Apie ugniagesių parašiutininkų darbą beveik nieko nežino ir patys amerikiečiai. Mat jų užduotis – užgesinti miškų gaisrus anksčiau, nei jie išplinta ir pradeda kelti grėsmę gyvenvietėms, rašo „Lietuvos rytas“.
Jiems nereikia veržtis į degančius namus arba kovoti su jau įsiplieskusiais gaisrais. Ugniagesiai parašiutininkai gelbėja laukinę gamtą.
„Mes gaisrą užgesiname anksčiau, nei jis tampa tikra problema ir informacija apie jį patenka į vakaro žinias“, – teigė Oregono valstijoje jau dvejus metus dirbantis Erikas Vermaasas.
Tiesa, ir čia būtinas saikas. Mat dėl šios profesijos atstovų uolumo praeityje dabar JAV kyla daugiau visa savo kelyje naikinančių miško gaisrų.
Elitinės ugniagesių pajėgos
Liepsnos JAV atsieina brangiai. Antai 2015-aisiais, kurie laikomi daugiausia gaisrų regėjusiais metais, ugnis išdegino 40,4 tūkst. kvadratinių kilometrų miško, sunaikino 4,6 tūkst. pastatų, padarė 2,6 mlrd. JAV dolerių (2,4 tūkst. eurų) žalos ir pražudė 15 žmonių.
Tad užgesinti tik rusenti pradėjusią liepsną verta. Tačiau ugniagesių gelbėtojų pajėgos nėra tokios didelės. Visoje šalyje jų – apie 400, bet tik pusė nuolat dirba šį darbą. Be to, daug jaunuolių šią profesiją laiko tik laikinu uždarbio šaltiniu, o vėliau pavargę nuo įtampos, sekinančio darbo ir nuolatinio pavojaus gyvybei drąsuoliai ieško ramesnio gyvenimo.
Be to, tapti ugniagesiu parašiutininku labai sunku. Naujokams tenka ilgai treniruotis, o išbandymų neatlaiko didžioji dauguma. Kasmet norą tapti ugniagesiu pareiškia apie pusantro šimto amerikiečių, bet iš jų į darbą priimami tik vienetai.
Beje, tai – ne vien vyrai. Pastaraisiais metais apie 15 proc. ugniagesių pajėgų sudaro moterys.
„Gal nereikėtų mūsų lyginti su JAV karinio laivyno ruoniais – į juos dar ir šaudo, bet iš esmės mūsų darbas panašus“, – sakė 16 metų į gaisrus Montanos valstijoje šokinėjantis Danas Contrellas.
Drąsiai puola į darbą
Vakarų Jeloustouno ugniagesių parašiutininkų bazėje dirbanti komanda rugpjūtį pranešimo apie Grand Tetono nacionaliniame parke pastebėtą gaisrą sulaukė netikėtai.
Vyrai puolė krautis 40 kilogramų sveriančios įrangos, griebė du parašiutus, papildomas kojines, virves, kirvius ir neperšaunamo pluošto kevlaro kostiumus – ugniagesiais parašiutininkais jie tapo ne tam, kad lūkuriuotų.
Pasiruošimas – itin svarbus, nes neaišku, kiek dienų reikės praleisti miške kovojant su ugnimi.
„Visada jaučiu drugelius pilve. Bet viską užgožia adrenalinas“, – pasakojo E.Vermaasas, kuriam tai – pirmasis šuolis per sezoną.
Per garsiakalbius pradeda griaudėti Giaochino Rossini operos „Vilius Telis“ uvertiūra ir ugniagesiai pajuda link dvimotorio lėktuvėlio, į kurį vos telpa pilotas, du stebėtojai ir aštuoni ugniagesiai su išsipūtusiais apsauginiais kostiumais ir šalmais.
„Mes lankstūs – galime dirbti ir komandoje, ir atskirai. Aštuoni ugniagesiai parašiutininkai gali nuveikti labai daug“, – teigė bazės vadovas Pete’as Lannanas.
Vienas po kito gelbėtojai šoka iš lėktuvo, suskaičiuoja iki penkių ir išskleidžia parašiutus. Jų taikinys – dūmų stulpas, kylantis iš apačioje besidriekiančio miško. Tačiau negalima nutūpti ir per arti ugnies.
Paliečia kiekvieną plotelį
E.Vermaasas ir jo komanda su ugnimi kovojo tris dienas. Grandininiais pjūklais jie pjovė medžius, kurie ugniai būtų tapę kuru, o kirviais ir kastuvais ardė velėną, kad liepsna nekeliautų pažeme.
Didžiausią pavojų kelia nuovargis, bet miškuose slypi ir kitų pavojų – meškų, krintančių medžių, be to, gaisras gali staiga pakeisti kryptį.
Kai nebematyti dūmų, prasideda pats juodžiausias, bet būtinas darbas. Ugniagesiai keturpėsti ropoja per išdegusią miško paklotę ir plikomis rankomis mėgina apčiuopti kiekvieną jos centimetrą. Taip jie tikrina, ar po žeme neliko gaisro židinio ar rąsto viduje rusenančios žarijos.
„Ugnies gesinimas yra purvinas, bjaurus ir sunkus darbas. Smagiausia yra stovėti ant kojų, kovoti su liepsna vienas prieš vieną, ją vytis ir nepasiduoti. Dėl to mes ir dirbame šį darbą, to trokštame labiausiai“, – atviravo E.Vermaasas.
Įsitikinę, kad ugnies nebeliko nė pėdsako, jie susikrauna savo sunkią įrangą ir pajuda link artimiausio kelio. Po penkių dienų kovos su karščiu, šalčiu ir nuovargiu gelbėtojai sugrįžta į bazę.
Tiesa, anksčiau požiūris į miškų gesinimą buvo kiek kitoks. Šios ugniagesių pajėgos po Antrojo pasaulinio karo buvo sukurtos iš desantininkų, tad ir jų darbas buvo organizuojamas kariška tvarka.
Jie užgniauždavo net menkiausią ugnį, o tai padarė daugiau žalos nei naudos – miškai neišsivalydavo nuo krūmynų, peraugusių medžių, tad vėliau labai sutankėdavo, o juose kylantys gaisrai tapo pragaištingesni ir pavojingesni.
Tad dabar darbas vyksta kitaip. Antai žaibo nacionaliniame parke įžiebtoms liepsnoms leidžiama nuslopti pačioms, o gesinami gaisrai, kurie kelia tikrą pavojų aplinkiniams pastatams ir žmonėms.
