Dešinioji Teisės ir teisingumo partija (TTP), besiremianti į skurdžiausius ir radikaliausius visuomenės sluoksnius ir vadovaujama savo patriarcho Jaroslawo Kaczynskio, toliau stengiasi perimti į savo rankas visus valdžios svertus ir įsiviešpatauti amžiams.
Tačiau į autoritarizmą linkusi Lenkijos valdžia susiduria su vis aršesniu visuomenės pasipriešinimu. Taigi visa šalis vis sparčiau rieda į dar gilesnę politinio ir pilietinio konflikto bedugnę.
Apie tai – „Lietuvos ryto“ interviu su vieno iš įtakingiausių Lenkijos leidinių „Gazeta Wyborcza“ įkūrėju, vyriausiojo redaktoriaus – legendinio „Solidarumo“ lyderio Adamo Michniko – pavaduotoju ir bendražygiu Jaroslawu Kurskiu.
– Jau per pastaruosius rinkimus paaiškėjo, jog Lenkija – giliai suskilusi šalis. Ta sąlygiška dešinės ir kairės skirtis iki šiol yra visos jūsų vidaus politikos pamatas. Pastaruoju metu susidaro įspūdis, kad ta skirtis tik aštrėja. Atrodo, kad dabartiniai valdantieji ją net tyčia aštrina. Ar tai tiesa? – paklausėme J.Kurskio.
– Taip. Mano nuomone, tas plyšys Lenkijos visuomenėje, kurį visiškai akivaizdžiai atvėrė pastarieji Lenkijos parlamento rinkimai, tik gilėja. Ir tai daro pirmiausia valdžia.
Juk visiškai akivaizdu, kad, pavyzdžiui, pagrindinė valdžios figūra J.Kaczynskis tyčia vartoja tokius opozicijai skirtus žodžius, kuriais oponentai tiesiog „išjungiami“ iš bet kokios civilizuotos diskusijos lauko: „išdavikai“, „komunistai“, „KGB agentai“, „gestapo pakalikai“.
Šie terminai ir apskritai viskas, ką daro dabartinis vienvaldis Lenkijos šeimininkas, natūraliai atspindi jo pasaulėvaizdį. J.Kaczynskis mano, jog ketvirtis amžiaus po Sovietų Sąjungos žlugimo – iš esmės neteisingas ir netgi pražūtingas Lenkijos politikai.
NATO, Europos Sąjunga, visos šalies demokratizacija – jam nacionalinės išdavystės sinonimai. Tą išdavystę ir visus, prie jos prisidėjusius, dabar, jo nuomone, reikia sulyginti su žeme.
Kitas svarbus dalykas kalbant apie dabartinę Lenkiją – Smolensko tragedija. Juk jos metu žuvo J.Kaczynskio brolis Lechas.
Kodėl dabartinė dešinioji valdžia vis tampo šį reikalą ir mėgina įrodyti, kad lėktuvo katastrofa, kurioje žuvo beveik visas Lenkijos politinis elitas, buvo Rusijos valdžios suplanuota masinė žmogžudystė?
„Piliečiams kur kas patogiau ir įdomiau tikėti sąmokslo teorijomis, virti savo emocijų sultyse, o dešinieji politikai stengiasi tuo naudotis.“ - J.Kurskis
Viskas seniai, kruopščiai ištirta ir įrodyta, kad ši katastrofa – kvaila ir absurdiška pilotų klaida. Tačiau tai niekam neįdomu.
Piliečiams kur kas patogiau ir įdomiau tikėti sąmokslo teorijomis, virti savo emocijų sultyse, o dešinieji politikai stengiasi tuo naudotis.
Taigi dabartinės valdžios veiksmai, toliau tampant šią istoriją po „specialiąsias komisijas“, kurios nieko nauja negali ištirti ir įrodyti, – tiesiog ciniškas politikavimas, žaidimas valdžiai palankiomis masių emocijomis.
