Kruviname Ukrainos karo tunelyje – be prošvaisčių

Jis – vieno garsiausių ir svarbiausių Ukrainos savanorių bataliono „Donbas“ vadas ir vienas iš kūrėjų, Apuoko šaukinį nešiojantis jau nuo karo pradžios.

Apuoko batalionas maždaug prieš tris savaites užėmė gyvenvietę Novoluhanskojė, kuri yra bene karščiausioje šiuo metu Ukrainos Donbaso fronto vietoje – vadinamajame Svitlodarsko lanke.

Novoluhanskojė buvo vadinamojoje „pilkojoje zonoje“ ir nors pagal Minsko „paliaubas“ turėjo priklausyti Ukrainai, buvo kontroliuojama vadinamųjų „liaudies respublikų“ pajėgų. Gyvenvietė buvo ir vienu iš pagrindinių kontrabandos tarp Ukrainos ir „liaudies respublikų“ mazgų.

Šiame fronto ruože, šalia Svitlodarsko, Debalcevės ir Horlivkos jau kone mėnesį, dieną ir naktį, tai prislopdami, tai vėl įsiliepsnodami, verda Ukrainos kariuomenės ir Rusijos remiamų separatistų pajėgų mūšiai, kuriuose naudojama visų rūšių ginkluotė – žinoma, ir Minsko „paliaubomis“ uždrausta sunkioji artilerija.

Mūšiai vyksta nepaisant visiškoje aklavietėje atsidūrusių Minsko „paliaubų“ ir griaudėjo net per stačiatikių Kalėdas bei vadinamuosius Senuosius Naujuosius metus, kai buvo paskelbtos „papildomos“ paliaubos.

Sąlyginai ramią Novoluhanskojė pasiekia tik 152 mm kalibro haubicų sviedinių, krentančių už keleto kilometrų, sprogimų dundesys, naktimis kartais drebinantis namų langus, minosvaidžių minų trenksmas, sunkiųjų kulkosvaidžių papliūpos. Pačią gyvenvietę „Donbas“ taip pat užėmė beveik be mūšio, staigaus ir karinio nuotykių filmo siužeto verto manevro dėka.

Tačiau šiomis dienomis, kai gyvenvietėje lankėsi lrytas.lt, padėtis kaista ir čia. Naktimis aplink ukrainiečių pozicijas vis įžūliau šmirinėja diversinės-žvalgybinės grupės, prasidėjo susišaudymai.

„Na, tegul pabando mus iš čia išmušti. Mano artilerija čia viską kontroliuoja, tai bet ką, kas lįs, sumaišysiu su žemėmis. Mes iš čia jau tikrai nebepasitrauksime“, – sako Apuokas.

Toks yra ir visas šis „paliaubomis“ vadinamas karas – nuo mūšio prie mūšio, laidojant savus ir žudant priešus bei stengiantis pernelyg negalvoti, kad bus dar vėliau ir kuo viskas baigsis. Kas ir kaip sustabdys šiuos kruvinus smagračius? Ar juos apskritai įmanoma sustabdyti?

Apuoko šaukinį turintį Ukrainos kariuomenės papulkininkį Viačeslavą Vlasenko lrytas.lt aplankė bataliono „Donbas“ vadavietėje, kuri dabar įsikūrusi kelioka kilometrų nuo fronto, netoliese Bachmuto gyvenvietės esančioje bazėje.

Bazėje yra bataliono štabas ir dalis karių dar tik baigia čia įsikurti – kovinėje vadavietėje ant sienų baigiami kabinti kariniai žemėlapiai, bataliono istoriją liudijančios bei kovinę dvasią keliančios nuotraukos, įrengiama ryšio technika.

Dauguma nuotraukų – iš strategiškai svarbios Marjinkos gyvenvietės, esančios pačiame Donecko pakraštyje, per kurią eina fronto linija ir kur nuolatos vyksta ukrainiečių ir separatistų kautynės.

Čia „Donbas“ praleido kone pusmetį, o dabar atkeliavo į kitą karštą fronto tašką. Tačiau laikotarpis Marjinkoje, nusinešęs nemažai bataliono karių gyvybių ir kartu padėjęs jam sukaupti didelę kovinę patirtį – ne pats ryškiausias ir kartu tragiškiausias momentas bataliono istorijoje.

Iš vadinamosios Maidano savigynos būrių sukurtas batalionas nuo pat karo pradžios buvo vienas iš pajėgiausių ir labiausiai pasižymėjusių savanorių batalionų, iš separatistų bei rusų atiminėjęs vieną Donbaso miestą po kito.

