Obuolys nuo obels nuriedėjo taip toli kaip Rytai nuo Vakarų. Tai pasakytina apie Kolumbijos narkotikų baroną P.Escobarą ir jo sūnų, 40-metį J.P.Escobarą, dabar prisistatantį Sebastiano Marroquino vardu.
Tėvas žudė, plėšė ir prisigrobė milijonus, sūnus lankė jo aukas, atsiprašė už tėvo skriaudą ir gyvena iš sąžiningai uždirbtų pinigų.
Deja, ne visi linkę sekti P.Escobaro sūnaus pėdomis. Nemažai jaunų žmonių žavisi mafijos vadeiva, pas mus lygina jį su Tadu Blinda ir norėtų būti panašūs į P.Escobarą.
Nusikaltėlių šulo sūnaus knyga „Pablas Eskobaras – mano tėvas“ siekia išsklaidyti apie tėvą sklandančias legendas ir grąžinti jam žmogišką veidą.
Legendos pilnos melo
„Norėčiau bent savaitę pabūti Pablo Escobaro vietoje“, – Kauno knygyne, laukdamas J.P.Escobaro autografo, prisipažino aštuoniolikmetis kaunietis.
Tokių kaip šis jaunuolis – daugybė. P.Escobaro nusikaltimus ir prabangų gyvenimo būdą išgarsino daugybė knygų ir filmų. Vienas tokių buvo ir serialas „Narkotikų prekeiviai“ („Narcos“).
Nors jį įkvėpė narkotikų barono sūnaus J.P.Escobaro knyga, seriale labai daug išgalvotų detalių.
„Jie nesako tiesos. Jie garbina nusikaltimus, mano tėvo veiksmus ir jo žiaurumą. Nemanau, kad tai geras būdas pristatyti mano tėvo istoriją. Aprašiau 28-ias antrojo sezono klaidas. Nenorėjau aprašyti ir pirmojo – knygai to būtų per daug.
Jei bus tokių, kurie perskaitys mano knygą ir vis dar norės būti kaip P.Escobaras, tada kaip rašytoją mane ištiks nesėkmė“, – savo knygos pristatyme Kaune kalbėjo mafijos vadeivos palikuonis.
Jis paneigė seriale į jo lūpas įdėtus žodžius, esą jis norėjo būti panašus į tėvą.
„Tai serialo kūrėjų pramanas. Jie skelbia tiek daug melo. Vieną kartą gal dešimt minučių pagalvojau, kad noriu atkeršyti už tėvą, bet supratau, kad tai nekurs geros ateities nei man, nei šeimai, nei šaliai. Nuo tada ėmiau siekti taikos“, – pasakojo kolumbietis.
Rašytojui svarbu papasakoti apie tikrąją patirtį, ką reiškia būti P.Escobaro sūnumi.
„Nenorėjau kartoti tėvo klaidų. Siekiau, kad kiekvienas, kuris perskaitys knygą, galėtų pasimokyti. Turiu dėkoti tėvui, kad parodė man kelią, kuriuo neturėčiau eiti. Manau, tai geriausia pamoka, kurią išmokstame“, – sakė rašytojas.
Milijonas arba savižudybė
Narkotikų baronas P.Escobaras gimė praėjusio amžiaus viduryje. Jo tėvas buvo ūkininkas, kuris nepajėgė išlaikyti šeimos. Motina, užuot auginusi vaikus, ėmė mokytojauti. Šeima nuolat kraustėsi iš vienos vietovės į kitą.
Skurdas vargino šeimą. Paaugęs Pablo nuolat suko galvą, kaip užsidirbti. Kartą rimtu tonu bičiuliams pasakė: „Jeigu iki trisdešimties neužsidirbsiu milijono pesų, nusižudysiu.“
Pirmasis jo nusikaltimas – diplomų padirbinėjimas. Vėliau buvo mažos aferos, automobilių vagystės. Narkotikų verslą P.Escobaras atrado pirmą kartą sėdęs į kalėjimą. Prekyba kokainu ėmė jam krauti didžiulius turtus.
