Šiais metais pasauliui teko atsisveikinti ir su liaupsintomis, ir su prieštaringai vertintomis asmenybėmis.
Jų laidotuvėse raudojo tūkstantinės minios, o jiems išėjus anapilin į ateitį imta žvelgti su nerimu – žmones apniko nežinia: kas pakeis šiuos kovotojus?
Laužė seksistinius standartus
Nancy Reagan buvo viena stilingiausių ir įsimintiniausių visų laikų JAV pirmųjų ponių. Pasaulį ji žavėjo ne tik savo skoniu, bet ir inteligencija bei gerais darbais, kurie dar ilgai bus prisimenami.
Paradoksalu, bet ji laužė kone visus stereotipus, kurie tuo metu galiojo pirmosios šalies ponios pareigoms, ir tuo pat metu sugebėjo išlaikyti gana konservatyvias savo pažiūras. N.Reagan sugebėjo dalyvauti šalies valdyme, socialinėje, sveikatos politikoje. Ji sukūrė ir garsiąją kampaniją prieš narkotikus „Tiesiog pasakyk „ne“.
Širdies nepakankamumo palaužta 94-erių moteris daugelį metų slaugė savo sutuoktinį, buvusį JAV prezidentą R.Reaganą, kai jis susirgo Alzheimerio liga. Toks jos atsidavimas sužavėjo dar daugiau žmonių.
Bet N.Reagan daug kam buvo ir „nepatogi“ pirmoji ponia. Kai kurios jos charakterio savybės provokavo aštrią prezidento komandos kritiką, kol jos vyras dirbo Baltuosiuose rūmuose: esą ji buvo per daug susirūpinusi sutuoktinio saugumu ir darė jam per didelę įtaką.
Pirmoji ponia, laikyta perdėtai išdidžia ir šalta, keldavo baimę Baltųjų rūmų patarėjams, kurie neretai su ja susikirsdavo dėl politikos ir skiriamų personalo narių. Tačiau pasauliui ji rodė švelnų ir rūpestingą savo veidą.
Iškeliavo ringo milžinas
O amerikiečiai šįmet atsisveikino ir su kitu pavyzdžiu tapusiu kovotoju.
Nors visi žinojo, kad garsusis 74-erių boksininkas M.Ali net 32 metus grūmėsi su jo gyvenimą sutrikdžiusia Parkinsono liga, žinia apie jo mirtį privertė raudoti dešimtis tūkstančių jo gerbėjų visame pasaulyje.
Per tris dešimtmečius ringe iškovojęs geriausio visų laikų pasaulio boksininko titulą jis buvo vadinamas Didžiuoju.
M.Ali ir pats nuolat kartodavo: „Aš – geriausias.“
Tačiau jo margame gyvenime kovos vyko ne tik ringe. M.Ali kovojo ir prieš Vietnamo karą, ir su rasine diskriminacija.
„Turiu laisvę būti tuo, kuo norėčiau būti“, – visą laiką kartojo M.Ali. 1962 metais jis atsisakė savo tikrojo vardo – Cassius Marcellus Clay – ir tapo musulmonu.
Argumentuodamas savo religija jis atsisakė vykti kautis į Vietnamą, viešai teigdamas, kad „joks vietnamietis nėra pavadinęs manęs negru“.
Todėl buvo išspirtas iš bokso ir per geriausią savo karjeros laikotarpį – nuo 1967 iki 1970 metų – negalėjo dalyvauti kautynėse. Tačiau po kurio laiko vėl išsikovojo galimybę grįžti į ringą ir skynė svarbias pergales.
Dėl savo užsispyrimo ir kovotojo dvasios M.Ali buvo gerbiamas visame pasaulyje, o į jo laidotuves šįmet susirinko tūkstančiai žmonių.
„Ali – mano didvyris. Jis daugeliui juodaodžių parodė, jog sėkmė įvertinama tiktai tada, kai pavyksta mesti iššūkį gyvenimo neteisybei. Aš dėkoju M.Ali už jo charakterio tvirtybę. Dėkoju jam už drąsą, kurios jis man suteikė“, – taip apie M.Ali atsiliepė jį labai gerbęs PAR prezidentas Nelsonas Mandela.
Tautos tėvo netektis
Izraelis šiemet neteko tautos tėvo. Buvęs Izraelio prezidentas ir Nobelio taikos premijos laureatas Shimonas Peresas buvo paskutinis tebegyvenantis iš Izraelį kūrusių politikų.
93-ejų sulaukęs Sh.Peresas dirbo beveik visuose aukščiausiuose savo šalies valdžios postuose. Jis dukart ėjo premjero pareigas, o prezidento postą užėmė 2007–2014 metais.
Politinės karjeros pradžioje Sh.Peresas buvo griežto politikos kurso šalininkas, bet vėliau ėmė karštai remti pastangas sukurti taiką Viduriniuose Rytuose.