Tačiau jo pergalingas žygis baigėsi Ilovaiske, kur „Donbas“ ir Ukrainos ginkluotosios patyrė vieną žiauriausių sutriuškinimų, kai iš miesto besitraukiantiems ukrainiečiams rusų artilerija surengė tikras skerdynes.

Ilovaiske žuvo arba į nelaisvę pateko bataliono branduolys, o gyva išlikusi jo vadovybė susipyko ir pasuko skirtingais keliais. Buvęs bataliono vadas Semionas Semenčenko dabar parlamento narys, o buvęs jo pavaduotojas V.Vlasenko atkūrė batalioną ir liko fronte.

Dabar „Donbas“ – intergrali Ukrainos kariuomenės dalis, oficialiai vadinama 46-uoju 10-osios brigados specialiosios paskirties batalionu. V.Vlasenko – vienas iš tų Ukrainos karininkų, kuriuos Rusijos teisėsauga yra paskelbusi karo nusikaltėliais ir jų „ieško“.

Novoluhanskojė, kur dabar yra dauguma bataliono karių – taip pat už keliolikos kilometrų, o dar prieš mažiau, nei mėnesį ją kontroliavo „Donecko liaudies respublikos“ rusų separatistai, kurių pozicijos buvo į „liaudies respublikos“ pusę žvelgiančiame gyvenvietės pakraštyje.

„Po to, kai nusprendėme užimti gyvenvietę, teko galvoti, kaip tai padaryti. Žinoma, mes galėjome šturmuoti tradiciniu būdu – iš pradžių artilerijos ugnis, į kurią, aišku, separai atsako, mūsų ir civilių gyventojų aukos, kai po to šturmuojame. Tai aš nusprendžiau padaryti, kaip Kryme“, – pasakoja bataliono vadas.

„Tai pasiuntėte ten žaliuosius žmogeliukus?“, – į šį lrytas.lt klausimą Apuokas atsakė teigiamai.

Mat Novoluhanskojė, kaip ir kone kiekviena stambesnė Donbaso gyvenvientė, turi kokį nors stambų ir daugumai gyventojų darbo vietas suteikiantį pramonės, gamybos ar ūkio objektą. Novoluhanskojė tai – didžiulė kiaulių ferma.

Kiauliena iš čia kontrbandos kanalais keliaudavo į „liaudies respublikas“, o pašarai kiaulėms sunkvežimiais atvežami iš Ukrainos pusės.

Į eilinę partiją pašarų vežančius sunkvežimius sulindo ir po tais pašarais pasislėpė kelios bataliono šturmo kuopos – iš visos per du šimtus karių.Jau sutemus, kai sunkvežimiai įvažiavo į gyvenvietę, kariai tuojau pat pabiro iš jų, pasklido aplinkui ir tuojau pat ėmė įsitvirtinti ir apsikasti iš anksto numatytose pozicijose.

„Tai, kas vyksta, separai išvis suprato gal tik po kelių valandų ir nors jų buvo maždaug tiek pat, kiek mūsiškių, puolė bėgti per ledą“, – pasakojo „Donbas“ vadas.

Mat Novoluhanskojė stovi ant didelio dirbtinio vandens telkinio, kuris susiformavo užtvenkus Luhankos upę ir yra skirtas šalia stovinčios Vuhlehirsko šiluminės elektrinės aušinimo sistemoms.

Per užtvankos ledą „liaudies respublikos“ kryptimi daugumą separatistų dalis jų bendražygių mėgino dengti minosvaidžių ugnimi, įvyko trumpas susišaudymas iš lengvųjų šaunamųjų ginklų. Tačiau, pasak bataliono medikų vadovo, nesunkiai nukentėjo tik du bataliono kariai – vienas iš jų, minos sprogimo bangos pamėtėtas į orą, be sąmonės išgulėjo apie 20 minučių, tačiau vėliau atsigavo.

Taigi, gyvenvietę taip užėmęs batalionas, nedelsdamas ėmė apsikasti naujose pozicijose, tvirtinti apkasus bei blindažus.

„Donbas“ – vienas geriausiai ginkluotų savanorių batalionų visose Ukrainos ginkluotose pajėgose, turi ne tik sunkiają artileriją, bet ir šarvuočius bei tankus. Tad, pasak Apuoko, dabar ukrainiečius išmušti iš jų pozicijų būtų labai sunku, pareikalautų didelių artilerijos pajėgų bei gyvosios jėgos nuostolių.

