Bet gal nevertėtų skubėti vaipytis iš neva niekam nežinomų abejotino profesionalumo kandidatų į „valstiečių“ žadėtą profesionalų Vyriausybę ir geriau palaukti bent naujosios valdžios medaus mėnesio pabaigos. Pernelyg daug klaustukų svarstant, kas laukia, ir dar visai nėra ko dėlioti šauktukų, kad kai kas jau įvyko, nebent galima įtarti, jog nemažai būsimųjų ministrų „valstiečiams“ parinko prezidentė.
Kol kas politikos analitikams daugiau pagrindo svarstyti, kodėl jie taip susimovė ir neįstengė numatyti, kokie bus Seimo rinkimų rezultatai. Žinoma, kone 60 parlamentarų vietų neprognozavo net ir optimistiškiausi „valstiečiai“, bet tai nėra pasiteisinimas vadinamiesiems politologijos profesionalams. Vadinasi, nejaučiama, kuo gyvena tauta, gal per daug verdama savo sultyse, bendraujama uždarame savųjų rate.
Tiesa, ne vien Lietuvoje šiais laikais taip beviltiškai prašaunama pro šalį analizuojant ir numatant politinius procesus.
Skandalingiausi atvejai – „Brexit“ rezultatai ir D.Trumpo išrinkimas JAV prezidentu.
Net rinkimų išvakarėse JAV žiniasklaida vis dar tikėjo, kad juos laimės H.Clinton, o ne skandalistu, populistu, rasistu, homofobu, seksistu, izoliacionistu, antiglobalistu, V.Putino gerbėju ir visišku politikos neišmanėliu vadinamas D.Trumpas. O šis veikėjas ėmė ir laimėjo, nors dar prieš metus atrodė, kad tikėtis jo pergalės gali nebent pamišėlis.
Tai rodo, kad net stipriausiais pasaulyje laikomi JAV politinės analizės centrai tinkamai neįvertina visuomenėje vykstančių pokyčių, jos susiskaldymo, radikalėjimo, žmonių baimių, nerimo dėl ateities, nepasitenkinimo savo socialine padėtimi.
Akivaizdus skilimas tarp vyresnių žmonių ir jaunimo, tarp didžiųjų miestų ir provincijos, tarp gerai išsilavinusių, daug uždirbančių specialistų ir darbininkų, bedarbių.
„Brexit“ atskleidė, kad ir Jungtinėje Karalystėje visuomenė panašiai susiskaldžiusi. Islamistų terorizmas, karo pabėgėlių minios sustiprino didelės dalies europiečių nepasitikėjimą liberaliosiomis vertybėmis, priešiškumą globalizmo idėjoms, kuo ir grindžiama ES politika.
Karo pabėgėliai nekelia tokių problemų JAV kaip Europai, teroro išpuolių ten pastaruoju metu taip pat buvo mažiau, bet globalizmas ir su šiuo reiškiniu siejamas kapitalo bei darbo jėgos laisvas judėjimas, gamybos perkėlimas į kitas rinkas baugina amerikiečius kaip ir europiečius.
Netgi V.Putino autokratinio režimo stiprėjimą Rusijoje, agresyvumą kai kurie politikos specialistai laiko ne demonišku KGB grupuotės sąmokslu, o pasaulinio antiglobalizmo, nacionalizmo rusiškąja atmaina. Kitaip sakant, Rusijoje vyksta panašaus pobūdžio puolimas prieš liberalizmą kaip ir Lenkijoje ar Vengrijoje, tik gerokai radikalesnis.
Politikai Vakaruose nesugeba įtikinti žmonių, kad globalizmas – ne tarptautinių korporacijų užmačios siekiant didesnio pelno, bet objektyvus reiškinys, nulemtas žmonijos raidos, be kita ko, ir technologinės pažangos. Tai gali patikti ar nepatikti, bet sustabdyti šio proceso neįmanoma, nebent pristabdyti. Šiuo keliu dabar ir einama. Tačiau politikai privalo rasti būdų, kaip prisitaikyti prie globalizmo, kaip neutralizuoti neigiamas pasekmes visuomenėms, o tai padaryti nepavyksta, ir ypač ES. Todėl ir ritasi euroskepticizmo banga, kuri Lietuvoje taip pat juntama.
Antai kai kurie politologams politikos tiesas aiškinantys profesoriai net skelbia, kad ES jau mirusi. Susidaro įspūdis, kad šis iš esmės ES euroskeptikų minčių kartojimas net dominuoja akademinėje erdvėje. Tokiomis aplinkybėmis visiška „valstiečių“ pergalė jau negali būti aiškinama kaip nesusipratimas, nes tai, ko gero, senąją politinę sistemą griaunančios pasaulinės mados atspindys.
Tik reikia pasidžiaugti, kad lietuvių rinkėjams pakanka valstietiškos išminties ir jie pasirinko dar anaiptol ne radikalus, kokie gali ateiti į valdžią kitose ES šalyse. Kol kas tai tik aksominis maištas prieš vadinamąją sistemą.
