1998 metų kovo 2-osios rytą dešimtmetė mokinukė Natascha Kampusch išėjo į mokyklą Austrijos sostinės Vienos Donauštato rajone ir dingo kaip į vandenį. Ji nepasirodė mokykloje ir negrįžo namo.
Ant kojų buvo sukelta visos Austrijos policija. Viena dvylikametė liudininkė pareigūnams pranešė, jog tą rytą matė vieną ar du vyriškius, neva tempusius mergaitę į baltą krovininį autobusiuką.
Per pirmąsias 36 valandas po pagrobimo austrų policija patikrino beveik 800 baltų autobusiukų ir mažų sunkvežimių. Bet Nataschos nerado nė pėdsako.
Tarp pareigūnų apieškotų automobilių bei tarp apklaustųjų vairuotojų buvo ir 35-erių kompiuterių remonto meistras Wolfgangas Priklopilas iš Štrashofo miestelio, esančio pusantros valandos kelio nuo pagrobimo vietos.
Tuomet policininkus visiškai įtikino W.Priklopilo pasiaiškinimas, kad visą tą dieną jis praleidęs Štrashofe, savo autobusiuku vežiodamas statybines šiukšles iš naujai statomo garažo į netoliese esantį sąvartyną.
Austrų policijos dėmesys greit nukrypo į „tarptautinį pėdsaką“: imta tirti versiją, jog dešimtmetę mergaitę esą galėjo pagrobti organizuoti nusikaltėliai – vaikų pornografijos ar netgi prekybos organais mafija iš užsienio.
Manyta, kad prie mokyklinukės dingimo galėjo prisidėti prancūzų žudikas maniakas Michelis Founiret.
Tačiau grobikas buvo pačioje austrų policininkų panosėje.
Mergaitę laikė belangėje
Čekų kilmės austro W.Priklopilo vergovėje Natascha prabuvo net 3096 dienas.
Daugiau negu aštuonerius metus maniakas pralaikė mergaitę po garažu įrengtame mažame slaptame rūsyje: 5 kvadratinių metrų belangėje su garsui nepralaidžiomis betono ir geležies durimis.
Pedofilas savo aukai liepė jį vadinti ne kitaip kaip Viešpačiu: ji buvo paversta visiška verge, nuolat kentusia seksualinę prievartą, fizines bausmes ir psichologines patyčias.
„Tavo tėvai patys man tave pardavė“, – mergaitei nuolatos teigė iškrypėlis, tarp draugų žinomas dar Wolfio pravarde.
Iš W.Priklopilo nagų Natascha sugebėjo ištrūkti jau būdama jauna moterimi: 2006-ųjų rugpjūčio 23 dieną ji pasinaudojo tuo, kad Viešpats užsikalbėjo mobiliuoju telefonu, kol ji siurbė ir valė jo prabangaus BMW automobilio vidų.
Vos pastebėjusi, kad vyriškis paėjėjo į šoną ir ją paleido iš akių, N.Kampusch pasileido bėgti per kiemus ir belstis į kaimynų duris. Ją už puskilometrio į savo namus įsileidusiai pensininkei mergina tepasakė: „Aš esu N.Kampusch. Kvieskite policiją.“
Parašė atsiminimų knygą
Po to dramatiško išsilaisvinimo praėjo daugiau nei dešimtmetis. N.Kampusch jau 29-eri.
Koks buvo šis laisvės dešimtmetis naiviai, traumuotai ir tiek daug iškentėjusiai jaunai moteriai? Kaip jai pavyko susidoroti su vidiniais demonais? Ar jos nepalaužė staiga užgriuvęs pasaulio žiniasklaidos dėmesys?
Ar jos tikėjimo žmonėmis nesugniuždė iki šiol plintančios „konspiracinės teorijos“ apie neva jos pačios savanorišką dalyvavimą pedofilo Wolfio iškreiptose fantazijose?
Norėdama sau pačiai ir plačiajai publikai atsakyti į šiuos klausimus Natascha parašė knygą, ji išleista vokiečių ir anglų kalbomis – „10 metų laisvės“.
Londono Primrouz Hilo parke N.Kampusch atvirai mums papasakojo apie likimo smūgius ir išbandymus, kuriuos patyrė jau po to, kai išsivadavo iš penkių kvadratinių metrų dydžio fortifikuoto rūsio.
„Deja, jau pirmosiomis laisvės minutėmis man teko nusivilti kai kuriais žmonėmis. Tą akimirką, kai pasileidau bėgti iš pagrobėjo namų, supratau, kad visiškai nepažįstu to miestelio. Buvau labai išsigandusi.
Kai pribėgau prie pirmų sutiktų žmonių ir pradėjau maldauti jų pagalbos, jie mane paprasčiausiai atstūmė.
Vėliau perskaičiau, kad tie žmonės pamanė, jog aš esu narkomanė“, – pirmąsias itin dramatiškas laisvės minutes prisiminė Natascha.
