Neįtikėtinas dvigubo KGB agento gyvenimas: „Aš maniau esąs protingesnis už visus“

Vėsų 1988-ųjų gruodžio rytą kompiuterių analitikas J.Barsky kaip visada sėdėjo savo biure Manhatane, palikęs savo žmoną ir dukrą namie Kvinse, rašo „The Guardian“. 

Žengiant į metro jo žvilgsnį pagavo kažkas keisto: metalinė sija buvo ištepta raudonais dažais. J.Barsky šio ženklo ieškojo metų metus, kiekvieną rytą. Jis reiškė, kad jis turi priimti gyvenimą per vieną akimirką pakeisiantį sprendimą, ir turėjo tai padaryti greitai.

Jis žinojo, kaip turi elgtis toliau. Raudoni dažai reiškė įspėjimą, kad jam gresia didelis pavojus, kad jis turėtų kuo greičiau susirinkti pinigus ir atsiimti dokumentus iš anksčiau sutartos vietos. 

Po to jis turėjo kirsti Kanados sieną ir susisiekti su Sovietų Sąjungos ambasada Toronte. Viskas būtų suplanuota taip, kad jis galėtų palikti šalį. J.Barsky nustotų egzistuoti. 

Dešimtmetį Amerikos pilietybę turintis žmogus išnyktų ir grįžtu į savo ankstesnį gyvenimą, kuriame jis – Albrechtas Dittrichas, chemikas ir KGB agentas su žmona ir septynmečiu sūnumi, laukiančiais jo Rytų Vokietijoje.

J.Barsky pagalvojo apie savo dukrą Amerikoje Chelsea: ar jis iš tikrųjų galėtų ją palikti? Ir jeigu galėtų, kaip ilgai jis galėtų išvengti KGB ir JAV kontržvalgybos tarnybų?

Po daugelio metų nebūdingai šiltą sausio popietę Atlantoje, Džordžijos valstijoje, J.Barsky sutiko papasakoti savo gyvenimo istoriją. 

Dabar, būdamas 67-erių, pastaruosius tris dešimtmečius jis gyveno visai ramiai. Bet metai, praleisti priešingoje barikadų pusėje, buvo sunkūs jam ir aplinkiniams. Tik dabar vyras galėjo papasakoti tiesą apie savo praeitį. 

„Visus tuos metus aš turėjau mažą vyruką čia, – kalbėjo jis, rodydamas į savo galvą. – Jis visą laiką klausydavo, ką aš sakau, stebėdavo, kad neičiau į tam tikras teritorijas. Tada tas mažas vyrukas buvo nužudytas ir įvyko sprogimas.“ 

J.Barsky istorija yra dar vienas priminimas apie milžiniškus Rusijos išteklius, kuriuos šalis išleido tam, kad šaltojo karo metu turėtų agentų priešo teritorijoje. 

A.Dittrichas gimė 1949 metais mažame miestelyje Rytų Vokietijoje, netoli Lenkijos sienos. Jo tėvas buvo mokytojas ir atsidavęs marksistas bei Lenino šalininkas. 

Savo motiną jis apibūdina kaip protingą moterį, kuri per retai jį apkabindavo. 

„Ji išsiuntė mane į internatą, kai man buvo 14 metų, ir aš niekad jos nepasiilgdavau“, – teigė šnipas. 

Neilgai trukus A.Dittricho tėvai išsiskyrė, ir santykiai su tėvu išblėso. Būdamas puikus studentas A.Dittrichas mokėsi chemijos Jėnos Friedricho Schillerio universitete. 

Paskutiniais studijų metais į jį kreipėsi vyras ir pasiūlė darbą su objektyvų gamintoju Carlu Zeissu. 

Tačiau nepažįstamasis greitai prisipažino, kad yra iš Rytų Vokietijos žvalgybos tarnybos „Stasi“. 

A.Dittrichas buvo pakviestas pavakarieniauti. Ten jis susipažino su kitu vyru, Hermanu, kuris kalbėjo vokiškai su nežymiu rusišku akcentu. 