Dabartiniai valdantieji privatizavo šią nacionalinę tragediją ir toliau ja naudojasi savo politiniams tikslams. Tačiau svarbiausia, kad J.Kaczynskis, mano nuomone, išties mano, kad jo brolį nužudė Rusijos diktatorius Vladimiras Putinas.
Be to, tai esą jis padarė ne vienas, o padedamas vietinių išdavikų bei kolaborantų, kurių svarbiausias – Donaldas Tuskas.
D.Tuskas – vienintelis politikas, kurio J.Kaczynskis išties bijo ir kuris jį gali įveikti. Jis – vienintelė figūra, kuri galėtų suvienyti Lenkijos opoziciją.
Be to, savo asmeninį karą prieš D.Tuską kariaujantis J.Kaczynskis stengiasi iš Lenkijos istorijos išbraukti ir Lechą Walęsą, kuriam tiesiog keršija už tai, kad jis kadaise jį atleido iš darbo savo kanceliarijoje.
– Taigi Lenkijoje daug kas – jei ne viskas – dabar tiesiog priklauso nuo vieno asmens, net neužimančio jokio svarbesnio posto, bei jo psichologijos ir mąstysenos?
– Žinoma. Juk J.Kaczynskis – absoliutus vienvaldis Lenkijos šeimininkas. Juk, pavyzdžiui, net prezidentas A.Duda – tik formalus valdžios notaras.
Taigi šis Smolensko tragedijos mistifikavimas bei sakralizavimas vyksta ne tik dėl to, kad TTP kuo ilgiau galėtų rinktis politinius taškus ar kad būtų neva įrodyta, jog L.Kaczynskis bei kone visas Lenkijos politinis elitas žuvo ne dėl klaidos bei atsitiktinumo, bet ir tam, kad L.Kaczynskis būtų paverstas ant tėvynės aukuro sudėta herojiška auka ir taptų pagrindiniu Lenkijos kovos už laisvę ir nepriklausomybę simboliu vietoj L.Walęsos.
Bet J.Kaczynskis mistifikuoja ir sakralizuoja ir pats save. Savo rėmėjų ir, aišku, savo paties akyse jis jau yra ne šiaip sau politinis lyderis, o religinė, sakralinė figūra kažkur tarp dangaus ir žemės.
Visa ši atmosfera labai užnuodijo visuomenę ir net paprasčiausius kasdienius žmonių santykius. Aš maždaug prieš 10 metų galėjau sėdėti prie vieno stalo ir kalbėtis su dabar dešiniajai stovyklai atstovaujančiais žmonėmis, kolegomis. Dabar tai jau nebeįmanoma.
– Regis, šios valdžios stiprybės raktas – lengva ranka dalijamos įvairiausios išmokos skurdžiausiems visuomenės sluoksniams. Kol valdantieji tam ras pinigų, tol jų pozicijos, atrodo, bus sunkiai pajudinamos. Bet kiek ilgai tų pinigų užteks? Kas bus, kai jie baigsis?
– Taip, tai esminis klausimas. Apskritai galima pasakyti, kad dabar Lenkijoje vyksta nacionalinė revoliucija, kai perskirstomas socialinis prestižas. Šioji valdžia labai aiškiai nusitaikė į tuos visuomenės sluoksnius, kurie per visą nepriklausomybės laikotarpį buvo valdžios dėmesio paraštėse.
Dabar jie, skurdžiausi ir radikaliausiai mastantys piliečiai, yra išvedami į politinio gyvenimo bei politinės galios centrą. Atitinkamai keičiasi ir pati politika – ji virsta atvira daugumos ir jos jėgos diktatūra.
Kodėl jūs taip elgiatės? O todėl. Mūsų – dauguma, ir mūsų valia ir ne jūsų reikalas klausinėti – štai kuo virto visa mūsų nacionalinė politika.
Juk, pavyzdžiui, Seime buvo priimtas šių metų biudžetas, dėl kurio virė vienos karščiausių pastarojo meto batalijų? Valdantieji tiesiog susirinko atskiroje Seimo salėje ir jį „priėmė“. Taip elgiamasi ir visuose kitose šios valdžios karo su demokratija frontuose.
