Vienas didžiausių politinės ekonomijos autoritetų pasaulyje, gausybę knygų išleidęs Harvardo profesorius P.A.Hallas atvyko į Lietuvą perspėti apie populizmą ir paaiškinti jo kilmę.
Interviu „Lietuvos rytui“ profesorius P.A.Hallas paaiškino, kad pagrindiniai populizmo keliami pavojai demokratijai yra trys: tolerancijos naikinimas, pavojingas nutolimas nuo tiesos ir susidorojimas su opozicija.
Nors Europa jau švenčia pergalę prieš populizmą po parlamento rinkimų Nyderlanduose ir prezidento rinkimų Prancūzijoje, džiūgauti iš tiesų dar per anksti. Mat populizmas europiečius persekios dar ilgai – mažiausiai dešimtmetį, bet tikėtina, kad net ir kelis.
Anot profesoriaus, populizmo pavojus pats didžiausias Rytų ir Vidurio Europos šalims.
Ėmė keisti įsitikinimus
„Populizmas, kitaip tariant, pataikavimas miniai, egzistuoja jau ilgai ir jis anksčiau buvo vien tik Lotynų Amerikos fenomenas.
Tačiau šis „sportas“ greitai paplito po pasaulį ir yra itin svarbus Europoje. Čia populizmas atsirado prieš 10–12 metų“, – apie populizmo kilmę „Lietuvos rytui“ pasakojo Harvardo profesorius P.A.Hallas.
Anot politologo, viena pagrindinių priežasčių, kodėl pastaruoju metu iškilo populizmo banga, susijusi su ekonomika.
„Radikalios partijos pritraukdavo mažai rinkėjų, bet jos paslinko savo ekonomines nuostatas į kairę. Anksčiau šios partijos gindavo laisvąją rinką, agresyviai priešindavosi valstybės kišimuisi į ekonomiką ir mokesčiams, o tai apribojo jų populiarumą, ypač Vakaruose.
Tačiau staiga radikalios partijos pradėjo kalbėti apie socialinę ir ekonominę apsaugą.
Tai paaiškina, kodėl atsirado populizmo banga tokiose šalyse kaip Prancūzija ir Nyderlandai, iš dalies Jungtinėje Karalystėje“, – teigė P.A.Hallas.
Būtent ekonominiai pokyčiai padėjo populistinėms partijoms įveikti 5 proc. ir didesnius rinkimų barjerus. Populistams pavyko pritraukti ne vien tik jų vertybes ir nusistatymą prieš migrantus palaikančius žmones, bet ir didesnę rinkėjų dalį.
„Jie ne tik priviliojo balsus vertybinių klausimų atžvilgiu, bet ir gavo palaikymą žmonių, kuriems svarbiausia yra ramybė ir gerai apmokami, stabilūs darbai, – tvirtino P.A.Hallas. – Mat ekonominiai pokyčiai pasaulyje paveikė įsidarbinimo galimybes ir itin apsunkino žmonių, turinčių menką išsilavinimą, dalią.“
Nutolo nuo teisybės
Politologas P.A.Hallas vis dėlto aiškino, kad populizmas yra demokratijos išraiška, ir tai būtina pripažinti.
„Žmonės, kurie jautė, kad niekas jų neklauso, dabar turi ir partijas, ir kandidatus, ginančius jų interesus, – sakė P.A.Hallas. – Nors kai kuriais atžvilgiais populizmas yra demokratijos atspindys, vis dėlto jis kelia didelį pavojų demokratijai.“
Profesorius pabrėžė, kad populistinės partijos savo gretas didina puoselėdamos politiką, kurioje yra skirtis tarp draugų ir priešų.
„Tai konfliktinė politika, kai kurias grupes laikanti svetimomis, – teigė politologas P.A.Hallas. – Pasekmė – naikinama tolerancija, kuri būtina ilgalaikei demokratijos sėkmei.“
Tiesa, pakantumo nunykimas nėra vienintelis pavojus, kurį Vakarų demokratijai kelia populizmo banga. Dar viena rimta pasekmė yra nutolimas nuo tiesos ir kliovimasis melu, gandais bei „alternatyviais faktais“.
„Populistinės partijos labiau linkusios turėti menką santykį su faktais. Tai dalis fenomeno, kuris angliškai vadinamas „post-truth“ (liet. „po tiesos“). Manau, tai labai pavojinga, nes politika demokratijoje reikalauja bent šiek tiek tiesos politiniame diskurse.
Jeigu žmonės negali bent kiek nors tikėti politikų žodžiais, jie praras pasitikėjimą demokratija. O tai kelia nerimą. Populistai nėra vieninteliai politikai, kurie linkę pagražinti tiesą, bet jie tai daro dažniau nei kitos partijos“, – sakė profesorius P.A.Hallas.
