Kad Antrojo pasaulinio karo metais didžiausias koncentracijos stovyklas naciai buvo įkūrę Lenkijoje, žino daug kas.
Tačiau kad karo pabaigoje šie lageriai buvo ne nugriauti, o paversti lenkiškomis kankinimo ir kalinimo įstaigomis, negirdėjo beveik niekas.
Šią skandalingą informaciją sovietinė Varšuva slėpė nuo tautiečių, o dabartinė valdžia irgi stengėsi ją nutylėti. Sukrečiantys istoriniai faktai tik dabar iškilo į paviršių.
Stovyklose tūkstančiais buvo kankinami, prievartaujami, žudomi ne tik vokiečiai, bet ir lenkai, ukrainiečiai, sileziečiai, o badaujantys žmonės pavirsdavo net kanibalais.
Ne mažiau kaip 60 tūkst. niekuo dėtų civilių stovyklose mirė, tačiau šios masinės kapavietės buvo ištrintos iš tautos atminties, ant jų vėliau išdygo namai, mokyklos, vaikų žaidimų aikštelės.
Tokią kraupią tiesą sausį pasirodžiusioje knygoje „Nedidelis nusikaltimas. Lenkiški koncentracijos lageriai“ atskleidė dienraščio „Gazeta Wyborcza“ žurnalistas Marekas Luszczyna.
Autorius „Lietuvos rytui“ aiškino, kad knygą apie lenkiškus koncentracijos lagerius nutarė parašyti pasibaisėjęs faktu, jog kankinimų aukos iki pat dabar nesulaukė pagarbos, o dauguma masinių kapaviečių nėra įamžintos ir trypiamos.
„Lenkija didžiuojasi žmonių religingumu, bet tai, kad ant kapaviečių yra įrengtos vaikų žaidimų aikštelės, niekam nė motais“, – piktinosi žurnalistas.
Du šimtai kančios cechų
SSRS kariuomenei sparčiai žygiuojant į Berlyną daugybė vokiečių karių pateko į nelaisvę Lenkijoje ir buvo uždaryti į karo belaisvių stovyklas.
Jas nuspręsta įkurti ne naujai pastatytuose kompleksuose, o išlaisvintuose nacių koncentracijos lageriuose, kuriuos prižiūrėjo ir kontroliavo rusų kariai.
Lenkijos keliais tuo metu blaškėsi ir nemažai vokiečių tautybės civilių, iš sugriautų Prūsijos miestų traukiančių į Vokietiją.
Juos naujoji komunistinė Varšuvos valdžia nusprendė suimti ir panaudoti sunkiems šalies atstatymo darbams.
Areštuotus civilius belaisvius Varšuva irgi nusprendė įkurdinti buvusiose koncentracijos stovyklose.
Į jas netrukus imta siųsti ne tik vokiečius, bet ir naujai sovietinei valdžiai neparankius lenkus – ūkininkus, įmonių savininkus, dešiniųjų partijų narius, partizanus.
Į lagerius kartu su vokiečiais imta grūsti ir kitų tautinių mažumų atstovus – ukrainiečius, lenkus, sileziečius.
Pastaruosius dėl įtarimų per karą talkinus naciams, o lenkus ir ukrainiečius – vykdžius etninio valymo operaciją „Vysla“ Ukrainos pasienyje.
Istorinius archyvus išnagrinėjęs M.Luszczyna išsiaiškino, kad 1945–1958 metais Lenkijoje veikė 206 darbo arba koncentracijos stovyklos.
Į pastarąsias buvo vežami visi – vyrai, moterys, vaikai, seneliai, o į darbo – sveiki, stiprūs vyrai ir kiek mažiau moterų.
Koncentracijos lagerius steigė Visuomeninio saugumo ministerija, jie veikė iki 1948 metų, o vėliau buvo paversti darbo lageriais. Pastaruosius kūrė Centrinė akmens anglių pramonės valdyba (CAAPV).
