Tekančios saulės šalis, o ypač jos monarchija, daugeliui yra mįslė. Tačiau Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Azijos studijų centro vadovas Aurelijus Zykas portalui lrytas.lt paaiškino, kad Japonijos imperatoriaus vaidmuo visados buvo daugiausiai simbolinis, išskyrus pačiu ankstyviausiu šalies laikotarpiu.
„Viduramžiais šalyje realią valdžią turėjo didikų giminės (tokios kaip Sogos ar Fujiwaros), vėliau – karo vadai šiogūnai, po šalies modernizacijos XIX a. – politinė viršūnėlė, vadinamieji genro, o po Antrojo pasaulinio karo valdžia kaupiasi vyriausybės ir ministro pirmininko rankose.
Todėl kalbėti apie didesnį politinį imperatoriaus vaidmenį būtų sunkoka. Imperatorius Japonijoje visada buvo simbolinis valdovas, kurio pagrindinė funkcija buvo sutelkti tautą“, – aiškino VDU Azijos studijų centro vadovas A.Zykas.
Melsdavosi kaip Dievui
Vis dėlto politikos mokslų daktaras A.Zykas pabrėžė, kad imperatorius, labiau reikšmingas simboliškai nei politiškai, būdavo tapatinamas su Dievu.
„Nė viena Japonijos kultūroje įtakingų religijų neturi vienatinio Dievo sampratos, todėl imperatorius praktiškai per visą istoriją atliko gelbstinčio ir baudžiančio Dievo funkciją.
Jam žmonės galėjo melstis, tikėtis jo apsaugos ar bijoti jo rūstybės. Jis buvo tiesioginis saulės deivės Amaterasu palikuonis, žvilgsnis į kurį – pasak legendų – galėjo apakinti, o kurio balsas galėjo apkurtinti“, – tvirtino A.Zykas.
Vis dėlto imperatoriaus „dieviškoji funkcija buvo atimta“, kai pasibaigė Antrasis pasaulinis karas. A.Zykas teigė, kad tuometinis imperatorius Hirohito „ryžosi beprecedenčiam sprendimui“: jis nutraukė karą ir apie tai paskelbė per radiją.
Valdovai atsisakydavo sostų
Japonijos imperatorius Akihito, kai atsistatydins, taps pirmuoju tai padariusiu monarchu per 200 metų. Tiesa, sosto atsisakantys valdovai Tekančios saulės šalyje toli gražu nėra naujiena. Monarchai atsistatydindavo neretai, o situacija pakito palyginus neseniai.
„Viduramžiais, remiantis budizme užfiksuota teise senatvėje pasitraukti iš pasaulietinio gyvenimo, imperatoriai dažnokai atsisakydavo sosto savo įpėdinių naudai ir tapdavo vienuoliais.
Paskutinysis atsistatydinimo atvejis buvo 1817 metais, kai iš sosto pasitraukė imperatorius Kokaku. Tačiau dabartines imperatoriaus institucijos taisykles reglamentuojantis 1947 metų kodeksas labai daug idėjų paveldėjo iš XIX a. feodalinių Vakarų, ypač Prūsijos, tradicijos.
Todėl XXI a. kontekste jis atrodo gerokai pasenęs. Pavyzdžiui, jame atsistatydinimo atvejis nėra numatytas. Todėl dabartinio imperatoriaus pernai išsakytas noras pasitraukti iš pareigų sukėlė ne tik didelį Japonijos visuomenės ažiotažą, bet ir aibę teisinių dilemų.
Nyksta kilmingoji giminė
Japonijos imperatoriumi gali tapti tik vyrai, tačiau pastaruoju metu šioje šalyje atgijo diskusijos dėl galimybės sostą perleisti moterims. Mat Japonijos imperatoriškoje šeimoje yra labai mažai vyrų, todėl nuogąstaujama, kad seniausia pasaulyje monarchija ilgainiui užges, jei nebus imtasi pokyčių.
„Tikėtina, kad dabartinio imperatoriaus atsistatydinimo atvejis dar kartą atkreips dėmesį ir į kitus apribojimus, fiksuotus minėtame 1947 m. Imperatoriaus rūmų kodekse. Tarp tokių XIX a. tradicijos sąlygotų apribojimų yra draudimas valdyti moterims arba įvaikinti.
Iš tiesų, imperatoriškoji šeima šiuo metu yra atsidūrusi – ar potencialiai atsidurs – įpėdinystės krizėje, nes oficialiai šiai šeimai priklausančių asmenų skaičius drastiškai mažėja. Tai vyksta išmirštant senajai kartai, o moteriškosios lyties atstovėms atsisakant savo statuso dėl vedybų.
Be to, šeimos situacija atspindi visos Japonijos visuomenės senėjimo tendencijas: per XXI a. šeimoje gimė vos du nauji nariai. Todėl dabar šeimą sudaro vos 19 asmenų, iš kurių tik 4 gali būti imperatoriais.
Atsirado valdymo krizė
VDU Azijos studijų centro vadovas A.Zykas teigė, kad reikšmingas yra imperatoriaus Akihito anūkės, princesės Mako, noras ištekėti. Mat už nekilmingojo ištekėjusi princesė netenka titulo, o tai dar labiau sumažina imperatoriškąją šeimą.
„Puse lūpų kalbama, kad kurį laiką šeimoje egzistavo tarpusavio sutarimas, jog jaunosios princesės turėtų atsisakyti pasaulietiško gyvenimo, ateityje pagelbėdamos būsimajam sosto įpėdiniui Hisahito, kuris gali likti vienas.
Gali būti, kad princesės apsisprendimas atsisakyti visų imperatoriškųjų privilegijų, o taip pat ir šiokia tokia trintis tarp imperatoriaus ir vyriausybės, greičiausiai tik paskatino dabartinį imperatorių priimti svarbų sprendimą dėl atsistatydinimo“, – svarstė A.Zykas.
A.Zykas pabrėžė, kad Tekančios saulės šalies monarchų dinastija yra laikoma ilgiausiai kada nors valdžiusia pasaulyje.
„Dinastijoje tradiciškai priskaičiuojami net 125 valdovai, o legendinės jos ištakos siekia VII a. prieš mūsų erą.
Per amžius dinastijos tęstinumą užtikrino galimybė šeimoje turėti oficialias suguloves, įvaikinti įpėdinius iš kitų šeimų, valdyti moterims – jų istorijoje buvo net aštuonios.
Politika smarkiai nesikeis
Po imperatoriaus Akihito atsistatydinimo, tikėtina, Japonijos politika vargu ar kaip nors keisis. Tiesa, naujojo monarcho, princo Naruhito, atėjimas į sostą gali sukelti netikėtų pokyčių imperatoriaus institucijos įvaizdyje Japonijoje.
„Dabartinė valdančioji pora žinoma kaip labai kultūringi žmonės, besidomintys menais, gamta, puoselėjantys tradicijas ir tvarkingai atliekantys ritualus. Imperatorienė Michiko yra labai gerbiama ir mylima visuomenėje, yra daugelio japonių moterų elgesio pavyzdys.
Būsimoji imperatorienė, Masako, panašiu populiarumu, deja, kol kas pasigirti negali. Kilusiai iš diplomatų šeimos, su turtinga tarptautine patirtimi, Masako buvo labai sunku integruotis feodalinių taisyklių ribojamame rūmų gyvenime.
Dėl to natūraliai iki dabar buvo tam tikro maišto, nesitaikstymo su kanonais, apraiškų. O tai japonų akyse ne visada suprantama kaip tinkamas pareigų valstybei atlikimas“, – tvirtino A.Zykas.
