Beveik pusės kilometro ilgio, 100 metrų pločio ir 30 metrų aukščio cementinė pabaisa stūkso Fargės kaime, Vėzerio upės pakrantėje, rašo „Lietuvos rytas“.
Keliaujant iš kalėdine nuotaika spindinčio Brėmeno link Fargės, žengiant jos ramiomis gatvėmis ir ištryptais purvo takais, staiga tarp medžių ir pievose besiganančių karvių išnyra povandeninių laivų bunkeris „Valentin“.
Įspūdingas statinys tiek vietos gyventojams, tiek istoriją išmanantiems vokiečiams yra karčios praeities, per prievartą lieto prakaito, didžiulės kančios ir nežmoniškų sąlygų pražudytų karo belaisvių atminimas.
Būtent šis bunkeris buvo vienas paskutinių slaptų nacistinės Vokietijos mėginimų iškovoti vis nuo jos tolstančią pergalę Antrajame pasauliniame kare.
Statytas karui laimėti
Bunkerį statė daugiau kaip 12 tūkst. karo belaisvių. Iš jų net 1,2 tūkst. mirė dirbdami sunkų ir pavojingą darbą.
Pagal nacių planą antras pagal dydį antžeminis bunkeris Europoje turėjo tapti vieta, kurioje pasislėpus nuo Sąjungininkų bombų būtų surenkami povandeniniai laivai iš dalių, pagamintų įvairiose gamyklose Brėmene, Hamburge ir Gdanske.
Po naują laivą – kas 56 valandas. Surinkti laivai turėjo Vėzerio upe pakilti iki Šiaurės jūros, pralaužti Sąjungininkų blokadą, užpulti prekybos laivus ir persverti karą Vokietijos naudai.
Mat karas krypo į priešingą pusę. Nuo 1942 metų Sąjungininkų pajėgos taršė vokiečius ore, naikino jų povandeninius laivus ir gamyklas sausumoje.
Todėl Berlynui reikėjo vietos, kurioje būtų galima gaminti laivus nebijant, kad ant galvos nukris bomba.
Tai turėjo užtikrinti septynių metrų storio gelžbetoninis bunkerio stogas.
Projektas tapo prioritetu
Vokietijos ginkluotės ministras Albertas Speeras 1943 metų rugsėjį pareiškė, kad visų kitų povandeninių laivų bunkerių statyba bus sustabdyta ir visos pajėgos bus skirtos „Valentin“.
Šis sumanymas beveik išdegė. Tačiau 1945 metais, iki povandeninių laivų gamybos pradžios likus visai nedaug, milžinišką projektą sustabdė būtent Sąjungininkų antskrydžiai, kuriems bunkeris turėjo būti atsparus.
Du bombonešių reidai privertė nutraukti bunkerio „Valentin“ statybos darbus.
Dėl visko kaltas buvo nebaigtas statyti stogas, kuris tebuvo puspenkto metro storio.
Manoma, kad Sąjungininkai puolė bunkerį tik prieš pat jį užbaigiant, nes jiems buvo naudinga, kad vokiečiai visas savo pajėgas ilgai telktų tik į vieno pastato statybą. Tačiau puolimas nepadėjo apsaugoti karo belaisvių, kurie statė bunkerį. Jau tada buvo žuvę daugiau nei tūkstantis per prievartą dirbusių kalinių.
Pasibaigus bunkerio statyboms statybininkai buvo išsiųsti į karo belaisvių stovyklas.
Tiesa, dalį jų pareigūnai susodino į laivus ir išgabeno nežinoma kryptimi, o Jungtinės Karalystės bombonešiai du iš jų paskandino. Žuvo apie 6,4 tūkst. žmonių.
Šaudė savo malonumui
Anot belaisvių, jiems labiausiai į atmintį įsirėžė pragariškas statybų triukšmas, varganas maistas – praskiesta sriuba bei duonos kriaukšlė – ir žiaurūs sargybiniai.
Pastarieji linksmindavosi žudydami kalinius.
