Dėl šio delfino žmonės buvo pamišę. Paskui jį plaukė laiveliais per Ekernferdės įlanką, kartu su juo nardė Flensburgo įlankoje, pliuškenosi vandenyse prie Kylio.
Atrodo, delfinas mėgavosi tokiu didžiuliu žmonių dėmesiu, nes nuolat sugrįždavo, noriai bendraudavo. 2016 metais jis plaukiojo Baltijos jūroje: iš pradžių Danijos, o paskui Vokietijos vandenyse.
Iki vėlyvo rudens delfinas ieškojo žmonių artumo. Bet kai pakrantėse vėl tapo šalta ir ramu, numylėtinis tapo įtariamuoju.
Pirmoji delfino auka?
Praėjusio spalio viduryje jūros pakrantėje aptiktas pirmasis išskirtinis radinys. Prie Ekernferdės įlankos į paplūdimį bangos išmetė banginių šeimai priklausančią negyvą jūrų kiaulę.
Tai buvo suaugęs gyvūnas, išoriškai beveik nesužalotas, su pora lengvų įdrėskimo žaizdelių prie apatinio žandikaulio – daugiau nieko. Žinduolis ant pikapo platformos buvo nugabentas skrosti į Biusiumo miestelį, įsikūrusį prie Šiaurės jūros.
Negyvų jūrų kiaulių Biusiume aptinkama dažnai – jų randama maždaug 100 per metus. Jos pakliūva į laivo sraigtus, nudvesia dėl parazitų ar patenka į žvejų tinklus.
Veterinarė Stephanie Gross ir jos kolegos tiria kiekvieną šių gyvūnų, kad geriau suprastų jų gyvenimą bei žūtį, stebi, kokių pasekmių jiems turi žmogaus veikla. Bet tokios sudarkytos jūrų kiaulės kaip ši veterinarai dar niekada nebuvo matę: iš išorės kaip gyva, viduje – sumaitota.
Iš pradžių tyrėjai po storu žinduolio riebalų sluoksniu aptiko didžiulių kraujo sankaupų. Kraujosruvos driekėsi per plačias šonų dalis, pirmiausia apie krūtinės ląstą, kuri buvo sutraiškyta.
Lūžę šonkauliai iš abiejų pusių įsmigę į raumenų skaidulas ir įsirėžę į plaučius. Panašių sužeidimų mokslininkai retsykiais pastebi po susidūrimo su laivais – bet tik vienoje gyvūno kūno pusėje.
„Ši jūrų kiaulė buvo patyrusi abiejų kūno pusių šonkaulių lūžius. Tai nebūdinga susidūrimo su laivu atvejui“, – tikino veterinarė S.Gross. Vadinasi, gyvūnui teko su kažkuo stoti į kovą. Tiksliau sakant, negailestingą kovą.
Meilios išvaizdos žudikai
Pirmieji pranešimai apie agresyvius delfinus atkeliavo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio viduryje iš Škotijos. Ten buvo stebima, kaip delfinai atakuoja jūrų kiaules, stumia savo aštriu snukiu, visu kūnu daužia iš kairės ir dešinės, tempia gilyn į vandenį ar iš jo išsviedžia.
Už savo užpuolikus aukos buvo silpnesnės: perpus mažesnės, daug lengvesnės ir gerokai nerangesnės.
Sužalojimai, kurie buvo nustatyti šioms jūrų kiaulėms, panašūs į tuos, kuriuos S.Gross ir jos kolegos matė Biusiume: abipusiai šonkaulių lūžiai, vidinės kraujosruvos, kartą – ir žandikaulio lūžis.
Tokių sužalojimų patyrė 4 suaugę ir du jaunikliai gyvūnai – vienas naujagimis. Pastarojo skrandyje veterinarė S.Gross dar rado motinos pieno.
Bet kas buvo žudikas? Ar draugiškas, žmonių atžvilgiu geranoriškai nusiteikęs Freddy galėjo būti jūrų kiaulių budelis?
Jau praėjusį rugpjūtį, iki jam pradedant plaukioti Šlėzvigo-Holšteino žemės pakrantėse, Danijoje buvo padarytas vaizdo įrašas apie delfiną, kuris Baltijos jūroje žudo jauną jūrų kiaulę. Kanda jai į galvą, kol ji pradeda stipriai kraujuoti, nuolat ją stumdo.
Ataką filmavusiam laivo vadui liko tiktai išgabenti negyvą jūrų kiaulę. Apie šį vaizdo įrašą tyrėjai žinojo dar iki pirmosios delfino aukos tyrimo. Bet ar ten tikrai buvo Freddy?
Identifikuodami delfinus mokslininkai palygina jų nugaros pelekus. S.Gross sako, kad iš jų formos, individualių trūkumų, įdrėskimų ir randų išryškėja skiriamieji ženklai, kurie tokie pat vienareikšmiški kaip žmogaus pirštų atspaudai.
„Tačiau Danijoje padarytas vaizdo įrašas nepakankamai ryškus, kad teigtum: ten tikrai Freddy“, – teigė veterinarė.
Siekia suprasti motyvus
Tyrėjai būtinai norėjo viską tiksliai išsiaiškinti, nes neaišku, kodėl delfinai puola kitus gyvūnus, – nori pašalinti konkurentus dėl maisto, lavinti kovinę jėgą ar tik pažaisti.
Nėra žinoma, ar tai normalus delfinų elgesys, ar tai pavienių žudikų atakos. Ir jų „nusikaltimus“ iki šiol gali apibūdinti tik nedaugelis tyrėjų.
Veterinarė S.Gross ir jos kolegos suvokė: jei pavyktų rasti pakankamai delfino Freddy veiksmų įkalčių, mokslininkai galėtų įnešti svarų indėlį tiriant mįslingą reiškinį.
Reikėtų, kaip jie svarstė, sukurti delfino Freddy judėjimo grafiką: nustatyti, kada tiksliai, kur jis buvo pasirodęs ir ar tuo laiku aptikta negyvų jūrų kiaulių. Visa bėda, kad Freddy neturėjo judėjimą fiksuojančio daviklio ir moksliniams tyrimams niekas jo nestebėjo.
Lemiamą idėją pasiūlė praktikantai. Norintis tapti veterinaru 18-metis Philipas Clausas savanoriškai Biusiume atliko gyvūnų tyrimus. Vaikinas nutarė pasitelkti tyrimo instrumentą, kuriuo jo kolegos iki šiol itin mažai naudojosi, – socialinius tinklus.
Ten buvo susikūrusios daugybė grupių, kurios vienijo tūkstančius narių. Žmonės savo informaciją apie kone kiekvieną delfino nuplauktą kilometrą skelbė paskyrose „Delfinai Kylyje“ ir „Delfinai Ekernferdėje“.
Pamažėle pradėjo aiškėti Freddy judėjimo trajektorija. Mažiausiai septynios negyvos jūrų kiaulės nužymėjo delfino Freddy kelius po Baltijos jūrą.
Delfino aukų skaičius gali būti ir didesnis, kai Biusiumo Laukinių sausumos ir vandens gyvūnų tyrimo institutas atliks skrodimą visų negyvų jūrų kiaulių, kurios nuo praėjusio rudens laikomos šaldytuvuose. („Der Stern“, LR)