Vadeivos sūnus atskleidė ir tėvo kompleksus bei ekscentriškus įpročius. P.Escobaras kompleksavo, kad yra žemo ūgio – 1,67 cm.
Iš vonios vyras neišeidavo tris valandas – mėgdavo ilgai praustis. Dantis valydavosi 45 minutes.
Turtingiausias Žemės žmogus
J.P.Escobaras augo nesuvokiamoje prabangoje. Rančoje, kurią šeimos galva itin mėgo, buvo atskira degalinė, 27 dirbtiniai ežerai, ilgiausia Lotynų Amerikoje motokroso trasa, parkas su realaus dydžio dinozaurais (vėliau juose pareigūnai prigręžiojo skylių, nes manė, kad jie prikimšti pinigų), du sraigtasparnių aerodromai ir kilometro ilgio tūpimo takas, trys zoologijos sodai.
Saldainiai ir kvietimai į berniuko Pirmosios komunijos šventę buvo parskraidinti iš Šveicarijos.
Du kartus per savaitę P.Escobaro lėktuvas skrisdavo į Bogotą – miestą Vidurio Kolumbijoje – šviežių gėlių.
Skelbiama, kad devintajame dešimtmetyje P.Escobaro grupuotės įvežamas kokainas sudarė 80 proc. JAV rinkos.
Šešerius metus iki savo mirties mafiozas žurnalo „Forbes“ buvo skelbiamas turtingiausiu žmogumi pasaulyje. Tačiau ar sūnui liko nors grašis iš tėvo turtų?
„Viskas prarasta. Liūdniausia, kad visa nuosavybė, kuri buvo perimta valdžios, niekada nebuvo panaudota, kad atlygintų mano tėvo padarytą žalą.
Nesu prieš, kad jie paėmė tai iš mūsų, neketinu dėl turto kovoti, bet jie turėjo nuveikti ką nors gero su tuo turtu, o ne jį išvogti. Dėl to sakau, kad politikai Kolumbijoje yra gerai organizuoti nusikaltėliai“, – pasakojo P.Escobaro sūnus.
Mirė nuo savo kulkos?
Narkotikų baronas mirė būdamas 44-erių. Jį užspeitė Kolumbijos policija. Vadeiva nuo pareigūnų bėgo stogais. Kulkos kliudė petį, šlaunį ir ties ausimi perskrodė kaukolę.
„Esu įsitikinęs, kad paskutinę kulką tėvas iššovė pats – taip, kaip visada man sakydavo nusišausiąs, jeigu jį sugaus gyvą – į dešinę ausį“, – knygoje rašė J.P.Escobaras.
Jaunuoliui tuo metu buvo šešiolika. Nusikaltėlio šeima bandė surasti prieglobstį svetur, tačiau niekas nenorėjo jos priimti.
„Beveik kiekvienoje pasaulio šalyje yra mano tėvo aukų“, – sakė rašytojas.
Vardus ir pavardes P.Escobaro palikuoniai turėjo pasikeisti. Kitaip oro linijos nebūtų pardavusios jiems bilietų ir jie nebūtų išvykę iš Kolumbijos. Tai padaryti pavyko praėjus metams nuo vadeivos mirties.
Nors vyro asmens dokumentuose nurodomas S.Marroquino vardas, širdyje jis neišsižadėjo tėvo: „Mūsų šeima Kolumbijoje buvo persekiojama. Mes privalėjome pasikeisti pavardę, nes ji buvo apipinta daugybe prietarų. Bet tai nereiškia, kad neigėme meilę, kurią jautėme mūsų tėvui.“
Iki šiol žmonės teisia narkobarono sūnų už tėvo nuodėmes.
„Kasdien turiu mokėti už savo tėvo klaidas. Aš stengiuosi rasti ir pasiekti tėvo aukas ir paprašyti jų atleidimo. Tikiu, kad taip gyja neapykantos ir žiaurumo žaizdos“, – tikino vyras.
