Pusė iš ketvirto aukšto iškritusių žmonių neišgyvena. Iškritus iš 11 aukšto tikimybė išgyventi dažniausiai lygi nuliui. Todėl A.Moreno istorija stulbina, rašo BBC.
Per nelaimę neteko brolio
2007 metų gruodžio 7 dieną A.Moreno ir jo jaunėlis brolis Edgaras pakilo ant 47 aukštų Solowo dangoraižio stogo Manhatane, kad nuvalytų visus pastato langus. Tai buvo įprasta jų darbo diena.
„Dievinau matyti švarius langus, – apie meilę savo darbui kalbėjo langų valytojas A.Moreno. – Man patiko vanduo, muilas ir jausmas, kai prispaudi valytuvą prie stiklo. Pradėdavome langus valyti nuo pastato viršaus ir nuvalydavome iki pačios apačios.“
Tačiau tą dieną jų laukė košmaras. Vos abu broliai užlipo ant langų valytojams skirtos platformos, ją laikę kabeliai atsikabino.
„Pirmiausiai atitrūko kairėje pusėje buvęs kabelis. Ten buvo mano brolis. Jis nukrito nuo platformos, iki pačios dangoraižio apačios“, – pasakojo A.Moreno.
Jaunėlis Edgaras nukrito iš 144 metrų aukščio. Manoma, kad į žemę jis trenkėsi 190 kilometrų per valandą greičiu. Netrukus atsikabino ir antrasis kabelis: langų valytojų platforma pradėjo kristi žemyn.
Kai į nelaimės vietą atskubėjo ugniagesiai ir medikai, juos pasitiko žiaurus vaizdas: Edgaro kūnas buvo perkirstas perpus medinės tvoros ir gelbėtojai suprato, kad jam padėti nebeįmanoma.
Bet A.Moreno išliko gyvas. Jis buvo rastas atsiklaupęs tarp metalo gabalų, vis dar laikantis platformos valdymo svirtis.
Anot liudininkų, vyras netgi mėgino atsistoti. Gelbėtojai A.Moreno į ligoninę gabeno itin atsargiai, žinodami, kad kiekvienas neatsargus jų judesys gali kainuoti jam gyvybę.
Išgelbėjo pats Dievas?
Medikai sužeistajam iškart sukėlė dirbtinę koma. Vyrui buvo sužalotos smegenys, stuburas, krūtinė ir pilvas. Be to, jam buvo įskilę šonkauliai, dešinė ranka bei abi kojos.
Jam prireikė daugybės operacijų – į jo smegenis net buvo įkištas kateteris, kad būtų sumažintas patinimas. Ligoninėje A.Moreno prireikė net 11 litrų kraujo.
„Jei ieškote medicinos stebuklo – prašome, štai jis“, – po nelaimės ranka mostelėjo gydytojas Herbertas Pardesas.
Jam antrino Niujorko gaisrininkų gydytojas Glennas Asaeda: „Net krentant iš ketvirto aukšto tikimybė likti gyvam nėra labai didelė. Čia ranką tikrai prikišo kažkas iš aukščiau.“
A.Moreno iš komos pabudo praėjus trims savaitėms po nelaimės, Kalėdų dieną. Šalia jo sėdėjo žmona Rosario, tačiau niekur nebuvo matyti jaunėlio brolio Edgaro.
„Mano galvoje buvo migla. Supratau, kad Edgaras turbūt mirė, nes apsidairiau ir palatoje buvome tik aš ir mano žmona“, – tvirtino A.Moreno.
Nelaimę sukėlė aplaidumas
Po nelaimės atliktas tyrimas atskleidė, kad langų valytojų platforma nebuvo rūpintasi taip, kaip derėjo. O kabeliai, kurie jungė platformą prie dangoraižio, buvo netaisyklingai pritvirtinti prie stogo.
Anot tyrėjų, A.Moreno nebuvo užsidėjęs saugos diržų, kai užlipo ant platformos. Tačiau, kadangi po nelaimės ant dangoraižio stogo liko stovėti valytojų įranga, tikėtina, kad vyras dar ketino užsidėti diržus ir ant platformos buvo užlipęs tik trumpam.
Po įvykio pradėjo plisti daugybė teorijų, kaip A.Moreno galėjo likti gyvas. Galbūt jis labai tvirtai laikėsi įsikibęs platformos? Ar galėjo būti, kad platforma kaip nors krisdama pradėjo sklandyti? Ar A.Moreno krisdamas galėjo kelis kartus atsitrenkti į dangoraižio šoną ir dėl to sulėtėjo jo kritimo greitis?
Iš Ekvadoro kilę broliai Moreno į JAV atvyko praėjusio amžiaus dešimtąjį dešimtmetį ieškodami darbo. Jie abu buvo itin artimi, todėl Edgaro netektis A.Moreno buvo labai skaudi.
„Man buvo skaudu jo netekti, – aiškino A.Moreno. – Edgaras gyveno su manimi Naujajame Džersyje ir mes dalinomės daugybe dalykų. Jis dirbo su manimi ir mirė dirbdamas kartu su manimi. Jaučiausi melancholiškas trejus metus – tiek užtruko pripažinti, kad jis mirė. Jaučiausi tarsi netekęs vaiko, nes jis buvo jaunesnis už mane.“
Džiaugiasi savo šeima
A.Moreno dėl įvykio gavo nemenką kompensaciją ir jis su savo šeima išsikraustė į Arizonos valstijoje esantį Finikso miestą, kur šilta ir nemaudžia kaulų.
„Turiu daugybę randų ant savo kūno, o dėl nugaros traumų negaliu bėgti, tiktai eiti, – atskleidė A.Moreno. – Nesu toks, koks buvau anksčiau, tačiau, ačiū Dievui, galiu vaikščioti.“
Dabar 46 metų sulaukęs A.Moreno tikino, kad mielai vėl valytų langus, jei tik galėtų: jis aukščio nebijo, tačiau sveikata – nebe tokia, kaip prieš nelaimę. Anot jo, jis dabar yra penktadaliu mažiau pajėgus nei buvo.
„Kai ko nors dabar paklausiu, aš neužbaigiu klausimo, – sakė A.Moreno. – Yra dalykų, kurių neišeina daryti taip gerai, kaip anksčiau. Tai turbūt yra nelaimės pasekmės.“
Tiesa, po nelaimės A.Moreno požiūris į gyvenimą radikaliai pasikeitė. Iki 2007 metų gruodžio 7 dienos jis nuolatos galvodavo vien tik apie save.
„Aprūpindavau savo šeimą ir manydavau, kad to pakakdavo. Bet po to suvokiau, kokie man svarbūs yra žmona ir vaikai“, – pripažino A.Moreno, kuriam pernai gimė ketvirtas vaikas. – Nuolatos savęs klausiu, kodėl likau gyvas. Turiu dar vieną kūdikį – turbūt dėl to ir likau gyvas, kad jį užauginčiau ir papasakočiau jam savo istoriją.“