Darbo stovyklos buvo įkurtos prie visų anglių kasyklų ir kai kurių didelių gamyklų, mat taip buvo siekiama kompensuoti šalyje susidariusį darbo jėgos trūkumą.
Sileziečių prakeiksmas
Civilinių lagerių aukomis kartu su vokiečiais dažniausiai tapdavo sileziečiai.
Iki Antrojo pasaulinio karo šie maišyta čekų, vokiečių ir lenkų kalba šnekantys ir rašantys žmonės turėjo ne tik tautinės mažumos, bet ir autonominio regiono statusą. Bet po karo jis buvo panaikintas.
Ir iki šiol nėra grąžintas, o šio prakeiksmo priežastimi tapo prievartinė sileziečių tarnyba nacių kariuomenėje.
Prasidėjus karui Berlynas nusprendė Lenkijos sileziečius suskirstyti į keturias kategorijas ir gundydamas įvairiomis lengvatomis privertė asimiliuotis su vokiečiais.
Tie sileziečiai, kurie specialioje anketoje nurodė esantys vokiečiai, buvo priskirti prie pirmų dviejų sąrašo „Deutsche Volksliste“ kategorijų ir gavo didesnes maisto normas bei darbo pasiūlymus.
Trečia kategorija buvo suteikiama tiems, kurie save laikė vokiečiais, bet namuose kalbėjo lenkiškai, o ketvirta – aktyviai dalyvavusiems lenkiškų organizacijų veikloje.
Ketvirtos kategorijos sileziečiai į nacistinę kariuomenę nebuvo imami, bet gaudavo didesnes darbo prievoles ir labai mažus maisto davinius.
Katalikų kunigai ir emigracinė Lenkijos vyriausybė, įsikūrusi Londone, per radiją kreipėsi į sileziečius, ragindama laikinai pamiršti savo lenkiškumą ir įsirašyti į trečią kategoriją.
Tokią kategoriją pasirinko maždaug 2 milijonai sileziečių – daugiau nei tris kitas kategorijas sudėjus.
Šis pasirinkimas sileziečius išgelbėjo nuo vokiškų lagerių, bet pasiuntė į lenkiškus.
Pasirodo, į kariuomenę iš pradžių šaukęs tik pirmų dviejų kategorijų vyrus, karui užsitęsus Berlynas nusprendė kviesti ir trečios kategorijos sileziečius.
Tokiu būdu 250 tūkst. sileziečių ne savo noru pateko į nacių armiją, dėl to po karo kartu su visais šeimos nariais patyrė didelių suvaržymų, diskriminaciją ir lagerių pragarą.
1944 metų rugsėjo 30 dieną Visuomeninio saugumo ministerija išplatino instrukciją, kurioje sileziečiai, tarnavę nacių armijoje, buvo įvardinti kaip tautos išdavikai ir nurodyta juos siųsti į lagerius.
Būriais varomus sileziečius visi galėjo nebaudžiami talžyti, ant jų drabužių piešti svastikas. Net ir išėję į laisvę žmonės neturėjo atvangos – dėl skriaudų nebuvo kam pasiskųsti.
Olštyne sileziečiams netgi buvo įkurtas getas, panašus į nacių anksčiau įsteigtus žydams.
Jame sileziečiai privalėjo ant drabužių ryšėti baltus raiščius su svastikos ženklu, nebuvo įleidžiami į teatrus, kino teatrus, restoranus, buvo priversti pusvelčiui dirbti sunkiausius ir nešvariausius darbus.
Kai kuriuose lageriuose iš sileziečių moterų buvo atimami vaikai, pagimdyti nuo prievartautojų prižiūrėtojų. Atžalos buvo atiduodamos aplinkinių kaimų gyventojams kaip nemokama darbo jėga.
Sileziečiai net negalėjo kalbėti savo tarme, buvo verčiami sulenkinti pavardes, nebuvo priimami į aukštąsias mokyklas, į vadovaujamas pareigas kariuomenėje ar valstybinėse įstaigose.
