„Pasakyti jums, ką iš tikrųjų manau? Negaliu, nes bus vieni keiksmažodžiai. Ypač Theresos May ir jos partijos adresu. Nors šiaip keiktis labai nemėgstu“, – visai rimtai „Lietuvos rytui“ sakė 36 metų krovininio sunkvežimio vairuotojas Richardas McAdamas.
Anot jo, visi politikai nekelia pasitikėjimo, nes sako viena, o daro kita. Bet R.McAdamui Th.May ir jos toriai – „ypač slidūs vikšrai“.
„Per pastaruosius 6–7 metus mano šeimos pajamos traukėsi, nors su žmona dirbame vis daugiau. O pasiklausius premjerės Th.May ir jos ministrų – gyvenimas yra rožinis.
Netikiu nė vienu jos žodžiu. Už ją nebalsuosiu, net jeigu man sumokėtų“, – liejo tulžį londonietis, į Vestminsterio aludę „The Speaker“ atvežęs dėžes su šaltais užkandžiais prie alaus.
Pavargo nuo rinkimų
Pačioje tradicinėje aludėje, esančioje vos per puskilometrį nuo Bendruomenių Rūmų, išgirdau kiek nuosaikesnių nuomonių dėl britų Konservatorių partijos lyderės ir šalies premjerės Th.May povelykinės staigmenos – itin netikėtai paskelbtų pirmalaikių Parlamento rinkimų.
„Aš nemėgstu vaikštinėti į rinkimus kasmet – šis balsavimas mums bus jau trečias per trejus pastaruosius metus. Tačiau ką darysi? Th.May pažadėjo mums, kad laikysis kietos pozicijos derybose su Europos Sąjunga. Bet dėl kieto „Brexit“ jai būtinas geras užnugaris Parlamente. Dabar jis – labai skystas. Jai neliko nieko kita, kaip tik skelbti naujus rinkimus“, – savo požiūrį man dėstė alų gurkšnojantis 75-erių pensininkas Brianas Grovesas.
Ilgametis torių partijos rinkėjas prisipažino, kad pastaraisiais metais politinių aistrų jo asmeniniame gyvenime tikrai per daug.
„Mes su žmona esame konservatorių rėmėjai ir balsavome už „Brexit“. Du mūsų vaikai ir trys anūkai balsuoja už žaliuosius arba liberalus. Visi jie balsavo prieš „Brexit“. Buvome ilgam susipykę.
Bet tarp Kalėdų ir Velykų švenčių lyg ir susitaikėme – sutarėme tiesiog neliesti politinių temų. Vis dėlto bijau, kad šie nauji rinkimai vėl mus sukiršins. Savo nuomonės mes su žmona nekeičiame: remiame „Brexit“, – tvirtino B.Grovesas.
Tame pačiame tradiciniame bare prie arbatos puodelio nešiojamuoju kompiuteriu dirbanti 29 metų Claire Foot perdėm nesidžiaugė, kad iki pat birželio 8-osios iš visų televizijos kanalų ir laikraščių puslapių vėl liesis rinkimų agitacijos lavina.
„Kokiam sveikam žmogui tai gali patikti? Niekam.
Dar puikiai prisimenu labai nešvarią praėjusių metų „Brexit“ referendumo kampaniją: tuščius pažadus, išpūstus gąsdinimus, pamazgų pylimą ant oponentų.
Dabar vėl viskas kartosis. Bet į rinkimus eisiu ir savo artimuosius raginsiu.
Demokratija nėra žaidimas baltomis pirštinaitėmis. Tačiau kad ir kaip ją keiktume, demokratija yra vienintelis žaidimas, kurį turime“, – kalbėjo laisvai samdoma rinkodaros specialistė C.Foot.
Tarsi iš gausybės rago
Vargu ar Jungtinės Karalystės piliečius būtų galima kaltinti tuo, kad jiems jau iki gyvo kaulo spėjo įgristi kasmetis vaikščiojimas prie urnų.
