Susidomėjimas vampyrais labai išaugo po 1897-aisiais išleisto Airijos rašytojo Abrahamo (Bramo) Stokerio (1847–1912) romano „Drakula“.
Jau nuo septintojo dešimtmečio vidurio santūrius Karpatų gyventojus glumino susitikimai su turistais iš Vakarų.
Jie kamantinėjo vietos gyventojus apie vampyrus, žėrė vieną keistą klausimą po kito. Vienas dažniausių: „Kaip nueiti iki grafo Drakulos pilies?“
Į garsaus vampyro pilies griuvėsių paieškas 1968-aisiais įsitraukė net iš Vakarų atvykusi filmo kūrėjų komanda. Bet jos klajonės po Transilvaniją baigėsi be rezultatų.
Joks aristokratas šiuo vardu niekada nėra pastatęs pilies niūraus gamtovaizdžio apsuptyje, jau nekalbant apie kraugerišką jo pomėgį – įsisiurbti į kaklą.
Rumunai nieko nežinojo
Filmo, kuris būtų paremtas prasimanyta istorija apie vampyrą, šalininkai susidūrė su geraširdiškais, patikliais rumunais, kurie apie Drakulą apskritai nieko nežinojo, teigia turizmo tyrėjas Duncanas Lightas.
Britas iš Pietų Anglijoje įsikūrusio Bornmuto universiteto tyrinėja vieną beprotiškiausių tarptautinio turizmo istorijos epizodų.
Romanas „Drakula“, išgarsinęs veikiau vidutinės sėkmės lydimą A.Stokerį, buvo išleistas Rumunijoje tik geležinei uždangai nukritus – 1989 metais, nors savo pagrindinį veikėją Airijos rašytojas įkurdino Karpatuose.
Juk savo romane A.Stokeris pasišaipė iš Rumunijos gyventojų: „Moterys kūrė žavių įspūdį, bet tik iš tolo, nes buvo labai gremėzdiškų klubų.“
Airijos rašytojas taip pat apibūdino Transilvaniją kaip atsilikusį ir Dievo užmirštą kampelį, kur kiekvienas laikėsi savų prietarų.
Bet tai, kad mitų gaubiama vampyro figūra buvo beveik nežinoma Rumunijos provincijos gyventojams, mažai jaudino siaubingų istorijų aistruolius iš JAV.
Išpildė turistų troškimą
Todėl 1972-aisiais Niujorko kelionių agentūros „General Tours“ pasiūlymas pataikė tiesiai į dešimtuką. Klientams buvo žadama kelionė vampyro Drakulos pėdomis po Transilvaniją.
Turistams, pasiryžusiems šiai tolimai išvykai, kelionių agentūra patarė apsirūpinti dideliu kiekiu česnakų.
Šurmulys dėl Drakulos sukėlė sumaištį ir nerimą Rumunijoje aukščiausiu valstybiniu lygiu.
„Turizmas, kurio pagrindą sudaro antgamtiniai dalykai, buvo visiška priešingybė moksliniam komunizmui“, – komentavo tyrėjas D.Lightas.
Ir dėl to Rumunijos partinis elitas pateko į sunkiai išsprendžiamą konfliktą. Viena vertus, viliojo valiuta, kurią į šalį atveždavo nepageidaujami turistai iš Vakarų.
Kita vertus, socialistinės Rumunijos funkcionieriams pasišlykštėjimą kėlė poilsiautojai, kurie po kultūrinį šalies gamtovaizdį lekiojo su kvailais iš plastiko pagamintais vampyro dantimis burnoje.
Tuometis Rumunijos turizmo ministras Ionas Cosma atsakė į vampyrų maniją puolimu, kuris atitiko socialistinio švietimo esmę.
Intriguojančiu ir daug žadančiu pavadinimu „Drakula: legenda ir teisybė“ Bukarešto partiniai biurokratai įpiršo Vakarų pasaulio kapitalistinių šalių turistams alternatyvų pasiūlymą.
Žinoma, nebuvo kalbama apie vampyrus, kurie naktimis išsiropšdavo iš karstų. Turistams buvo pasakojama apie Vlado III, praminto „Draculea“ („Velnio sūnus“), žiaurumus.
Apie anuomet Vakaruose visiškai nežinomą XV a. Valakijos (Rumunijos pietuose esanti istorinė sritis. – Red.) valdovą. Jis kovojo prieš Osmanų imperiją ir savo priešus pasmeigdavo ant kuolų.
Jie būdavo netašyti ir nevisiškai smailūs. Kai kada ant kuolo buvo pamaunama ir aukštyn kojomis.
Vis dėlto siaubo žanro mėgėjams Bukarešto režimo turistams parengta programa suteikė mažai džiaugsmo.
„Ji buvo atvirai propagandinė ir nuvylė vampyrų aistruolius“, – teigė britų tyrėjas D.Lightas.
Išgalvojo gyvenamąją vietą
Kadangi prasimanytas grafas Drakula negalėjo palikti su juo ir jo vardu susijusių relikvijų, gerbėjai seną pilį Transilvanijoje pavertė kultine vieta.
Brano pilis stūkso ant kalvos apsupta miškų. Dėl savo aštrių, į viršų šaunančių bokštų ir erkerių senas mūrinis statinys iš tikrųjų atrodo kaip nepriekaištinga filmo apie vampyrus dekoracija.
Su airių rašytojo A.Stokerio romano figūra ši vietovė neturi nieko bendra.
Dėl to Rumunijos partiniai biurokratai nepajudino nė piršto, kad iš vakariečių susidomėjimo vampyrais sukrautų kapitalą. Veikiausiai ir dėl to apsukrus turizmo vadybininkas iš Transilvanijos paėmė vampyromanijos reikalus į savo rankas.
Britas D.Lightas savo tyrinėjimų metu aptiko verslininką Alexandru Misiugą. Jam pavyko socialistinėje valstybėje tapti nuosavo viešbučio savininku.
Smulkus verslininkas netoli Bistricos atidarė turistinę bazę „Auksinė karūna“. Pavadinimas neliko nepastebėtas Drakulos aistruolių. Mat taip pavadintoje užeigoje buvo apsistojęs vienas A.Stokerio romano „Drakula“ veikėjų, jaunasis advokatas Džonatanas Harkeris, prieš atvykdamas į grafo Drakulos pilį.
Ten jis gerai pasisotino lašiniais, svogūnais ir jautiena, kuri buvo paskaninta paprikomis.
Kiek vėliau A.Misiuga per tarpininkus iš tuomečio Rumunijos valstybės vadovo Nicolae Ceausescu gavo leidimą antram baisiam statiniui – niūriai piliai, papuoštai žvėrių kaukolėmis. Tik ji negalėjo būti pavadinta Vakaruose tokio populiaraus vampyro vardu.
Devintojo dešimtmečio viduryje N.Ceausescu galutinai prarado skirtumų su A.Stokerio romano figūra likučius. Vis didesniu tironu tampantį Rumunijos komunistų partijos ir valstybės vadovą Vakarų žiniasklaidos priemonės pradėjo pašiepiamai vadinti labai nemaloniu vardu – Drakula.