Jam buvo pasiūlyta dirbti slaptuoju agentu. Keturis mėnesius jis toliau studijavo, susitikdamas su Hermanu kiekvieną pirmadienį, iš pradžių mašinoje, po to būstinėje.

Būsimasis šnipas baigė studijas ir pradėjo doktorantūrą, tačiau tada buvo išsiųstas į Rytų Berlyną trims savaitėms. Jam buvo liepta susirasti vyrą vardu Borisas.

O dar kelių savaičių mokymų A.Dittrichas buvo nuvežtas į Sovietų Sąjungos karinę bazę užmiestyje, kurioje jis ir Borisas susitiko su rimtas pareigas einančiu KGB agentu. 

Vyras pasakė, kad Sovietų Sąjungai reikia gerai pasiruošusių šnipų ir kad A.Dittrichas turi parą apsispręsti. 

Jis buvo užkietėjęs komunistas, tačiau, kaip prisipažino vėliau, šnipinėjimo paslaptingumas jam padarė didesnį įspūdį ir  prie jo sprendimo prisidėjo smarkiau nei ideologija.

1973-iųjų vasarį A.Dittrichas pranešė motinai, kad meta universitetą ir kraustosi į Berlyną rengtis diplomatiniam darbui. Jo pasiruošimas tapti KGB agentu prasidėjo ten. 

Jį vykdė rusai, kurių instrukcijos buvo verčiamos į vokiečių kalbą. Jis buvo mokomas Morzės abėcėlės bei kriptografijos, kad galėtų suprasti koduotas žinutes, gaunamas per trumpųjų bangų radiją. 

A.Dittrichas su individualiu mokytoju mokėsi anglų kalbos. Kaip prisiminė vėliau, laisvu metu jis ėjo į teatrą, lankėsi operose ir muziejuose, už kuriuos mokėjo KGB. 

Būdamas 26 metų jis pirmą kartą buvo nusiųstas į Maskvą. Ten jo anglų kalbos žinias vertino dvi moterys – Maskvos universiteto profesorė ir „gana liūdnai atrodanti“ vidutinio amžiaus amerikietė. 

„Po daugelio metų FTB parodė man tos moters nuotrauką. Jie žinojo, kas ji tokia. Moteris įsimylėjo rusų tautybės vyrą, bet, panašu, kad ji visiškai neprisitaikė prie Rusijos ir buvo tikras liūdesio įsikūnijimas“, – teigė vyras.

Vėliau į A.Dittricho namuose vykstantį vakarėlį atėjo aukštas pareigas einančių grupė iš KGB, kuri paskelbė, kad jis tapo elitiškiausios ir slapčiausios špionažo programos dalimi JAV. 

Šie žmonės galėjo dirbti kitaip nei agentai, kurie turėjo diplomatinę priedangą. Paprastais žmonėmis apsimetę šnipai buvo verčiami tyliai gyventi priedangoje JAV, kad, jeigu Maskvos ir Vašingtono santykiai virstų tikru karu, galėtų atlikti žvalgybos užduotis. 

J.Barsky teigė, kad didesniais planais su juo niekas nesidalijo, tačiau jis gana detaliai atsiminė, kaip vykdavo slapčiausi mokymų procesai. 

Po dvejų metų ruošimosi rytų Berlyne jis dvejiems metams išvažiavo į Maskvą, kur buvo taip pat liūdna ir sunku. 

„Namie aš buvau kažkas. Turėjau ryšių, mėgau chemiją, norėjau mokyti. Turėjau atsisveikinti su viskuo ir keliauti į miestą, kuriame nieko nepažinojau, tik savo mokytojus. Aš nekalbėjau rusiškai, buvo neįmanoma susirasti draugų“, – skundėsi vyras.

Jo motina, kuri manė, kad jis yra diplomatas, buvo trumpam apsilankiusi. Jie apsigyveno viešbutyje ir vaikščiojo po miestą, jų gidas taip pat buvo KGB agentas.

A.Dittricho pasiruošimas vykdavo akis į akį paprastai jo bute. Jam niekad neteko sutikti kito slaptosios programos dalyvio ar pamatyti KBG darbuotojo su uniforma. 