Juk rinkimai ir plebiscitai liejasi kaip iš gausybės rago: 2014-ųjų rugsėjį vyko referendumas dėl Škotijos nepriklausomybės, 2015-ųjų gegužę – visuotiniai Parlamento rinkimai.
O 2016-ųjų birželio 23-iąją įvyko istorinis referendumas dėl „Brexit“, sukėlęs politinį cunamį ne tik Jungtinėje Karalystėje, bet ir visoje Europoje.
Dabar, nepraėjus nė metams, – vėl nauji Parlamento rinkimai. Ir tai dar ne viskas – autonominė Škotijos vyriausybė jau pareikalavo, kad kitų metų pabaigoje būtų paskelbtas antrasis balsavimas dėl šio istorinio regiono atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės.
Ateities istorikai, tyrinėsiantys XXI amžiaus antrojo dešimtmečio britų politikos peripetijas, be jokios abejonės, traktuos dabartinį 2010–2020 metų periodą kaip labiausiai neprognozuojamą nuo pat Antrojo pasaulinio karo laikų.
Valstybė, kuri buvo stabilumo bastionas Europoje, pamažėle tapo geopolitinės turbulencijos šaltiniu.
Šią savaitę Th.May išties trinktelėjo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Ji nustebino ne tik eilinius piliečius, bet ir absoliučiai visą politinį elitą. Ne mažiau už opozicinių partijų parlamentarus nustebę buvo Th.May kolegos konservatoriai.
Ar iš tikrųjų Jungtinei Karalystei reikėjo šių pirmalaikių visuotinių rinkimų?
Sprendžia vidaus rietenas?
Visą kaltę dėl būtinų neeilinių rinkimų premjerė be jokių skrupulų suvertė neva nepatriotiškai ir „Brexit“ nekenčiančiai parlamentinei opozicijai.
Esą ši parlamentinė mažuma ir yra valstybės nestabilumo pelkė, kurią būtina nusausinti.
„Sutraiškyk tuos sabotuotojus“, – konservatorių premjerės strategiją stambia antrašte be užuolankų parėmė britų dešiniųjų vėliavnešys, už „Brexit“ mūru stojantis populiarus dienraštis „The Daily Mail“.
Tačiau apie kokius blogiukus, „Brexit“ sabotuojančius parlamentarus šneka Th.May? Juk vos prieš penkias savaites absoliuti Bendruomenių Rūmų dauguma – beveik 500 iš 650 narių – parėmė premjerės pirmąjį žingsnį Londono ir Briuselio skyrybų link.
Du trečdaliai Lordų Rūmų narių irgi aprobavo Th.May sprendimą aktyvinti ES Lisabonos sutarties 50-ąjį straipsnį, taip suteikdami žalią šviesą derybų pradžiai.
Be šių lengvų ir įtikinamų pergalių Vestminsteryje, daugiau jokių balsavimų dėl „Brexit“ nė nebuvo, nes realus derybų procesas tarp Jungtinės Karalystės ir ES prasidės ne anksčiau nei birželio pabaigoje. Tad vis dėlto iš kur konservatorių premjerė ištraukė versiją apie „Brexit“ blokuojančius, į ratus pagalius kaišiojančius įstatymų leidėjus?
„Tai iš piršto laužti kaltinimai. Jais Th.May maskuoja savo pačios klaidą. Ji pusmetį kalbėjo apie pirmalaikių rinkimų žalą, apie savo, kaip valstybininkės, tvirtą poziciją neskelbti rinkimų iki 2020-ųjų.
Dabar ji savo viešus pažadus sulaužė, o rinkėjams ciniškai pareiškė: „Štai tie niekdariai parlamentarai. Jie dėl visko kalti.“ Manau, po tokio žingsnio ji pati į šipulius sudaužė savo, kaip politikės valstybininkės, reputaciją. Ji elgėsi kaip partinė oportunistė, ieškanti greito politinio pelno savo partijai“, – „Lietuvos rytui“ sakė opozicinės Leiboristų partijos parlamentaras Davidas Lammy.