Puolė tos pačios utėlės
Nors didžiausios nacių koncentracijos stovyklos Osvencime išlaisvinimas Raudonosios armijos pastangomis buvo laikomas džiaugsminga išvadavimo akimirka, vos po trijų dienų į ištuštėjusį lagerį lenkai ėmė grūsti civilius tautiečius ir sileziečius.
Naciai Osvencime nukankino daugiau kaip milijoną žmonių, tačiau atsivėrę sukrečiantys vaizdai neišgąsdino sovietinės Lenkijos valdžios.
Varšuva į krauju persisunkusius barakus ėmė grūsti savo šalies piliečius.
Atgaivinto konclagerio kančias patyrusi viena lenkė žurnalistui pareiškė, kad naujuosius kalinius užpuolė tos pačios utėlės, kurios kandžiojo į dujų kameras nacių vežamus žydus.
Naujieji kaliniai nebuvo deginami krosnyse, tačiau nemažai jų mirė nuo kulkų, kankinimų, išsekimo ir ligų.
Toks likimas ištiko ir tuos asmenis, kurie pateko į atgaivintus kitus garsius nacių koncentracijos lagerius – Maidaneką, Treblinką, Štuthofą, Sobiborą.
Sunku suvokti, tačiau buvo ir tokių žmonių, kurie po išlaisvinimo iš nacių konclagerio netrukus buvo kankinami ar net nužudomi lenkiškame.
Sadistas teismo nesulaukė
Žiaurumų simboliu tapo Opolės regione 1945–1946 metais veikęs Lambinovicių koncentracijos lageris.
Per vienus veiklos metus šioje stovykloje mirė apie 1,5 tūkstančio kalinių iš ten patekusių 5 tūkstančių.
Tikslaus mirusiųjų skaičiaus neįmanoma nustatyti, nes paskutinis konclagerio komendantas vėliau tapo Lambinovicių meru ir sunaikino visus dokumentus.
Tačiau labiausiai šį lagerį išgarsino pirmasis jo komendantas, milicininkas sadistas Czeslawas Geborskis, nors ten dirbo vos tris mėnesius.
Norėdamas atkeršyti už paties patirtus kankinimus nacių stovykloje Cz.Geborskis nusprendė panašų pragarą užkurti savo prižiūrimiems kaliniams.
Jiems komendantas liepdavo žygiuoti po kiemą iškėlus vėliavą su svastika, o tada imdavo į juos šaudyti.
Siekdamas pagyvinti „medžioklę“ komendantas vėliau kaliniams liepdavo lakstyti po kiemą ir kasdienį šaudymą nutraukdavo tik kritus dešimčiai „briedžių“.
Komendantas liepė nėščioms vokietėms sugulti ant žemės ir kartu su kitais prižiūrėtojais šokinėjo ant jų.
Tuomet liepė sugulti vyrams ir automobilio ratais traiškė jiems galvas.
Cz.Geborskis netgi nupjovė vienam kaliniui koją pjūklu ir jis mirė nukraujavęs.
Sadistas naktimis prievartavo kalines ir didžiavosi taip išmokęs tvoti pagaliu per galvą, kad kalinio akys net iššokdavo iš akiduobių.
Cz.Geborskis nušovė nėščią vokietę, o vėliau ir jos dvejų metų dukrytę, dėjusią gėles ant mamos kapo.
Daugybė vaikų ir senyvo amžiaus kalinių mirė badu, nes kaliniams skiriamą varganą maistą komendantas pardavinėjo kaimiečiams.
Gandas apie vagystes ir badu mirštančius kalinius pasiekė ministeriją ir ji pranešė atsiųsianti pastiprinimą.
Išsigandęs Cz.Geborskis sugalvojo suvaidinti kalinių maištą – padegė kelis gyvenamuosius barakus bei maisto sandėlius ir ėmė šaudyti į klykiančius kalinius.