Atsiprašė už nusikaltimus
Prieš aštuonerius metus buvo sukurtas filmas „Mano tėvo nuodėmės“ („Pecados de mi padre“). Komanda filmavo, kaip J.P.Escobaras lanko savo tėvo nužudytų žmonių artimuosius ir siekia susitaikymo.
„Mano tėvas nužudė Kolumbijos teisingumo ministrą. Parašiau jo sūnums laišką prašydamas atleidimo. Mes susitikome ir iki šiol kontaktuojame.
Aš visų jų ieškojau, susitikau su žinomiausiomis tėvo aukomis. Tai sunkus darbas. Aš kreipiuosi į tuos žmones su didele pagarba ir visuomet prašau atleidimo. Pasakau jiems, kad niekada nesididžiavau tuo, ką darė mano tėvas“, – pasakojo rašytojas.
Būdamas vaikas ir paauglys jis ne kartų prašė savo tėvo nutraukti smurtą: „Aš tūkstančius kartų jam tai sakiau. Jis išklausydavo, tačiau niekada neišgirsdavo. Nei aš, nei motina negalėjome jo sustabdyti.
Jis visada turėjo tam priežasčių ir pasiteisinimų. Kai prašiau jo liautis dėti bombas miestuose, jis priminė man, kad pirmoji bomba, kuri sprogo Kolumbijoje, buvo nukreipta prieš mane, motiną ir seserį.
Mano motina tėvą atkalbinėjo dar uoliau. Bet jis nesiklausė. Jis buvo žmogus, kuris kuria savo paties įstatymus.“
Švelnus tik šeimos nariams
Nepaisant juodos tėvo praeities, J.P.Escobarui jis liko brangus ir svarbus.
„Net kai buvome apsupti pinigų, mūsų šeimoje buvo labai daug meilės. Mano tėvas šiuo požiūriu buvo labai geras. Jis augino mane pagal vertybes, kurių jam pačiam trūko. Už šeimos ribų jis mažai ką mylėjo, tačiau mūsų namuose jis buvo labai švelnus žmogus, geras tėvas ir draugas“, – pasakojo kolumbietis.
Netapti nusikaltėlių vadeiva sūnų paskatino pats P.Escobaras. „Jis nuolat drąsindavo mane mokytis, kuo nors užsiimti, pasinaudoti galimybėmis, kurias turėjau. Jis niekada nebandė manęs mokyti savo darbų, niekada nenorėjo, kad būčiau kaip jis“, – prisiminė rašytojas.
Papirkinėjimu ir žudymu išgarsėjusio narkobarono šeima sugebėjo išlikti mylinti ir tikinti taika.
„Tikėjimas mums reiškia labai daug. Daugelis norėjo mūsų šeimos mirties, tikiu, kad mes likome gyvi dėl tikėjimo. Ir dėl meilės, kurią patyrėme namuose, šeimoje“, – tvirtino J.P.Escobaras.
Prisimenant vaikystę ir paauglystę stipriausias jo patiriamas jausmas – ilgesys. „Aš ilgiuosi tėvo kaip tėvo, kaip draugo. Ilgiuosi šeimos, kai buvome visi kartu.
Tai stipriausias prisiminimas, kuris man liko.
Su tėvo gimine ryšių nepalaikome. Jie mus išdavė (pasisavino didelę sumą pinigų, norėjo nesąžiningai išsidalyti tėvo ir senelių palikimą ir kt. – Red.). Tarp mūsų – jokios meilės.
Mano artimieji – tai mano šeima: žmona, sūnus, sesuo, taip pat mano motinos giminė. Jie yra tikri draugai. Apie likusią šeimos dalį norėčiau pasakyti ką nors gero, bet meluočiau“, – pasakojo daugiau nei dvidešimt metų tremtyje gyvenantis kolumbietis.
