kaip antai gyventojų pertekliaus ir maisto trūkumo.
Siaubingą savybę – kanibalizmą – profesorius B.Schuttas pirmiausia tyrinėjo gyvūnijos pasaulyje. Štai smėliniai tigriniai rykliai dar iki gimimo tampa žudikais.
Motinos įsčiose labiausiai išsivystęs embrionas puola mažesnius brolius ir seseris, kad sau atrastų pakankamai vietos gimdoje.
Ar ši drastiška kovos už būtį forma tinka ir žmonėms?
Remdamasis tyrimais B.Schuttas nustatė, jog amerikietis E.Geinas ir rusas A.Čikatila nelabai atstovauja šiam pasauliui kaip žmogienos valgytojai.
Tai – psichiškai sunkiai pažeisti žudikai maniakai, kuriuos persekioja patologinis naikinimo troškimas.
O pirmykštės tautos, turinčios polinkį į kolektyvinį kanibalizmą, priešingai susiklosčiusiai nuomonei, retai mesdavo žmonių galvas į puodą kaip maistą.
Ritualinis artimo suvalgymas
Pasak padavimų, Brazilijos atogrąžose gyvenanti varių gentis iš kartos į kartą puoselėjo keistą laidotuvių ceremonijos ritualą. Liūdesio, gedėjimo skausmui nuslopinti vietos gyventojai valgė mirusiojo palaikus – kūno dalis ir kaulus, kuriuos prieš tai suminkštindavo panardinę į medų.
Varių genties kanibalizmas buvo glaudžiai susijęs su tikėjimu, kad suvalgius mirusį gentainį jo dvasia įsikūnija visoje gentyje. Ir buvo tikima, kad tai vienas pagarbiausių būdų, kaip reikėtų elgtis su žmogaus kūnu.
Bet ar ši legenda bent truputį panaši į tiesą?
Jau aštuntojo dešimtmečio pabaigoje antropologas Williamas Arensas apgailestavo dėl nepakankamų kanibalizmo tyrimų. Pasak jo, iš savo kelionių, per kurias lankydavo įvairias pirmykštes tautas, etnologijos specialistai grįždavo su baisiais įspūdžiais apie patiekalus iš žmogienos.
Bet nė vienas nebuvo matęs, kad genties narys būtų dorojęs savo bičiulio šlaunį.
Istoriniai tyrimai nepatvirtino ir Kristupo Kolumbo pasakojimų apie polinkį į kanibalizmą Antilų salose.
Jis aprašė, kaip jo atrastų Karibų jūros salų gyventojai ant ugnies kepė priešų genties atstovų galūnes.
Spėjama, jog keliautojas smarkiai persūdė, kad vietos gyventojų nekrikščioniškosios savybės taptų pretekstu juos pavergti.
Ir zoologas B.Schuttas nesusidūrė su tauta, į kurios valgiaraštį būtų įtraukta žmogaus mėsa.
Beje, esama tokios pasaulio dalies, kuri kadaise nepatyrė Vakarų pasaulio įtakos ir kurios požiūris į žmogienos valgymą nėra toks jau labai jautrus.
Pasakojimai, atkeliavę iš Konfucijaus pasaulėžiūros suformuotos Kinijos, atskleidžia siaubingą pasiaukojimo formą.
Vertėsi iš bėdos
„Jaunesnio amžiaus giminaičiai prašė senesnių aukoti savo kūno dalis, taip užtikrinant jų gerovę.
Šlaunis, kaip ir žastas, buvo dažniausiai valgomos kūno dalys.
Abi buvo patiekiamos su ryžių koše, kuri vadinosi „congee“,“ – rašė B.Schuttas.
Bet esama žiauresnės kanibalizmo apraiškos, kuri nežino jokių ribų. Tai susiję su įvykiais, kai iš bado žmonės valgo žmones.
Baisių skerdynių puslapį turi ir JAV istorija. Ieškodami trumpesnio kelio į saulėtąją Kaliforniją 1846-aisiais daugiau nei 80 naujakurių atsidūrė Siera Nevados kalnuose.
Jie nesitikėjo ankstyvos žiemos proveržio. Orientaciją praradę keliautojai klaidžiojo po sniegu nuklotus kalnynus.
Kai jau buvo išgalabyti visi nešulius gabenę gyvuliai ir naminiai šunys, nelaimingos ekspedicijos dalyviai pradėjo valgyti net savo batus.
Ir kai tai baigėsi, vilties netekę keliautojai valgė lavonus tų, kurie buvo mirę nuo išsekimo.
Šią siaubingą naujakurių kelionę profesorius B.Schuttas laiko ankstyvuoju kanibališkų įvykių ženklu. Jis įspėja dėl būsimų kanibalizmo protrūkių, kurie gali plačiai pasklisti.
Profesoriaus nuomone, kanibalizmą gali pažadinti klimato pokyčių nulemtos gamtos katastrofos ir maisto trūkumas.
Išgirdus profesoriaus B.Schutto mintis nejučia kyla klausimas: gal jau dabar vertėtų tapti vegetarais?