Keletą kartų per savaitę jis valandų valandas praleisdavo vaikštinėdamas. Kartais KGB išsiųsdavo aštuonių žmonių grupę stebėti jo. 

1978 metų birželį jis jau buvo beveik pasiruošęs. Sovietų agentai rado berniuko, mirusio prieš 10 metų, antkapį, ant kurio buvo parašytas Jacko Barsky vardas, ir A.Dittrichas gavo naują gimimo liudijimą. 

Maskvoje kartu su kitu KGB darbuotoju jie kūrė J.Barsky legendą: į kokias mokyklas jis ėjo, kur gyveno. Tam, kad būtų galima paaiškinti jo akcentą, išgalvoto personažo motina liko vokiečių kilmės.

A.Dittrichui buvo duota pirmoji misija – įgyti kontaktų tarp užsienio politikos pareigūnų, o ypač užmegzti kontaktą su JAV prezidento Jimmy Carterio nacionalinio saugumo patarėju Zbigniewu Brzezinskiu. 

A.Dittrichui buvo nurodyta, kaip geriau atlikti užduotį ir įsilieti į JAV visuomenę: „Mane apmokę žmonės tikrai turėjo supratimą apie esminius amerikietiškus dalykus.“

Prieš išsikraustydamas į Maskvą A.Dittrichas išsiskyrė su savo mergina Gerlinde, bet grįžęs namo atgal į Vokietiją sužinojo, kad ji vis dar jį įsimylėjusi. Jis paklausė KGB, ar galėtų tęsti santykius. 

Agentai pasidomėjo merginos praeitimi ir sutiko. Galbūt dėl to, kad agentas su laukiančia namie mergina turės mažiau noro dezertyruoti. 

Jam buvo leista Gerlinde pasakyti dalį, tiesos, tačiau jis turėjo pameluoti savo motinai, kuri gavo laišką, informuojantį, kad jos sūnus penkeriems metams buvo išsiųstas į Baikonuro kosmodromą, Sovietų Sąjungos kosminę bazę. Tai buvo uždaras miestelis, pasiekiamas tik su valdžios leidimu.

Prieš išvykstant į JAV A.Dittrichui buvo duota spausdinimo mašinėlė ir liepta parašyti laiškų savo mamai ir jaunesniajam broliui, kad vėliau kas mėnesį galėtų būti išsiųsti. 

Kiekvieno laiško pabaigoje šnipui liepta palikti šiek tiek vietos tam, kad KGB agentas pridėtų kelias eilutes apie tai, kas vyksta, ar parašytų atsakymą į namiškių užduotus klausimus. 

J.Barsky savo atvykimą į Čikagą prisimena kaip nervingiausias 60 minučių jo gyvenime. Su savimi jis nešėsi modernų trumpųjų bangų radiją ir 7 tūkst. dolerių grynaisiais. 

Tačiau oro uosto darbuotojai patikėjo, kad atkeliavo keletui dienų kaip turistas ir po kelių dienų turėtų grįžti namo, į Kanadą (kanadietišką pasą prieš tai buvo pasiėmęs iš Austrijos). 

Neilgai trukus J.Barsky sudegino kanadietišką pasą, ir ši tapatybė dingo iš pasaulio taip pat greitai, kaip ir atsirado. 

Vyras persikraustė į Niujorką su savo naujuoju gimimo liudijimu. Jį pateikęs vyras gavo Gamtos istorijos muziejaus nario kortelę. Tada bibliotekos bilietą, vairuotojo pažymėjimą ir visus kitus reikalingus dokumentus. 

Jo kelias iki aukšto rango politikų atrodė ilgas ir painus. Dabar J.Barsky šypsosi pasakodamas, kad jam niekas nepasakė, kokiu būdu jam reikėtų įsilieti į šią uždarą bendruomenę. 

Visų pirma naujai iškeptas amerikietis įsidarbino pasiuntinuku, kad galėtų geriau pažinti miestą. 

