64-erių politinis strategas, lobistas ir konsultantas dabar dažniau mėgaujasi sąmokslo teorijomis tikinčių pogrindžio rėkautojų nei aukščiausio rango politikų draugija.
Bet jo karjera kupina netikėtų posūkių ir šlykščiausių gudrybių. R.Stone’as rankas prikišo prie kone visų didžiausių pastarojo pusšimčio metų JAV politinių skandalų.
Dar jaunystėje jis patarinėjo Richardui Nixonui, sukūrė Ronaldo Reagano kampaniją, sukėlė streikus, kurie padėjo sutrikdyti balsų perskaičiavimą 2000-aisiais ir išrinkti George’ą W.Bushą.
„Jis yra piktasis Amerikos politikos Forestas Gampas – pasirodo kiekvienos konstitucinės krizės ar didžiulio skandalo fone“, – su filmo personažu strategą lygino „The New Yorker“ žurnalistas Jeffrey Toobinas.
Kitiems jis primena Amerikos politikos tarakoną – kad ir koks branduolinis sprogimas su žeme sulygintų Respublikonų partiją, R.Stone’as vis tiek atgis ir ropos ieškoti naujų propagandos aukų.
Tokie palyginimai prie širdies ir pačiam R.Stone’ui, kuris neslepia savo gyvenimo taisyklių: „Blogiau už tai, kad pagarsėjai liūdnai, gali būti tik tai, jog visai neišgarsėjai.“
Dabar dėmesys į R.Stone’ą yra nukrypęs dėl pastarojo „kūrinio“ – JAV prezidento D.Trumpo.
Nors pastaruoju metu JAV lyderis šalinasi buvusio patarėjo, kuris yra susijęs ir su galimo Rusijos kišimosi į prezidento rinkimus skandalu, daug metų R.Stone’as buvo pagrindinis D.Trumpo įkvėpėjas.
Atkaklus strategas įkalbėjo nekilnojamojo turto magnatą pasukti į politiką, suformavo jo pažiūras, apginklavo jį efektyviai žmones apmulkinančiomis sąmokslo teorijomis ir pasiuntė link Baltųjų rūmų slenksčio.
Dievina R.Nixoną
Regis, J.Toobino palyginime su Forestu Gampu, kuris filme netikėtai atsiduria svarbiausiomis XX amžiaus istorijos akimirkomis, yra tiesos.
R.Stone’as būdamas 19 metų tapo jauniausiu parodymus dėl „Watergate“ skandalo davusiu R.Nixono pavaldiniu. Jo pavardė buvo atsidūrusi sąraše žmonių, kurie gavo pinigų iš slapto prezidento kampanijos fondo, dėl kurio slėpimo prezidentas atsistatydino.
Tiesa, netgi ir dabar R.Stone’as neigia „Watergate“ skandale daręs ką nors neteisėta. Bet vis tiek didžiuojasi jame pasižymėjęs.
Iš dalies ir dėl R.Nixono, kurį respublikonas dievina iki šiol ir net ant nugaros turi tatuiruotę, vaizduojančią buvusio prezidento veidą.
Neseniai pasirodžiusiame dokumentiniame filme „Duokite man Rogerį Stone’ą“ („Get Me Roger Stone“) jis rodo ir milžinišką su R.Nixonu susijusių plakatų, knygų ir kitokių daiktų kolekciją.
„Geriausia jo savybė yra gebėjimas atsitiesti.
Tokia ir mano tatuiruotės prasmė. Ji primena, kad kai būni nublokštas ant žemės, turi atsistoti ir toliau irtis per gyvenimą“, – aiškino R.Stone’as.
Pirmuosius savo juodųjų technologijų triukus jis išbandė pradinėje mokykloje – per JAV prezidento rinkimus įkalbėjo savo bendraklasius balsuoti už Johną Fitzgeraldą Kennedy, o ne R.Nixoną, pripasakojęs, kad pastarasis ruošiasi įvesti pamokas šeštadieniais.
„Tada pirmą kartą supratau dezinformacijos galią“, – šypsodamasis dokumentinio filmo kūrėjams neįtikėtiną istoriją pasakojo R.Stone’as.
Dirbo žiauriems diktatoriams
Vėliau jam į rankas pakliuvo JAV senatoriaus Barry Goldwaterio knyga apie konservatyvią ideologiją, ir dvylikametis R.Stone’as nusprendė paskirti savo gyvenimą Respublikonų partijai.