Žaibiškas „Donbas“ reidas, užimat Novoluhanskojė, plačiai nuskambėjo tiek Ukrainoje, tiek „liaudies respublikose“. „Donecko liaudies respublikos“ vadovybė oficialiai pripažino, jog „ginkluotosios pajėgos“ turėjo „palikti“ Novoluhanskojė ir sušaukė skubų visos „karinės vadovybės“ pasitarimą, kuriam pirmininkavo pats „respublikos vadovas“ Aleksandras Zacharčenka.

Tačiau šis „Donbas“ antpuolis buvo tik vienas iš epizodų tos karinės dramos, kuri vis dar tebevyksta visame šiame fronto ruože, vadinamame Svitlodarsko lanku.

Čia, šalia paties Svitlodarsko, maždaug prieš mėnesį staiga įsiplieskė Ukrainos kariuomenės 54-osios brigados 1-ojo ir 2-ojo batalionų ir abiejų „liaudies respublikų“ pajėgų susirėmimai. Abi pusės, suprantama, teigė, jog tai priešai pradėjo kautynes.

Bet kokiu atveju, kautynės prasidėjo dėl vieno miškelio, esančio tarp kovojančių pusių pozicijų, iš kurio rusų separatistai dažnai apšaudydavo ukrainiečių pozicijas. Ukrainos pajėgos užėmė ne tik miškelį, bet ir šalia esančias kelias svarbias aukštumas.

Separatistai, savaime suprantama, puolė juos iš ten išmušinėti – per galingus artilerijos apšaudymus Ukrainos kariuomenė patyrė didelių nuostolių. Vien pagal oficialią informaciją, per vieną iš apšaudymų žuvo 10 Ukrainos karių.

Apuokas, lrytui.lt žemėlapyje rodydamas, kur vyko ir tebevyksta susirėmimai, teigė, jog tokie nuostoliai – dėl to, kad rusiška artilerija pramušė per prastai įtvirtintų blindažų apsaugas.

Kautynės, abejoms pusėms įsismaginus, išsiplėtė. Ukrainiečių teigimu, jų pajėgos net per kelis kilometrus pasistūmėjo į priekį plačiame fronto ruože, sėkmingai atmušė separatistų bandymus pereiti į kontrpuolimą.

Tuo tarpu Novoluhanskojė yra tarp dviejų karščiausių fronto taškų, kaip savotiškas pusiasalis įsikišusi į vadinamają pilkają zoną,o pagrindinės kautynių vietos nuo jos nutolusios per keletą kilometrų.

Svitlodarskas matyti jau kitoje užtvankos ežero pusėje, o viena iš pagrindinių separatistų citadelių – Horlivka – vos už aštuonių kilometrų.

Separatistai pasistengė pernelyg nenutolti nuo Novoluhanskojės – priešakinis „Donecko liaudies respublikos“ įtvirtintas postas yra netoliesie prie išvažiavimo iš gyvenvietės, o kiti jų įtvirtinimai – vos per kelis šimtus metrų nuo priešakinių „Donbas“ įtvirtinimų.

„Dabar, dieną, dar, palyginus, ramu. Tačiau vakare, jau sutemus, o ypač – arčiau vidurnakčio, prasidės koncertas. 54-ukė su separais kasdien kariauja“, – lrytui.lt atvykus jau į pačią gyvenvietę, žadėjo ukrainiečių kariai.

Ir išties, pirmieji „koncerto“ garsai nuaidėjo net kaip reikiant nesutemus – kažkur laukuose link Svitlodarsko pasigirdo kulkosvaidžių serijos, po jų – keli sprogimai. Greičiausiai minosvaidžių minų.

„Gal kokia diversinė-žvalgybinė grupė kažkur pasirodė, tai juos iš karto pamėgino pasvilinti“, – spėja sargyboje prie apleisto bendrabučio, kuriame įsikūrė batalionas, stovintys „Donbas“ kovotojai.

O jau vėlai vakare, artėjant vidurnakčiui, įsismagina ir sunkioji artilerija – kai kurie sprogimai tokie garsūs ir sunkūs, jog net nesitiki, kad jie aidi už kelių kilometrų. Kariai, tvirtinantys, jog tai pliekia 152-ojo kalibro haubicos, sako, kad kartais nuo jų sviedinių trenksmo dreba langai ir Novoluhanskojė.

Tačiau į tokius sprogimus kariai beveik nekreipia dėmesio ir tęsia savo kalbas įvairiausiomis temomis, skirtas kaip nors prastumti laiką sargyboje.

Artilerijos susišaudymai su pertraukomis tęsiasi kone iki paryčių. O maždaug antrą valandą nakties atgyja racija, stovinti patalpoje, kur naktį kartu su „Donbas“ kariais leido ir lryto.lt korespondentas.