Proeuropietiškų pažiūrų besilaikantis Šiaurės Londono Totenamo apygardai atstovaujantis D.Lammy yra būtent iš tų „Brexit“ sabotuotojų, kuriuos britų dešinieji norėtų sutraiškyti per birželio 8-osios rinkimus, būrio.
„Viešai Th.May kaltinimus dėl nacionalinės vienybės ardymo meta tik mums, opozicijos partijų parlamentarams. Bet ar tikrai mes esame pagrindinis Th.May taikinys? Abejoju.
Tikroji priežastis – jos noras išspręsti vidinį Konservatorių partijos narių ginčą. Tas, kuris bent šiek kiek domisi konservatoriais, žino, kad jie yra suskilę į euroskeptikų ir euroentuziastų stovyklas.
Dabar Th.May sieks pasinaudoti po „Brexit“ referendumo išaugusiais asmeninio populiarumo reitingais, kad išspręstų vidinį partijos ginčą. Ji bandys lipdyti „vienos tautos“, centristinės partijos įvaizdį. Bet tai – partiniai reikalai.
Nacionalinio intereso čia nė su žiburiu nerasi. Mano galva, ji savo partiją cementuos per rinkimų kampaniją eksploatuodama dvi tiesmukas idėjas – „Brexit“ ir imigraciją. Tai bus jos arkliukai, kurie temps jos partijos vežimą“, – konstatavo D.Lammy.
Rizikingas premjerės užmojis
Nekyla abejonių, kad Th.May šią savaitę pasielgė kaip politinė oportunistė. Galbūt ji ir kiek apgadino savo, kaip žodžio besilaikančios politikės, reputaciją, bet imdamasi tokio drastiško žingsnio ji tuo pat metu nusikratė ir pilkos pelytės etiketės, kuri jai buvo klijuojama dar nuo premjero Davido Camerono laikų.
Mat skelbti išankstinius rinkimus Jungtinėje Karalystėje drįsta anaiptol ne kiekvienas valdančiosios partijos lyderis. Tam reikia nemažos politinio avantiūrizmo dozės. Pastarąjį kartą tai padarė tik konservatorių lyderis Edwardas Heathas 1974 metais.
Beje, Th.May vertėtų prisiminti, kad jos pirmtakui šis žingsnis nieko gera neatnešė: tuomet rinkėjai nubaudė E.Heathą – rinkimus jis prapylė.
Itin menka 4 balsų persvara laimėjo Leiboristų partija. Kilo politinė „pakibusio Parlamento“ krizė ir E.Heathas neteko posto, o šalyje vos po devynių mėnesių vėl buvo rengiami nauji rinkimai, kuriuos laimėjo leiboristas Haroldas Wilsonas.
Savo rinkimų strategiją Th.May per Velykų atostogas derino net ne su ministrų kabineto nariais, o su trimis savo politiniais patikėtiniais – Nicku Timothy, Fiona Hill ir rinkimų guru – australu seru Lyntonu Crosby.
Šis artimiausias premjerės patarėjų ratas nuolat matavo britų rinkėjų pulsą. Ir balandžio pradžioje viena po kitos visuomenės nuomonių apklausos piešė itin rožinį vaizdą valdančiajai partijai.
Nuo 42 iki 44 procentų rinkėjų Anglijoje ir Velse remia konservatorius. Tai – rekordinės aukštumos.
Kairiojo socialisto Jeremy Corbyno vadovaujama Leiboristų partija murdosi ties ypač žema 23–26 proc. riba.
Pavertus šiuos skaičius į parlamentines vietas Bendruomenių Rūmuose tai reikštų, jog Th.May gali tikėtis net 120–150 vietų parlamentinės daugumos birželio 9 dieną.
Galima palyginti: dabar jos „mėlynieji toriai“ Parlamente turi itin trapią vos 17 vietų daugumą.