Žmogus, kuris turi didelį ego, kuris baigė studijas geriausiais įvertinimais, išėjo elitinį KBG pasirengimą, dabar vežiojo siuntinius.

Kas dvejus metus jis keliaudavo į Maskvą arba Rytų Vokietiją. Šis procesas būdavo sudėtingas, nes reikėdavo nuolat keisti dokumentus. 

Pirmojo savo sugrįžimo metu, 1980 metais, jis susituokė su Gerlinde. Bet po kelių dienų jis buvo priverstas nusimauti vestuvių žiedą ir išvykti dar dvejiems metams. 

O po devynių mėnesių jis sužinojo, kad tapo tėvu. Dar po dvejų metų J.Barsky pirmą kartą pamatė savo sūnų Matthiasą, tačiau ryšį užmegzti sunku buvo. Jo ir Gerlinde santykiai taip pat atrodė gerokai atšalę. 

A.Dittrichas Vokietijoje turėjo chemijos mokslų laipsnį, tačiau naujoji jo tapatybė, J.Barsky, nebuvo itin išsilavinęs. 

Jis pradėjo studijuoti Niujorko Barucho koledže, pasirinkdamas vakarines studijas tam, kad gautų laipsnį. 1984 metais jis jau dirbo programuotoju draudimo kompanijoje „MetLife“

Įsilieti jam sekėsi gerai, tačiau kai kurie elgesio elementai atrodė sunkiau įkandami. 

„Vieną kartą mane pasisodino geras draugas ir pasakė: „Žinai, visi mano, kad tu tikras niekšas. Visada bariesi, šauki žmonėms į akis ir esi baisiai arogantiškas.“ Tada nustebau, nes maniau, kad esu labai malonus. Bet po daug metų pamačiau savo senus draugus iš Vokietijos ir pažvelgęs į juos savo beveik amerikietiškomis akimis supratau, kad buvau kitoks“, – prisipažino šnipas. 

Kiekvieną savaitę J.Barsky gaudavo šifruotas žinutes iš Maskvos. Kartais agentai jam perduodavo užduotis. Vieną kartą jis turėjo keliauti į Kaliforniją, surasti dezertyravusio rusų mokslininko adresą ir pranešti apie jį (nerimas dėl šios misijos sušvelnėjo tik po daugelio metų, kai J.Barsky sužinojo, kad mokslininkas išgyveno iki 85 metų ir mirė sava mirtimi).

Dažniausiai žinutės būdavo nuobodžios: „Pikčiausia tai, kad praleisdavai valandų valandas, kol iššifruodavai žinutes, o ten būdavo sveikinimai ir linkėjimai.“

Atsakyti buvo dar sudėtingesnis procesas. Pirmiausia jis ant lapo, kuris būdavo išmirkytas chemikaluose, parašydavo saugų laišką išgalvotam draugui. 

Tas lapas būdavo padedamas ant veidrodžio ar stiklinės lėkštutės, ant viršaus buvo dedamas specialus jungiantis popierius ir galų gale paprastas lapas.
 
Žinutė buvo parašoma su šviesiu pieštuku ant viršutinio lapo, kuris būdavo sunaikinamas, o žodžiai įsispausdavo ant apatinio lapo. 

Tuomet laiškas keliaudavo į Europą, ten jį pasiimdavo patikėtas asmuo ir perduodavo laišką KGB agentui. 

Šis per diplomatinį paštą siųsdavo laišką į Maskvą, o ten laboratorijoje būdavo šifruojamas tekstas. Nusiųsti laišką iš Niujorko į Maskvą trukdavo tris savaites.

J.Barsky žinutės paprastai būdavo žmonių, kuriuos jis sutiko, informacija. Jis domėjosi žmonių ideologija, nes įpročiai ir finansinės bėdos nebuvo vertos nieko. Galų gale jis rinko informaciją apie bet ką, kas padėtų šantažuojant taikinį. 

Iš Niujorko J.Barsky niekaip negalėjo susisiekti su Gerlinde. Jis jautėsi vienišas ir pradėjo susitikinėti su merginomis, kol galų gale susitiko Penelope, skrydžių palydovę iš Gajanos Respublikos. 