60 kalinių žuvo nuo kulkų, 14 sudegė gyvi, 28 vėliau mirė nuo nudegimų, o dešimt sergančiųjų buvo gyvi užkasti kartu su numirėliais.
Tačiau tokias žiaurias egzekucijas rengęs Cz.Geborskis net ir nušalintas nuo komendanto pareigų nebuvo nuteistas.
Vietoj to jo laukė svaiginanti karjera milicijoje ir saugume, buvo suteikti kapitono ir papulkininkio laipsniai.
Izraelis žudiko neišdavė
Didžiausiu sadistu vis dėlto buvo laikomas Sventochlovicių lagerio komendantas Salomonas Morelis, pavaldinių net pramintas Psichu.
Tarsi didžiuodamasis savo pasiekimais jis naujus kalinius sutikdavo sakydamas: „Osvencimas buvo niekis, palyginti su tuo, ką aš jums surengsiu.“
Šio su naciais kovojusio partizano mėgstamiausias susidorojimo su kaliniais būdas buvo piramidė: S.Morelis nuogus kalinius suguldydavo eilėmis nuo grindų iki palubių tikėdamasis, kad apačioje esančios aukos uždus.
Kad padidintų aukų skaičių, komendantas užsilipdavo ant piramidės viršaus ir šokdavo rusišką „Kalinką“. Jei kas nors iš gulinčių apačioje likdavo gyvas, S.Morelis pasikviesdavo jį į savo kabinetą ir medine lazda galvą daužydavo tol, kol ištikšdavo smegenys.
Gandas apie žiaurumus Sventochlovicių lageryje pasiekė net Jungtinės Karalystės Raudonąjį Kryžių.
Ambasada Vokietijoje pranešė apie belaisvių kankinimą ir žudynes – esą kaliniai žiemą verčiami iki kaklo stovėti vandenyje, kol sustingsta į ledą.
Be to, badu marinami kaliniai buvo priversti valgyti numirusius kolegas, nes nespėta jų užkasti.
Lageryje nuo ligų, bado ir susidorojimų mirė daugiau kaip 2 tūkst. kalinių.
Likvidavus stovyklą S.Morelis buvo paskirtas vadovauti kitam lageriui, o vėliau ėjo direktoriaus pareigas įvairiose kalinimo įstaigose, buvo apdovanotas valstybiniais medaliais.
Tiesa, 1992 metais buvę kaliniai padavė S.Morelį į teismą, tačiau jis paspruko į Izraelį, o tenykštė valdžia neišdavė jo Lenkijai.
Atstatė gamyklas ir tiltus
Šias istorijas aprašiusio žurnalisto M.Luszczynos nuomone, nenormalu, jog tautiečiai nežino, kad po karo prie šalies atstatymo svariai prisidėjo koncentracijos stovyklų vergai.
Jie ne tik tvarkė griuvėsius subombarduotuose miestuose, bet ir kūrė projektus, vadovavo atstatymo darbams.
Tai buvo patikėta aukštąjį arba techninį išsilavinimą turintiems karo belaisviams vokiečiams, mat po karo labai trūko kvalifikuotų specialistų lenkų.
Karo belaisviai vadovavo tiltų, kelių ir gamyklų atstatymui.
Varšuvos oro uoste vokiečių belaisviams buvo patikėta net techninė šalies vadovus gabenančių lėktuvų priežiūra, jie remontavo komunistų lyderių automobilius.
Be to, Lenkija karo belaisvių perdavimą Vokietijai vilkino ir tam, kad galėtų išsiderėti vis naujų kompensacijų ir pigių paskolų.
M.Luszczyna mano, jog visuotinę agresiją prieš vokiečius ir sileziečius lėmė ne tik karo žiaurumai, bet ir noras praturtėti.