Antai vienas karys liepė belaisviui atnešti numestą pagalį, jį nušovė ir pasigyrė bičiuliams, kad ką tik užsitarnavo atostogų, nes sustabdė bėglį.
Dėl akylai visus stebinčių sargybinių net nereikėjo tvorų.
Be to, tuos kalinius, kurie pabėgdavo, įskųsdavo Fargės gyventojai – pareigą taip pasielgti jautė net vaikai.
Karo belaisvius bausdavo ir už tai, kad naudodamiesi įrankiais pasigamindavo ką nors sau. Pavyzdžiui, batus pasisiuvęs kalinys buvo nubaustas už sabotažą.
Tiesa, slapta pagamintus daiktus į būtiniausias prekes Fargėje išmainę kaliniai bausmės nesulaukdavo, nes naudos išpešdavo ir vietos gyventojai.
Draugai prieš draugus
Vis dėlto po 12 valandų kasdien dirbusius statybininkus suvaldydavo ne tik komendantai, mėgdavę juos dėl menkiausių priežasčių mušti ir kankinti.
Vokiškai kalbantiems – arba bent jau suprantantiems – belaisviams buvo pasiūloma gauti dvigubai daugiau maisto mainais į tai, kad jie taptų „kapo“ – kalinių prižiūrėtojais.
Būtent galimybė gauti daugiau maisto ir paskatindavo kalinius atsisukti vieną prieš kitą ir vykdyti nacių nurodymus.
Maistas būdavo kone vienintelė paguoda nuo sunkaus darbo, nuolatinių žaizdų, plaučius kemšančių cemento dulkių ir žūties nuo išsekimo.
Gerai pasirodę prižiūrėtojai būdavo apdovanojami, bet už nusižengimus arba nepakankamai našų darbą sulaukdavo bausmių, o kartais net netekdavo savo rango.
Tai tapdavo mirties nuosprendžiu, nes „kapo“ žiaurumą patyrę karo belaisviai juos iki mirties sumušdavo jau pirmą naktį.
Be to, labiausiai Fargėje kentėjo kaliniai iš Prancūzijos.
Mat jie statyti bunkerio atvyko paskutiniai, o tada dauguma lengvesnio darbo pozicijų jau buvo užimtos.
Prisimins istorijos žaizdas
Šios kalinių kančios pernai vėl atgimė bunkeryje „Valentin“. Po penkerius metus trukusio pasiruošimo čia duris atvėrė atminimo centras.
Bet didžioji dalis bunkerio išliko nepaliesta: vis dar matyti Sąjungininkų sviedinių paliktos skylės stoge, yrantis skliautas, nuo drėgmės pajuodusios sienos. Viduje aidi vandens lašėjimas, kvepia pelėsiais, o milžiniškas bunkerio skliautas atmena didingą, bet itin žiaurią praeitį.
Nors po karo bunkeris buvo pašalintas iš žemėlapių ir buvo svarstyta jį susprogdinti, kad nebeliktų karo belaisvių išnaudojimo užuominų, šios idėjos atsisakyta dėl bunkerio dydžio.
Siekia pritraukti lankytojų
Galiausiai paupys prie bunkerio tapo populiariu paplūdimiu, o pats pastatas paverstas karinių jūrų pajėgų sandėliu ir toks liko iki 2011 metų, kai atiteko Federaliniam nekilnojamojo turto institutui.
Išorėje pastatas apaugęs gebenėmis ir apsuptas medžių. Jie buvo pasodinti, kad bunkerio nesimatytų nuo upės, o Antrąjį pasaulinį karą smerkiantys aktyvistai ant sienų nebepurkštų grafičių.
Taip pasielgti paskatino aštuntajame dešimtmetyje ant bunkerio išpurkštas raginimas „Daugiau jokio karo“ („No More War“).
Per pirmuosius metus bunkeryje įrengtą atminimo centrą aplankė daugiau nei 28 tūkst. žmonių, o galimybė domėtis istorija pritraukia ir Vokietijos karinių jūrų pajėgų narius.