Jau pirmaisiais darbo R.Nixonui metais jis nevengė politinių žaidimų. Pavyzdžiui, į vieno jo galimo varžovo biurą atnešė monetų stiklainį ir prisistatė esąs iš Jaunųjų socialistų sąjungos.
Kai už atneštą paramą jam buvo išduotas čekis, R.Stone’as nuskuodė jo atiduoti žurnalistams, taip esą atskleisdamas, kad vargšas varžovas yra komunistas.
Po „Watergate“ skandalo kitas didelis šio stratego darbas buvo R.Reagano kampanija. Jai buvo parinktas dabar jau kai kur kitur girdėtas šūkis: „Padarykime Ameriką vėl didžią“ („Make America Great Again“). Pernai tais pačiais žodžiais amerikiečius viliojo D.Trumpas.
O kai R.Reaganas tapo prezidentu, dalis jo talkininkų nutarė iš to uždirbti: turėdamas priėjimą iki prezidento jis siekė susižerti visų norinčių lyderiui daryti įtaką pinigus. Taip atsirado lobistų įmonė „Black, Manafort, and Stone“.
Su Paulu Manafortu – tuo pačiu D.Trumpo kampanijos vadovu, kuris pernai įkliuvo dėl ryšių su prorusiškomis Ukrainos jėgomis, – jie iš esmės pakeitė Amerikos politiką. Įmonė buvo praminta „kankintojų lože“, nes nesibodėjo dirbti net su pačiais skandalingiausiais klientais.
Lobistai padėjo Vašingtone ryšius užmegzti Filipinų lyderiui Ferdinandui Marcosui bei žmogaus teisių pažeidimais garsėjančiam Kongo diktatoriui Mobutu Sese Seko ir už tai susikrovė milijonus.
Bet moralės klausimai R.Stone’ui nerūpėjo.
„Vienam žmogui – kovotojas, kitam – teroristas, – savo požiūrį į pasaulį aiškino strategas. – Didžiuojuosi darbu, kurį atlikau „Black, Manafort, and Stone“, nes uždirbau labai daug pinigų.“
Įtakinga lobistų kontora, regis, yra labiausiai prie dabartinės politinės sistemos supuvimo prisidėjęs R.Stone’o nuopelnas.
„Įmonė sukūrė šiuolaikinio slidaus lobisto paveikslą. Jie išrinkdavo prezidentus, o tada juos tampė už virvučių ir už pinigus dailino tikrų monstrų reputacijas“, – aiškino „New York Daily News“ skiltininkas Harry Siegelis.
Sukūrė Donaldą Trumpą
O vėliau, 1988 metais, taip pat liūdnai pagarsėjęs teisininkas Roy Cohnas supažindino jį su jaunu, bet daug žadančiu Niujorko nekilnojamojo turto magnatu.
Kaip vėliau teigė strategas, būtent jis nusprendė, kad D.Trumpui reikia sukti į politiką.
„Jaučiausi kaip žirgo ieškantis žokėjus. O jis buvo puikus aukščiausios klasės politinio žirgo pavyzdys“, – gyrėsi R.Stone’as.
Pats būsimasis JAV prezidentas nešykšti jam – o gal labiau sau – komplimentų: „Rogeris visada mokėjo pasirinkti žmogų, kuris turi didžiausių galimybių laimėti.“
„Rogerio ir Donaldo ryšys toks stiprus, kad sunku atsekti, kas yra Rogerio, o kas – Donaldo. Tai bus D.Trumpo prezidento kadencija, bet ją parems R.Stone’o filosofija“, – tikino P.Manafortas.
Ši „filosofija“ – tai nuolatinė kova su Clintonų šeima. R.Stone’as užpernai parašė knygą, kurioje pažėrė nepagrįstų kaltinimų buvusiam prezidentui Billui Clintonui prievartavimais, o jo žmonai Hillary Clinton – vyro dangstymu, aukų engimu ir persekiojimu.
Prieš D.Trumpo varžovę prezidento rinkimuose nukreiptas šūkis „Užrakinkite ją kalėjime“ („Lock her up“), vėliau skambėjęs ir per respublikono mitingus, irgi buvo paskatintas R.Stone’o.