Pavojus kaimyninėse šalyse
Vis dėlto nutolimas nuo faktų ir mažėjanti tolerancija – tiktai du demokratijai kylantys pavojai. Trečiasis yra opozicijos naikinimas. Bet tai ne teoriniai svarstymai, mat P.A.Hallas pabrėžė, kad tai jau vyksta Lenkijoje ir Vengrijoje.
„Tokiose Rytų ir Vidurio Europos šalyse kaip Lenkija ir Vengrija, kur demokratija yra jaunesnė ir ne tokia patvari, vyksta demokratinės kontrolės ir pusiausvyros mechanizmų irimas.
Lenkijoje ir iš dalies Vengrijoje tai vyksta tokiu pavidalu: mažinama Konstitucinio tribunolo nepriklausomybė, ribojama opozicinė spauda ir varžoma laisva pilietinė visuomenė. Viena svarbiausių demokratijos sudedamųjų dalių – gyvybinga opozicija“, – situaciją regione paaiškino P.A.Hallas.
Tačiau populistams atėjus į valdžią jų rinkėjai ne visada gali švęsti pergalę, mat jiems dažniausiai tenka sudaryti koalicines vyriausybes.
Be to, nemenka dalis už populistus balsuojančių žmonių iš tiesų jų neremia, o paprasčiausiai balsuoja prieš kitų partijų kandidatus, kurie galbūt yra mažiau patrauklūs.
„Matėme tai pernai vykusiuose JAV prezidento rinkimuose. Net 90 proc. respublikonų rėmė Donaldą Trumpą. Jo šalininkų branduolį sudarė pikti baltaodžiai darbininkai, tačiau daugybė žmonių už D.Trumpą balsavo, nes jie nekentė demokratės Hillary Clinton labiau nei jo.
Jungtinėse Valstijose vyko balsavimas prieš D.Trumpo oponentę. Tą patį matėme ir Prancūzijos prezidento rinkimuose. Vienas esminių Prancūzijos rinkimų faktų buvo, kad žmonės nerėmė kurio nors vieno kandidato, o balsavo prieš kitus.
Šiuo atžvilgiu JAV ir Prancūzijos rinkimai yra panašūs“, – sakė P.A.Hallas.
Per anksti atsikvėpti
Pasak profesoriaus P.A.Hallo, Vakarų Europos gyventojai jaučiasi galintys lengviau atsikvėpti po dviejų galingų pergalių prieš populistus.
Mat Nyderlandų parlamento rinkimuose pirmos vietos nelaimėjo radikalo Geerto Wilderso partija, o Prancūzijos prezidento rinkimuose centristas Emmanuelis Macronas įveikė iš Europos Sąjungos išstoti norėjusią partijos „Nacionalinis frontas“ vadovę Marine Le Pen.
Tačiau politologas pabrėžė, kad švęsti pergalę gerokai per anksti. Juk Prancūzijos rinkimuose beveik pusę balsų surinko tie kandidatai, kurie buvo nusistatę priešiškai Bendrijos atžvilgiu.
Be to, populizmo banga greitai neatslūgs.
„M.Le Pen ir G.Wilderso rėmėjai niekur nedings, o šiuos politikus remia maždaug ketvirtis visų rinkėjų, – teigė P.A.Hallas. – Tai reiškia, kad šalių vyriausybėms bus sunku valdyti.“
Artimoje ateityje laukia dar du išbandymai Europai: parlamento rinkimai Prancūzijoje – pirmasis turas vyks birželio 11-ąją, o antrasis 18-ąją – ir federaliniai rinkimai Vokietijoje rugsėjį. Vienų rinkimų baigtį kur kas lengviau nuspėti nei kitų.
„Vokietijos rinkimai yra palyginti nuspėjami, o Prancūzijos labai nenuspėjami. Tikėtina, kad Vokietijoje pamatysime didžiąją koaliciją, tačiau kol kas neaišku, ar jai vadovaus Krikščionių demokratų sąjunga, ar Socialdemokratų partija.
Sudėtingais laikotarpiais žmonės įsikimba į tai, kas pažįstama, o kanclerė Angela Merkel yra visiems pažįstama, patyrusi lyderė. Vokietijoje džiugina tai, kad po labai rimtos migrantų krizės vyriausybė sugebėjo atsigauti“, – teigė P.A.Hallas.
Bet Prancūzijos rinkimų baigtis kelia daug klausimų, nes prezidentas E.Macronas laikomas ganėtinai nežinomu politiku ir svarstoma, ar jam pavyks užsitikrinti daugumą parlamente.
Labiausiai tikėtina, kad jam teks formuoti koaliciją.
Profesorius P.A.Hallas tikino, jog nuspėti, kas vyks ateityje, itin sunku.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad viena prognozė, kurią galima saugiai pateikti, yra ta, jog populizmas – ne laikinas fenomenas.
„Populizmas dar mažiausiai dešimtmetį – tikėtina, kad net kelis – liks nepasitenkinimo išraiška, – perspėjo P.A.Hallas. – Vakarų Europoje taps sunkiau valdyti. O Rytų ir Vidurio Europoje populizmo pavojai dar didesni.