Jai reikėjo susituokti, kad galėtų pasilikti JAV, ir J.Barsky sutiko. 
Dvilypį gyvenimą jis buvo įpratęs gyventi taip ilgai, kad dviejų žmonų turėjimas jam nekėlė keblumų. Dvi vyro asmenybės gyveno skirtingose jo smegenų pusėse: ir J.Barsky, ir A.Dittrichas buvo ištikimi savo antrosioms pusėms. 

„Vokietis ir amerikietis buvo du skirtingi žmonės. Nė vienas iš jų nesusitikinėjo daugiau nei su viena moterimi“, – tikino šnipas. 

Paskutinį kartą į Maskvą J.Barsky nukeliavo 1986 metais. Jis buvo supažindintas su pramoninio šnipinėjimo pareigūnu, kuris liepė jam pasisavinti informaciją. 

„Jis buvo atviras su manimi. Jis pasakojo, kad sovietams dabar sunku, todėl pravers bet kas: techninė įranga, programinė įranga, bet kas, ką rasiu“, – teigė agentas.

1988 metais, praėjus 12 mėnesių nuo to, kai gimė jo dukra Chelsea, J.Barsky gavo žinutę iš KGB, kad jam reikia bėgti. 

Nors laikui bėgant jis ir nusivylė sovietų vykdoma komunizmo politika, jis niekad negalvojo apie dezertyravimą ar norą išduoti viską Federaliniam tyrimui biurui (FTB). 

J.Barsky ignoravo gautą įspėjimą. Vis daugiau panašaus turinio žinučių ateidavo per radiją. 

Po keleto savaičių prie jo priėjo nepažįstamas žmogus ir pasakė, kad jeigu jis negrįš namo, tikrai mirs. Tai buvo pirmas kartas, kai Amerikoje kažkas iš sovietų pusės užmezgė  gyvą ryšį su juo.

Bet J.Barsky buvo pasiryžęs likti. Jis parašė KGB, kad pasigavo ŽIV nuo moters, su kuria susitikinėjo, ir kad tinkamą gydymą gali gauti tik JAV, taip pat pranešė, jog neturi jokių planų dezertyruoti. 

Neįtikėtinai, bet šis melas suveikė. Rusai buvo išsigandę dėl ŽIV, Sovietų Sąjunga po truputį byrėjo, o Michailo Gorbačiovo vykdoma atvirumo politika spaudė KGB, tad vaikytis vieną agentą nebuvo prioritetas. 

Taip įvyko, kad J.Barsky pradėjo šeiminį gyvenimą. Jis su Penelope susilaukė dar vieno vaiko, sūnaus, kurį pavadino Jessie, tačiau santuoka pradėjo byrėti. 

J.Barsky nusprendė papasakoti žmonai tiesą, tikėdamasis, kad tai išgelbės jų santuoką. Tačiau tai, kad jis pats buvo ne visai teisėtas JAV pilietis, reiškė, kad ir Penelope nėra tokia, todėl iš jų galėjo būti atimti vaikai. 

FTB jau keletą metų bandė susekti J.Barsky. Agentai stebėjo Barsky namą, kartais apsimesdami paukščių stebėtojais, apieškojo jo mašiną, o Jungtinės Karalystės žvalgybos tarnyba MI5 sekė Penelope, kai ji keliavo į Londoną. 

Žvalgybininkai netgi nusipirko namą šalia ir įkraustė ten du agentus, kurie greitai susinervino, nes neatrodė, kad J.Barsky gyvenime kažkas būtų ne taip. 

Galų gale jie paslėpė šnipo namuose klausymosi įrangą. Kai jis viską papasakojo Penelope, FTB nusprendė, kad J.Barsky baigė savo bendradarbiavimą su KGB. 

Vieną dieną jis buvo sustabdytas ir jam buvo pasakyta, kad jeigu jis sutinka dirbti su FTB, tuomet galimai išvengs kalėjimo. J.Barsky iškart sutiko ir papasakojo viską, ką žinojo. 