H.Clinton sveikata šlubuoja, jos padėjėja Huma Abedin susijusi su Musulmonų brolija, o B.Clintonas turi nesantuokinį sūnų, kurio susilaukė su juodaode prostitute, – visas šias sąmokslo teorijas kurstęs R.Stone’as prisidėjo prie to, kad daugybė amerikiečių praėjusį lapkritį prie balsadėžių ėjo įtikėję, jog buvusi JAV valstybės sekretorė ir jos vyras yra beveik pragaro pasiuntiniai.
Vietos po saule neužteko
Nestebina, kad respublikonas ranką kyštelėjo ir prie elektroninių laiškų skandalo, kuris smarkiai pakenkė H.Clinton.
R.Stone’as nuolat gyrėsi turintis ryšių su paslaptis viešinančiu tinklalapiu „WikiLeaks“ ir programišiais, kurie įsilaužė į Demokratų nacionalinio komiteto paskyras ir pavogė laiškus.
Jis pats viešino susirašinėjimus su „Gucifer 2.0“ – įtariamu programišiumi, kurį JAV žvalgyba laiko netikru personažu, kurį sukūrė Rusijos žvalgyba, slėpdama savo vaidmenį įsilaužiant į demokratų pašto dėžutes.
Federalinis tyrimų biuras (FTB) tiria R.Stone’o veiklą dėl galimai užmegztų ryšių su Rusijos žvalgyba, kai jis dirbo D.Trumpo kampanijos patarėju.
Bet ir toliau atsiranda abejojančių jo įtaka politikai ir apie tai skleidžiamomis pagyromis.
„Jis yra nevykėlis, tačiau visada mėgsta prisiimti nuopelnus už darbus, kurių nepadarė“, – patarėją viešai kritikavo D.Trumpas.
Nors strategas iki pat rinkimų viešai palaikė būsimąjį prezidentą, jo keliai su milijardieriumi išsiskyrė dar 2015 metų rugpjūtį.
D.Trumpas paaiškino, kad patarėją atleido, nes jis pernelyg daug dėmesio norėjo pasiglemžti sau. Bet tai garbės ištroškusiam milijardieriui visai nepatiko.
Bet R.Stone’o pavardė ir toliau nedingsta iš antraščių. Antai kai gegužės pradžioje D.Trumpas atleido FTB vadovą Jamesą Comey, šį sprendimą esą pastūmėjo pokalbiai su R.Stone’u.
„Įdomu, kas yra ryškiau ir įspūdingiau: daryti įtaką pasaulio įvykiams ar tik stovėti netoliese, bet įeiti į istoriją kaip prisidėjusiam prie pasaulio įvykių?“ – filme apie R.Stone’ą klausė „Fox News“ politikos komentatorius Tuckeris Carlsonas.
D.Trumpą į prezidentus siūlė ir anksčiau
D.Trumpas prezidento rinkimų kandidatu vos netapo 2000 metais – taip pat dėl R.Stone’o kaltės. Respublikonų strategas nusprendė keršyti po to, kai 1996 metais George’as H.W.Bushas pralaimėjo rinkimus demokratui B.Clintonui. Tai įvyko ir dėl to, kad dalį dešiniųjų rinkėjų balsų nugvelbė trečiosios, Reformų partijos, kandidatas Rossas Perotas.
R.Stone’as sumanė prieš 2000-ųjų prezidento rinkimus sunaikinti šią politinę jėgą iš vidaus. Jis įkalbėjo respublikoną Patricką Buchananą siekti Reformų partijos kandidato vardo, o tada ta pačia mintimi uždegė D.Trumpą. Ryški ir triukšminga magnato kampanija turėjo kitą tikslą – sumenkinti pačią partiją.
Dėl D.Trumpo kandidatūros partija tapo pajuokų objektu – jos viduje netilo cirką primenantys ginčai. Kai P.Buchananas pareiškė, kad Adolfas Hitleris nekėlė tiesioginės karinės grėsmės JAV, D.Trumpas jį apšaukė antisemitu ir naciu, o vėliau R.Stone’as paskleidė gandą, jog jis turi nesantuokinį kūdikį.
P.Buchananas galų gale tapo Reformų partijos kandidatu, bet per rinkimus surinko vos 0,42 proc. balsų. Trečioji politinė jėga buvo sutriuškinta, G.W.Bushas tapo prezidentu, o R.Stone’o triukas išgelbėti respublikonus pasiteisino.