„Mėnesių mėnesiais visi, kas netingėjo, pliekė Th.May, esą ji neturi jokio aiškaus britų rinkėjų mandato, nes į premjero kėdę sėdo po vidinių partijos rinkimų. Dabar ji parodė, kad nebijo klausti britų elektorato: „Ar pasitikite manimi?“
Neturiu jokių abejonių: rinkėjai pasirinks stabilumą garantuojančią ir aiškią „Brexit“ kryptį nubrėžusią Th.May, o ne seno raugo socialistą, „chaoso koalicijos“ lyderį J.Corbyną.
Mūsų žmonėms jau pabodo praėjusių metų rietenos dėl „Brexit“. Rinkėjai nori, kad jų sprendimas išstoti iš ES būtų be užuolankų įgyvendintas.
Žmonės nori labai paprastų dalykų: kad sava valdžia, o ne Europos biurokratai kontroliuotų šalies įstatymų leidimą, nacionalinę valiutą, imigracijos srautus ir kad paprasti britai jaustų, jog nėra vien tik sraigteliai“, – „Lietuvos rytui“ tvirtino britų konservatorių parlamentarė euroskeptikė Miriam Davies.
Artėjantys rinkimai vienai opozicinei partijai – J.Corbyno Leiboristams – nežada nieko gera, o trečioji stambi politinė jėga – proeuropietiški liberalai demokratai – po septynių savaičių gali prisikelti iš naujo.
Naujasis lyderis Timas Farronas užgydė skaudžiai aptalžytos partijos žaizdas: dabar Pietų ir Vakarų Anglijoje bei proeuropietiškuose didmiesčiuose kas penktas rinkėjas rimtai svarsto apie balsavimą už „geltonuosius“ – Liberalų demokratų partiją.
Vien šią savaitę, vos Th.May paskelbė apie išankstinius rinkimus, į šios partijos gretas įstojo per 7 tūkst. naujų narių, o bendras narių skaičius artėja prie šimto tūkstančių.
Tiesa, dėl teisybės vertėtų pridurti, kad į partiją Jungtinėje Karalystėje galima įstoti itin lengvai, – tai galima padaryti per kelias minutes internetu sumokėjus vos kelių svarų sterlingų nario mokestį.
Parlamento rinkimai Jungtinėje Karalystėje
Kokia partija pasitikėjo britai ir kokią daugumą jai suteikė per paskutinius keturis dešimtmečius vykusius rinkimus?
1979 m. Rinkimus laimėjo Margaret Thatcher ir jos vadovaujami konservatoriai. Parlamentinė dauguma – 43 vietos.
1983 m. Vėl triumfuoja M.Thatcher ir toriai. Parlamentinė dauguma išaugo iki 144 vietų.
1987 m. Trečiąkart iš eilės laimi Geležinė Ledi ir jos partija. Parlamentinė dauguma – 102 vietos.
1992 m. Rinkimus laimėjo Johnas Majoras ir jo vadovaujami konservatoriai. Parlamentinė dauguma – 21 vieta.
1997 m. Triumfuoja Tony Blairas ir jo vadovaujami leiboristai. Jų surinkta rekordinė parlamentinė dauguma – 179 vietos.
2001 m. Antrąkart ryškia persvara laimi T.Blairas ir Leiboristų partija, kuri parlamente turi 167 vietų daugumą.
2005 m. Trečiąkart iš eilės laimi T.Blairas ir leiboristai. Parlamentinė dauguma – 66 vietos.
2010 m. Rinkimuose daugumos nesurenka nė viena partija. Formuojama Konservatorių partijos, kurios lyderis – Davidas Cameronas, ir Liberalų demokratų partijos, vadovaujamos Nicko Cleggo, koalicinė vyriausybė.
2015 m. Rinkimus laimėjo D. Cameronas ir jo vadovaujami konservatoriai. Jų turima parlamentinė dauguma – 16 vietų.