„Įskundus kaimyną – pranešus, kad jis vokietis arba silezietis, buvo galima perimti jo darbo vietą, įsikraustyti į ištuštėjusį butą arba apiplėšti apleistą namą“, – aiškino knygos autorius.
Mirusiesiems – jokios pagarbos
Rašydamas knygą M.Luszczyna susidūrė ir su tautiečių pasmerkimu.
Antai vienas Tautos atminties instituto darbuotojas žurnalistui pareiškė, kad žinių apie lenkiškus koncentracijos lagerius jokiu būdu negalima viešinti, nes tai pakenks šalies įvaizdžiui.
Mat Lenkija nuolat reikalauja iš Vokietijos kompensacijų už karo metu patirtas skriaudas, o po demaskavimų Berlynas to paties galėtų reikalauti ir iš Varšuvos.
Vokietija daug kartų kreipėsi į Lenkiją prašydama suteikti visą informaciją apie pokario metais dingusius tautiečius, tačiau Varšuva išliko nebyli.
Prieš dvidešimt metų likviduojant vieną anglių kasyklą Sosnoveco mieste archyvuose buvo aptikti dokumentai apie prie kasyklos veikusį vokiečių belaisvių darbo lagerį.
Jauna istorikė rastus dokumentus su keliolikos tūkstančių asmenų bylomis nuvežė mieste esančiai vokiečių draugijai.
Po paros į draugiją įsiveržę Lenkijos saugumiečiai konfiskavo dokumentus, o istorikei buvo iškelta baudžiamoji byla dėl kenkėjiškos veiklos.
Pokario archyvų fondo „Karta“ direktorius Zbigniewas Gluza po to kreipėsi į šalies vadovus prašydamas atiduoti dokumentus Vokietijai.
Nors jis tikino, kad žiaurumų paviešinimas padėtų lageryje mirusių vokiečių giminaičiams aptikti ieškomą kapavietę ir ją sutvarkyti, tokį prašymą iki šiol ignoravo visi Lenkijos prezidentai ir premjerai.
M.Luszczyna yra įsitikinęs, kad tai – klaida: „Nereikia bijoti kalbėti apie skausmingą praeitį, nes tai padeda tautai mokytis iš klaidų ir tapti stipresnei, tolerantiškesnei.“
Knyga sulaukė kritikų pasipriešinimo
Istorikų nuomonės apie M.Luszczynos knygą išsiskyrė. Daug diskutuojama, ar pokario Lenkijos stovyklas galima vadinti koncentracijos stovyklomis, o juo labiau nesutariama, ar dėl jose patirtų kančių kalti patys lenkai.
„Niekas manęs neprivers stovyklas pokario Lenkijoje vadinti koncentracijos stovyklomis. Tikrai su tuo nesutiksiu. Tai nebuvo lenkų sukurtos stovyklos, jas įkūrė komunistinė valdžia“, – aiškino teisės profesorius Witoldas Kulesza.
Kiti istorikai pritaria ir M.Luszcynos nuomonei. „Pažvelkime į faktus, kaip buvo įkurtos tos stovyklos. Konkrečioje teritorijoje neapibrėžtam laikui, be jokio nuosprendžio kalinami civiliai, tarp jų senoliai, moterys, vaikai, žmonės, kurie negali dirbti. Šie faktai atitinka koncentracijos stovyklos apibrėžimą“, – teigė profesorius Boguslawas Kopka.
Pasirodžius knygai apie pokario metų koncentracijos stovyklas atsirado ir nemažai raginančių nesigilinti į šį laikotarpį ir nekelti į paviršių seniai pamirštų nuoskaudų, nes tokia informacija esą gali pakenkti Lenkijos įvaizdžiui užsienyje. „Lenkai neprisidėjo prie stovyklų atsiradimo. Jas vertėtų vadinti komunistinėmis, tačiau ne darbo. Arba tiesiog sakyti „stovyklos“, – ragino buvęs Lenkijos nacionalinės minties instituto direktorius Lukaszas Kaminskis.