Eteryje – priešakinėse pozicijose stovintys bataliono kariai ir pats bataliono vadas, kuriam pranešta, kad aplinkui pozicijas vėl šmižinėja separatistų grupė. Ukrainiečiai tariasi, ką daryti – kada atidengti ugnį į priešus.

Įtempta situacija tęsiasi maždaug ketvirtį valandos, o Apuokas įsako: „Dar jei per šiek tiek jie priartėja, verčiat be jokios įspėjimo“. Separatistai to nepadaro ir pagaliau atsitraukę dingsta.

„Tai jie daugmaž nuolatos mėgina mus erzinti, pasivažinėja šarvuočiais ar tankais tolėliau, papyškina be tvarkos“, – sako rytą ukrainiečių kariai. Kai kurie iš jų tiesiog atsainiai moja ranka į tokias kasdienes „naujienas“.

Tačiau jau sekančią naktį, kai lrytas.lt jau yra palikęs Novoluhanskojė, įvyksta naktinis susišaudymas, kai patys separatistai atidengia ugnį į ukrainiečių pozicijas.

„Šiek tiek pliekė iš lengvųjų ginklų ir minosvaidžių, mes adekvačiai atsakėme. Matyt, jie taip čiupinėja mūsų pozicijas, žiūri, kaip reaguojame, kur ugnies taškai. Tačiau gavę atgal, turėjo išsinešti ir „dušimtinių“, – rašė lrytui.lt Apuokas ir kiti bataliono kariai.

„Dušimtiniais“ vadinami žuvusieji, „trišimtiniais“ – sužeistieji.

Apie tai, kad Novoluhanskojė jau patenka tarp tų vietų, kurias apšaudo rusų kontroliuojamų separatistų pajėgos, praneša ir Ukrainos kariuomenės vadovybė savo kasdieniuose raportuose iš vadinamosios antiteroristinės operacijos zonos.

Apskritai, daug vyrų iš Novoluhanskojė kariauja „Donecko liaudies respublikos“ grupuotėse, o gyvenvietėje likusios jų šeimos. Tuomet, kai gyvenvietė buvo vadinamojoje pilkojoje zonoje, jie sugrįždavo pas savo šeimas, kurį laiką čia „paatostogaudavo“ arba būdavo nuolatos dislokuoti čia buvusiose rusų pozicijose.

Tačiau „Donbas“ kariai tvirtina, jog vietos gyventojai, palyginus su kitomis iš separatistų atkovotomis vietovėmis, kuriame batalionui teko būti – stebėtinai palankiai nusiteikę ukrainiečių pajėgų atžvilgiu.

„Na, galbūt būtų galima sakyti, kad padėtis maždaug tokia, kaip visur – 50 prieš 50 proc. Tačiau kažkaip atrodo, kad, vis dėlto, čia daugiau žmonių į mus žiūri palankiai arba neutraliai, nors, aišku, yra ir piktų žvilgsnių bei grasinančių pareiškimų. Žmonės prieina, sveikinasi, šypsosi, moterys kartais atneša maisto“, – sako „Donbas“ kariai.

Jų teigimu, taip greičiausiai yra dėl to, kad civiliams gyventojams jau buvo galutinai įsipykusi separatistų savivalė kontrabandos mazgu virtusioje gyvenvietėje.

Kontrabanda į rusų užgrobtas Donecko ir Luhansko apskričių teritorijas – apskritai vienas iš pagrindinių ir mižiniškas biznis, iš kurio liūto dalį atsiriekia ne tik nusikalstamos grupuotės, bet ir separatistų bei ukrainiečių pajėgos, pro kurių kontroliuojamas skirtis ta kontrabanda keliauja sunkvežimių virtinėmis.

Į okupuotas teritorijas keliauja viskas – pirmiausia, maisto prekės, kurios ten yra žymiai brangesnės – kai kurios net kelis kartus – nei Ukrainoje.

Tačiau Apuokas tikina, kad jis dabar „mirtinai uždarė“ per Novoluhanskojė ėjusį kontrabandinių prekių srautą, kurį, aišku, iš Ukrainos pusės prižiūrėjo korumpuoti kariškiai ir valdininkai.

„Jau pas mane su pasiūlymais pasikalbėti buvo atvykę su antpečiuoti ponai, tai abu iškart areštavau. Neseniai buvo dar viena delegacija, tai pati greičiau susiprato ir kažkaip be arešto apsiėjome“, – juokėsi bataliono vadas.