Lietuviškų šaknų turintis politikas tikino, jog didžiausia dabartinės Rusijos nelaimė – imperinio mąstymo liekanos, kurios nuolat atgimsta. Tai yra grėsmės šaltinis ir kaimyninėms šalims ir pačiai Rusijai.
Apie tai portalas lrytas.lt kalbėjosi su G.Burbuliu, kuris atvyko į Kauną dalyvauti 2-ajame Baltijos ir Juodosios jūros forume „Europa šiandien“.
– V.Putino Rusija žvangina ginklais: užgrobtas Krymas, kurstomas pilietinis karas Ukrainoje, Lietuva sunerimusi dėl išplėstinių karinių manevrų netoli mūsų sienų. Kiek reali grėsmė, kad Rusija imtųsi agresyvių veiksmų prieš Baltijos šalis?
– Tokia grėsmė išpūsta. Politikoje taip jau yra, kad sukuriamas priešo įvaizdis, taip lengviau valdyti tautą. Priešo įvaizdis kuriamas ne tik Rusijoje. Bet iš tiesų yra pavojus, kad imperinis mąstymas iššauks dar daugiau bėdų.
Sovietų Sąjunga subyrėjo, tačiau imperinė sąmonė ir ypač pasąmonė daugelyje atvejų išliko. Imperinis mentalitetas išliko ar atgimė naujomis formomis. Išliko paternalizmas, tai yra tautos prisirišimas prie valdžios malonių, stiprios rankos ilgesys.
Tai būdinga ne tik Rusijai, bet ir visai posovietinei erdvei. Baltijos šalys labiausiai nutolo nuo tokio mentaliteto, toliausiai pažengė konstitucinės demokratijos link. Bet ir čia pastebimi senojo mąstymo likučiai.
– Jūs žinomas kaip vienas iš Rusijos po SSRS žlugimo politinių architektų. Kodėl B.Jelcino komandai nepavyko įtvirtinti Rusijoje liberalios demokratijos sistemos, šalis pasuko autoritarizmo keliu?
– Kai 1991 metų gruodį Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos prezidentai Beloveže (Baltarusija) pasirašė tašką SSRS istorijoje padėjusią sutartį, pasaulis lengviau atsikvėpė. Atrodė, neliko branduolinio karo pavojaus, pati Rusija tikėjosi sėkmingo rytojaus.
Bet viltys neišsipildė, imperinis mąstymas atgijo ir tai yra Rusijos nelaimė.
Mes rėmėme Baltijos šalių nepriklausomybę. Per patį Baltijos šalių kovos už laisvę įkarštį, kai Vilniuje 1991 metų sausio 13 dieną taikius gyventojus puolė kariuomenė, Taline B.Jelcinas kartu su Baltijos šalių lyderiais bendru pareiškimu kreipėsi į Jungtinių Tautų generalinį sekretorių.
B.Jelcinas kreipėsi ir į sovietų karius Baltijos šalyse, prašydamas neiti prieš liaudį net tuo atveju, jei aukščiausioji vadovybė to pareikalautų.
Deja, mus visus, Rusiją ir kaimynines šalis slegia tas pats negebėjimas susikalbėti, žema dialogo kultūra. Per prievartą, jėga nieko gero nepasieks nei tie, kurie siekia stabilumo, nei tie, kurie šaukiasi keršto. Turime kalbėtis.
– Ar Rusijoje matoma alternatyva autoritariniam V.Putino režimui? O gal rusų tautai iš principo nepriimtinas vakarietiškos demokratijos kelias?
– Rusijoje yra apie 25-30 proc. gyventojų, kurie pasisako už europietišką santvarką. Tačiau kaip bendruomenė ji išskaidyta, neturi aiškių kontūrų. Trukdo ir tokia rinkimų sistema, kai rezultatai būna nulemti iš anksto.
Man apskritai nepatinka toks žodžių derinys: alternatyva Putinui. Manau, kad V.Putinui reikia padėti. Būtent padėti suvokti, jog laikytis įsikibus imperinio mąstymo, imperinių veikimo būdų yra labai pavojinga pačiai Rusijai.
V.Putinui reikia padėti pamatyti, kad galima kitokia Rusija. Nebūtina išradinėti naujų kelių – kitokios nei dabar Rusijos vizija yra Konstitucija, priimta 1993 metais. Jeigu mano Tėvynė pasuks šios Konstitucijos nubrėžtu keliu, bus laiminga ji pati, ir kaimynai bus ramūs.
– Jūsų senelis Kazimieras Burbulis su šeima į Rusiją atvyko 1915 metais. Jis buvo lietuvis: gal jūsų tėvas Eduardas Burbulis dar mokėjo lietuviškai, girdėjote lietuvių kalbą šeimoje?
– Ne. Mano senelis su žmona ir dviem mažais vaikais prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui išsikėlė į Rusiją iš Rygos su visu fabriko, kuriame dirbo, kolektyvu. Jie apsigyveno prie Uralo, grynai rusiškoje aplinkoje. Nors tenykščiai buvo pakankamai tolerantiški, bet seneliai nusprendė, kad vaikus auklės kaip rusus. Tėvui tada buvo 4 metai. Tačiau pripažįstu – mano šaknys grynai lietuviškos. Lietuviai buvo seneliai, proseneliai.
– – –
2-asis Baltijos ir Juodosios jūros forumas „Europa šiandien“, kurį surengė Vytauto Didžiojo universitetas (VDU) ir Kauno miesto savivaldybė, prasidėjo kovo 10 dieną. Dalyvauja buvusių SSRS respublikų ir pokomunistinių valstybių prezidentai: buvę Ukrainos vadovai Leonidas Kravčiukas, Leonidas Kučma, buvęs Lenkijos prezidentas Lechas Walęsa, buvęs Moldovos prezidentas Petras Lučinskis.
Taip pat atvyko prezidentas Valdas Adamkus, Vytautas Landsbergis.