Jis buvo vienas iš 1993-iųjų Oslo taikos susitarimų su palestiniečiais architektų ir 1994 metais pelnė Nobelio taikos premiją kartu su Izraelio premjeru Yitzhaku Rabinu ir tuomečiu palestiniečių prezidentu Yasseru Arafatu.
Nepaisant garbingo amžiaus, Sh.Peresas iki paskutinių gyvenimo dienų nepaliaujamai siekė sutarimo tarp Izraelio ir palestiniečių. Jis niekada neprarado vilties, kad Vidurinių Rytų konfliktas bus išspręstas taikiai.
Sh.Peresas mirė praėjus dviem savaitėms po patirto insulto. Į jo laidotuves rinkosi įtakingiausi pasaulio lyderiai.
Ilgiausiai valdęs monarchas
Tautos vado šiemet neteko ir Tailandas. 88 metų Bhumibolas Adulyadejas buvo ilgiausiai valdantis monarchas pasaulyje – net 6 dešimtmečius. Jis buvo itin mylimas tailandiečių, o karališkųjų rūmų vaizduojamas kaip švyturys, rodęs kelią politinių suiručių, perversmų ir kruvinų neramumų laikotarpiais.
Dėl stipraus asmenybės kulto daugeliui tailandiečių Bh.Adulyadejas beveik prilygo dievybei ir buvo laikomas ramybę įkūnijančiu lyderiu, tarsi esančiu virš šios karalystės neramios politinės arenos šurmulio.
Tačiau iš tiesų Bh.Adulyadejas menkai kišosi į politiką, ypač vėlesniais vadovavimo metais.
Neretai monarchas likdavo nuošalyje ir pritarė daugumai per ilgus jo valdymo metus armijos įvykdytų perversmų.
Monarchas pastaruosius dvejus metus sirgo ir beveik visą laiką buvo gydomas ligoninėje. Tailandiečiai iki pat paskutinės akimirkos rodė savo nuolankumą monarchui ir budėjo prie ligoninės, kurioje užgeso jo gyvybė.
Senosios eros pabaiga
Kubos revoliucionieriaus Fidelio Castro mirtis šįmet palydėta ne tik ašaromis: vieni džiaugėsi ir šventė, kiti svarstė, kokiu keliu dabar žengs Kuba, treti neslėpė liūdesio.
90 metų sulaukęs F.Castro dar prieš dešimtmetį atsistatydino iš Kubos prezidento posto perleisdamas jį savo broliui Rauliui. Tiesa, jo įtaka šalies valdymui vis dar buvo juntama. Revoliucijos gynėjams jis buvo didvyris, gynęs paprastus žmones, o oponentams, tarp kurių yra tūkstančiai JAV gyvenančių išeivių iš Kubos, – žiaurus tironas.
Po 1959 metais įvykdyto diktatoriaus nuvertimo F.Castro perėmė karinę ir politinę valdžią ir tapo Kubos ministru pirmininku. Remdamasis marksistiniu-leninistiniu raidos modeliu F.Castro pavertė Kubą Komunistų partijos valdoma socialistine valstybe – pirmąja tokia Vakarų pusrutulyje. Planinės ekonomikos, švietimo ir sveikatos apsaugos reformos buvo įvykdytos kartu užmaunant apynasrį priešininkams ir žiniasklaidai.
F.Castro kritikai kaltina jį atėmus iš kubiečių teises, paskatinus daugiau nei milijoną jų išvykti iš šalies ir sužlugdžius salos ekonomiką. Tad nenuostabu, kad į jo mirtį reaguota skirtingai.
Buvęs Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas tikino, kad F.Castro paliko svarbią žymę žmonijos istorijoje.
Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas F.Castro pavadino „šimtmečio žmogumi“.
Tuo metu išrinktasis JAV prezidentas Donaldas Trumpas neslėpė džiaugsmo dėl revoliucionieriaus mirties. Savo socialinio tinklo „Twitter“ paskyroje jis parašė: „F.Castro mirė!“
Sukėlė netikrumo jausmą
Šįmet mirtis pasiglemžė ir kitą diktatorių. Islamas Karimovas buvo vienintelis Uzbekistano prezidentas per visus 27-erius valstybės gyvavimo metus. Jo ligą ir mirtį ilgai gaubė gandai, tiesa slėpta po devyniais užraktais.
Galiausiai pripažinta, kad 78-erių I.Karimovas patyrė kraujo išsiliejimą į smegenis ir jį ištiko koma. Kai oficialiai buvo pranešta apie jo mirtį, Uzbekistano piliečiai puolė į neviltį ir tvirtino, kad jis buvo „ne tik tautos lyderis, bet ir jos tėvas“.
Bet šią jų meilę lyderiui galima vadinti greičiau „nuleista iš viršaus“. Pats I.Karimovas šalį valdė geležiniu kumščiu. Jį pakeitė ilgametis premjeras Šavkatas Mirzijojevas, surinkęs beveik 90 proc. rinkėjų balsų.
Tai tik patvirtino, kad kol kas valstybė nepajėgi sukurti brandžios demokratijos.