Tačiau pinigų, kurių dalybomis viskas ir paremta, manau, užteks maždaug dar porą ar trejetą metų. Bet, aišku, iki tol jie gali suspėti paimti tiek daug valdžios svertų ir taip giliai apsikasti, kad to užteks dar vieniems rinkimams ir išlaikyti valdžiai po jų.
Valdantiesiems labai palanki ir tarptautinė situacija – „Brexit“, visos Europos Sąjungos ir tarptautinės architektūros krizė apskritai.
Neužmirškime, kad šios valdžios pusėje – ir Katalikų bažnyčia, kuri šioje šalyje tradiciškai yra viena iš stipriausių politinių žaidėjų.
– Bet ar ta protesto banga, kurią valdžia pati prieš save kelia, jos negali nušluoti?
– Taip, yra tokia tikimybė. Juk ir dabar matėme, kad visuomenės protestas privertė valdžią atsitraukti ir išgąsdino ją. Mat ji nesitikėjo, kad tas protestas gali būti toks stiprus.
Pavyzdžiui, kai dešimtys tūkstančių moterų ir vyrų Varšuvoje ir šimtai net atokiausiuose kaimuose išėjo protestuoti prieš valdžios planus visiškai uždrausti abortus, valdžia atsitraukė.
Pats J.Kaczynskis, kai jo automobilį prie Seimo pasitiko keli tūkstančiai įpykusių moterų, atrodo, rimtai išsigando ir suprato, kad net ir Bažnyčios padedamas negali daryti, ką nori.
Tačiau jis vis tiek nesuprato, jog kylantis protestas – natūralus ir savaiminis reiškinys. Jis vis tiek mano, kad už viso to slypi kažkokie priešai, komunistai, užsienio agentai.
Bet kokiu atveju, jei yra kokia nors viltis, ji glūdi pirmiausia pačioje visuomenėje ir gatvės protestuose. Žmonės jau dabar labai įpykdyti, nusiteikę labai aršiai ir radikaliai.
Kita vertus, tai ir labai pavojinga. Juk gatvės protestus visuomet anksčiau ar vėliau turi perimti kokia nors demokratinė ir organizuota politinė jėga. Bet dabartinė opozicija – itin silpna ir nėra pasirengusi perimti šalies valdymą tuo atveju, jei dabartinė valdžia vis dėlto sugriūtų. Taigi pats šis politinis vakuumas ir nežinomybė ir yra pavojingiausi dalykai.
– Stebint analogiškus procesus ir kitose Europos šalyse, kyla klausimas – ar kai visuomenė nusivils dabar į valdžią keliamais populistais, jų vietos neužims dar radikalesnės politinės jėgos?
– Taip, blogiausia yra tai, kad vadinamosios tradicinės, klasikinės politinės jėgos neturi ir, atrodo, artimiausiu metu neturės recepto, kaip perimti rinkėjus iš dabartinių radikalų bei populistų. O tie, kurie stos į jų vietą, gaus dar didesnę valdžią. Juk iki tol visi demokratiniai galios balansavimo mechanizmai gali būti galutinai sunaikinti.
Tad gerai, jei į valdžią per demokratiškus ir taikius rinkimus grįš tradicinės, klasikinės demokratinės jėgos.
Iš tiesų galima tikėtis, jog visuomenė pavargs nuolatos būti karo ir konflikto būsenos ir norės grįžti į kasdienį taikų gyvenimą.
Bet kas, jeigu viskuo dar žiauriau nusivylę ir įpykę piliečiai į valdžią iškels dar plėšresnius nei tie, kurie dabar yra ten? Tokio pavojaus tikrai negalima atmesti.
Juk Lenkijoje mes jau akivaizdžiai pamatėme, kaip vos šiek tiek daugiau nei per metus tarsi kortų namelis gali sugriūti viskas, ką mes jau laikėme tokiais nepajudinamais dalykais kaip žemės trauka, – konstitucinė valdžios kontrolė ir jos institucijos, teisėsaugos nepriklausomybė, spaudos laisvės ir teisės.