Po skyrybų su Penelope vyras verkdavo kiekvieną naktį. Jis pasakojo manęs, kad jam nėra dėl ko gyventi. 

Jo šeima išsikraustė gyventi atskirai, o su Vokietijoje gyvenančia kita žmona Gerlinde ir sūnumi Matthiasu ryšių neturėjo ilgiau nei dešimtmetį.

J.Barsky keitė darbus įvairiose kompanijose. Galų gale jis vedė savo asistentę Shawną. Dabar jie gyvena Atlantos priemiestyje su šešiamete dukra Trinity.

Shawna – jamaikietė, atsikrausčiusi į JAV prieš dešimt metų. Ji šypsosi pasakodama apie pirmąjį pasimatymą su J.Barsky. 

Jis nusprendė iš karto papasakoti apie savo gyvenimą, bet ji juo nepatikėjo. 

„Buvau ištekėjusi už vyro, kuris dažnai melavo, todėl netikėjau ir juo. Pagalvojau, kad jis keistuolis, kuris nori gyventi savo fantazijų pasaulyje, bet nebūtina apie tai kalbėti“, – juokėsi moteris. 

Ji tik po daug metų suprato, jog istorijos apie vaikystę Vokietijoje gali būti tiesa. 

Bet yra dvi moterys, kurioms šis sprendimas buvo nepaprastai skausmingas. Gerlinde buvo pasakyta, kad jos vyras mirė nuo AIDS, o jo motina visiškai nieko nežinojo apie savo sūnų. 

J.Barsky pasirinko niekada gyvenime nesusisiekt su savo šeima Vokietijoje.

Tačiau Chelsea, kuriai J.Barsky papasakojo savo istoriją, sulaukusi 18 metų sugalvojo, jog reikia susirasti savo netikrą brolį. 

2014 metais J.Barsky grįžo į Vokietiją ir susitiko su Matthiasu, kuriam buvo 30 metų. Gerlinde nusprendė, kad nenori susitikti su Barsky. 

Vyras pripažino jaučiantis kaltę, tačiau tikino manęs, kad atsiprašymas būtų bevertis. 

J.Barsky motina taip ir nesužinojo, kas atsitiko jos sūnui. Ji rašė laiškus M.Gorbačiovui ir pirmajam Rytų Vokietijos kosmonautui, klausdama, ar jie ką nors žino apie jauną diplomatą, kuris buvo išsiųstas į slaptą misiją Baikonure. 

Praėjus daugeliui metų ji sutiko vokiečių mokslininką, kuris turėjo keliauti į Rusiją. Kai J.Barsky motina papasakojo apie savo sūnų, mokslininkas pažadėjo jai paskelbti tai Rusijos televizijoje. Žinoma, niekas neatsiliepė. Šnipo motina mirė nesužinojusi, kas atsitiko jos sūnui.

J.Barsky surado savo jaunesnįjį brolį, jie apsikeitė pašto adresais, tačiau brolis pasakė, kad nenori matyti jo, nes negali atleisti už tai, ką jis padarė mamai.

„Tai yra jo pasirinkimas. Jis galėjo aplankyti mane Amerikoje, pakeliauti. Jam aš nieko blogo nepadariau, nors mes ir neturėjome stipraus santykio“, – svarstė J.Barsky.
 
Paklaustas, ką J.Barsky pasakytų jaunam A.Dittrichui, jeigu galėtų grįžti į laikus prieš KGB pasiūlymą tapti agentu, jis neabejoja: „Nedaryk to. Sugadinsi sau gyvenimą. Šis projektas yra pasmerktas žlugti. Daugeliu atvejų taip ir nutiko. Nuotykių aspektas yra gerokai perdėtas. Buvimas šnipu yra nuobodus darbas – 99 proc. laukimo ir 1 proc. veiksmo. Liūdna ir labai vieniša.“

Bet J.Barsky pripažino tikintis, kad viskas nutinka pagal Dievo planą, nes dabar jis pagaliau atrado ramybę ir laimę: „Visą laiką tikėjau, kad pabaigoje viskas bus gerai. Iš dalies taip ir yra.“