Merginą tada apėmė panika, kai iš pirmo sutikto žmogaus, tai buvo moteris, ji išgirdo: „Aš nenoriu tau padėti. Ir nieko nenoriu apie tave girdėti!“
„Tada pribėgau prie dar trijų žmonių grupelės. Paklausiau jų: „Ar galite man padėti? Ar galite paskambinti policijai?“
Ir vėl aš išgirdau: „Žinai ką? Mes neturime laiko. Eik kur nors kitur.“
Aš vis mėginau kreiptis į nepažįstamus praeivius, tačiau bergždžiai. Bandžiau belstis į žmonių duris – irgi be atsako. Tik po keleto bandymų galų gale man duris atvėrė viena senutė. Ji mane įsileido į namus“, – skausmą prisiminė moteris.
Pati save drąsindavo
Antraisiais gyvenimo rūsyje metais, kai jai tebuvo vos vienuolika, Natascha ant sieninio kalendoriaus blogosios pusės užrašė savo slaptą „gyvenimo manifestą“. Jį saugojo per visą vergovės Viešpačiui laiką – kaip atsvarą apninkančioms abejonėms, nevilties momentams ar kylančiam norui pasiduoti kankintojo valiai.
„Tikėk savimi – tu nesi bevertė. Surask, kaip nusiraminti, ir viskas bus gerai.
Būk stipri. Nenuleisk rankų ir tu išgyvensi. Tau bus atlyginta. Būk drąsi. Viltis visados gyva.
Niekad nepasiduok! Tikėk savimi! Tikėk ateitimi. Viskas bus gerai. Sėkmės tau! Jei nusibrėši sau tikslą ir jo sieksi, tu būtinai jį pasieksi.
Niekas tavęs nenužudys. Būk drąsi“, – tokia yra visai nevaikiška šios pagrobtos mergaitės manifesto pradžia.
Ką praėjus beveik dvidešimčiai metų apie tokią brandžią deklaraciją dabar mano Natascha?
„Aš vis dar ja tebesivadovauju. Dar nesijaučiu visiškai išsivadavusi iš nelaisvės. Dabar tebesu kelyje – gal kiek toliau nei pusiaukelėje. Tik mano iššūkiai dabar visiškai kitokio pobūdžio.
Pavyzdžiui, niekad nė įsivaizduoti negalėjau, kad žiniasklaida gali būti tokia negailestinga. Spaudoje ir televizijoje apie mane buvo prisakyta tiek melo, tiek priregzta sąmokslo teorijų.
Tai buvo tiesiog nepakenčiama ir siaubinga. Visa tai suteikė daug skausmo tiek man, tiek mano tėvams, tiek ir kitiems mano šeimos nariams“, – su kartėliu pasakojo N.Kampusch.
Stengiasi likti pozityvi
Viena įkyriausių sąmokslo teorijų, nenumirštančių iki šių dienų, – esą per 8 vergovės metus N.Kampusch buvo paveikta vadinamojo Stokholmo sindromo – stipraus emocinio prisirišimo prie savo grobiko ir kankintojo.
Europos ir JAV kriminologų bei psichologų duomenimis, tik kas dvyliktai pagrobimo aukai išsivysto Stokholmo sindromas.
Pati Natascha kategoriškai neigia, kad ji priklausė ar tebepriklauso prie šios mažumos.
Tačiau pripažįsta, kad jai reikėjo nugalėti vidinius emocinius prieštaravimus ir demonus. Tai padaryti jai padėjo keleto metų ilgas ir kruopštus darbas su psichologų komanda.
Tik po keliasdešimties terapijos sesijų jauna moteris pajuto, jog gali prabilti apie viską, ką jai teko patirti Wolfio namo rūsyje.
Per visą mūsų pokalbį N.Kampusch nė karto savo grobiko nepavadino nei vardu, nei pavarde.
W.Priklopilą ji įvardija tik beveide fraze: „Tas asmuo.“ Padaras, pavogęs jos vaikystę. Menkysta, pasikrikštijęs Viešpačiu.
„Dabar, prabėgus dešimčiai metų, apie tą asmenį stengiuosi visai negalvoti. Tas asmuo jau ištrintas iš mano gyvenimo. Viskas jau praeityje. Man nebereikia apie jį mąstyti.
Aš turėjau daug terapijos sesijų, kad pasiekčiau tą būseną, kurios esu dabar.
Labai padėjo ir dviejų knygų rašymas apie viską, ką man teko patirti. Po rašymo ir terapijos aš savo chaotiškas mintis galiu kur kas geriau sudėlioti į stalčiukus“, – sakė mergina.
Austrė tikino, kad labai svarbu neįstrigti vien praeityje. Labai svarbu mąstyti ir apie ateitį, apie tuos gerus darbus, kuriuos gali ir nori nuveikti.
„Kai buvau maža mergaitė, buvau optimistė. Net ir sunkiausiomis savo gyvenimo akimirkomis ieškodavau mažiausio šapelio, už kurio būtų galima užsikabinti.
Po visko, ką patyriau, vis vien išlikau pozityvi“, – sakė N.Kampusch.
Kankinimo vietą pasiliko
Sąmokslo teorijas apie neva buvusį emocinį ryšį tarp nusikaltėlio ir jo aukos pakurstė ir vienas groteskiškas faktas, kurį pati N.Kampusch atvirai pripažįsta: namas, kuriame ji kalėjo daugiau negu 8 metus, nuo 2006-ųjų yra jos privati nuosavybė.
Praėjo daugiau nei dešimtmetis, bet ji vis dar nepardavė to „siaubo namo“. Tik tą garaže buvusį slaptą rūsį liepė užpilti cementu.
„Man tą pastatą perdavė Austrijos valstybė.
Net nežinau, ką darysiu su tuo namu. Aš jo dar neatsikračiau. Bet tas namas – tai tikra našta. Kartais net pagalvoju sau: „O gal imti ir susprogdinti tą pastatą?“
Bet tada iškart pati sau paprieštarauju: jei viską šitaip išsprogdinsiu, grius sode augantys medžiai, žus ten gyvenantys paukščiai. kol kas nedarau nieko.
Yra ir praktinis aspektas – tas pastatas dabar gana brangus. O aš tikrai nesu jokia turtuolė, jokia milijonierė.
Nors daug kas manęs klausia: „Tu esi gavusi tiek daug pinigų už savo knygas, už filmus, už televizijos interviu, tai turbūt žarstai milijonus?“ Deja, ne. Aš netgi turėjau iš Australijos atvykusį įkyrų persekiotoją, kuris šventai tikėjo, kad esu turtuolė. Jam teko nusivilti“, – šypteli N.Kampusch.
Moteris užsiima labdara
Tikra tiesa, kad pirmoji jaunos moters knyga, išspausdinta 2010 metais ir pavadinta „3 096 dienos“, tapo bestseleriu ne tik Austrijoje bei Vokietijoje, bet ir kitose Europos valstybėse, Šiaurės ir Pietų Amerikoje, Australijoje.
Prieš ketverius metus Vokietijoje buvo išleistas to pat pavadinimo vaidybinis filmas.
Honorarai už šiuos kūrinius leidžia N.Kampusch gyventi gana patogiai, bet nemažą dalį šių uždirbtų pinigų N.Kampusch nusprendė investuoti į vaikų ir moterų ligoninės statybą pilietinio karo ir cunamio nusiaubtame Šri Lankos šiaurės rytų regione.
Prieš ketverius metus Bulatsinhalos miestelyje duris atvėrė moderni klinika, kurioje kasmet už dyką apsilanko iki 50 tūkstančių pacientų.
Šiuo labdaros projektu Natascha tikrai nežada sustoti.
„Kaip ir su pirmąja savo knyga, taip ir dabar: didžiausią dalį pelno iš antrosios knygos skirsiu labdaringiems projektams.
Savo tėvynėje Austrijoje aš aktyviai dalyvauju gyvūnų apsaugos organizacijos PETA kampanijose. Viename pastarųjų mūsų projektų raginame cirkuose nebekankinti stambių žvėrių, tarkime, dramblių.
Norime, kad jie galėtų savo dienas leisti ne ankštuose narvuose, o laukinių gyvūnų safario parkuose. Tikrai žinau, ką reiškia būti užrakintam ankštoje kelių kvadratinių metrų patalpoje“, – sakė N.Kampusch.
Dešimt metų laisvėje jau pragyvenusi 29 metų austrė turi labai aiškų planą, kokią ji save norėtų matyti 2027-aisiais, po dešimtmečio.
„Noriu savo šeimos, vaikų, kuriuos augintume su mylimu žmogumi. Noriu išlikti sveika siela ir kūnu. Ir labai norėčiau aktyviai padėti kitiems žmonėms: ypač tiems vaikams ir moterims, kuriems yra tekę patirti emocinę, fizinę ar seksualinę prievartą“, – teigė N.Kampusch.
Britai supranta siaubą
Mūsų pokalbis vyko Londone, kur į šios moters iš Austrijos nuomonę įsiklausoma itin įdėmiai.
Priežastis suprantama – Jungtinė Karalystė jau dešimt metų turi savo Nataschą.
Tai 2007-aisiais pagrobta trimetė britė Madeleine McCann, visam pasauliui žinoma mažybiniu vardu Maddie.
Ji buvo pavogta Portugalijos Praja da Luso kurortiniame miestelyje, kur atostogavo medikų McCannų šeima.
Dingusiosios paieškoms britų ir portugalų policija bei Interpolas yra skyrę milijonines lėšas. Kol kas apie mergaitę, kuriai dabar būtų jau trylika, nieko nežinoma.
N.Kampusch turi paprastą ir aiškų patarimą rankų nenuleidžiantiems Maddie tėvams Kate ir Gerry McCannams.
„Niekados nepasiduokite. Nepraraskite vilties.
Kad ir kaip sunku būtų – tikėkite“, – patarė Natascha.
