Geriausias Anglijos vyrų futbolo rinktinės treneris Alfas Ramsey. Keliautojas ir tyrinėtojas Robertas Scottas. Legendinio literatūrinio personažo seklio Šerloko Holmso kūrėjas rašytojas Arthuras Conanas Doyle’is. Skandalingasis estetas ir poetas Oscaras Wilde’as.
Populiariausias ministras pirmininkas Jungtinės Karalystės istorijoje seras Winstonas Churchillis. Karaliai Jurgis VI, Eduardas VII ir Eduardas VIII.
Ir netgi Edinburgo kunigaikštis princas Philipas, dabartinės monarchės Elizabeth II sutuoktinis.
Kas gali vienyti šias įvairaus amžiaus, skirtingų profesijų ir socialinio statuso britų asmenybes? Visi jie buvo – arba vis dar tebėra – ne visiems prieinamos, hierarchinės, labdaringos ir paslaptingais įšventinimo ritualais pagarsėjusios organizacijos nariai – laisvieji masonai.
Ateinančiais metais seniausia pasaulio laisvųjų mūrininkų (taip pavadinimas verčiamas pažodžiui) institucija, Anglijos Vieningoji Didžioji Ložė (angl. United Grand Lodge of England, sutrumpintai – UGLE), ruošiasi švęsti savo trijų šimtmečių jubiliejų.
Būtent dėl artėjančios itin solidžios sukakties UGLE vadovai nusprendė plačiau praverti duris visuomenei ir žiniasklaidai, pasikviesdami į savo impozantišką art deco architektūros stiliaus būstinę Londono centre britų ir kitų šalių žurnalistus. Tarp jų – ir „Lietuvos ryto“ korespondentą.
Masonų lopšys – Londone
Tiksli masonų judėjimo atsiradimo vieta ir data puikiai žinoma: 1717-ųjų birželio 24-ąją šalia Londono Šv.Pauliaus katedros esančioje tavernoje „Goose & Gridiron“ grupelė anglų šviesuomenės nusprendė įkurti socialiai pažangią, apolitišką, nei katalikams, nei anglikonams nepriklausančią, lygybės principu paremtą vyrų broliją.
Pirmasis didysis magistras Anthony Sayeris pasiūlė metaforiškai pasivadinti laisvaisiais mūrininkais ir perimti jų simbolius – mentelę, kampainį, skriestuvą, prijuostę ir kitus.
Taip atsirado viena slapčiausių organizacijų. Ir iki šių dienų, nors ir atvėrė duris žiniasklaidai, visų savo paslapčių anglų masonai neketina atskleisti.
Tačiau atvirumo politiką deklaravęs UGLE didysis magistras, dabartinės karalienės pusbrolis, Kento kunigaikštis Edwardas ir jo dešinioji ranka didysis sekretorius Peteris Lowndesas siekia paneigti daugybę mitų ir gandų, kuriais ši brolija apaugo per tris amžius.
Pirmąkart savo istorijoje Anglijos ir Velso masonai, susibūrę į daugiau nei 7 tūkst. vietinių ložių ir turintys per 200 tūkst. narių, pasikvietė dokumentinio filmo kūrėjus, kurie daugiau negu pusmetį fiksuos šios organizacijos eilinių narių ir vadovų kasdienybę bei šventes.
Unikalus ilgametražis filmas, kurio kūrybinė grupė turi visišką laisvę, per britų „Sky“ televizijos kanalus bus rodomas kitų metų birželį, būtent 300-ojo jubiliejaus dienomis.
Prie vaizdo kamerų nepratusiems laisviesiems mūrininkams šios brolijos faktinis vadovas 68 metų P.Lowndesas davė paprastą patarimą: „Jokiu būdu nesiūlau, kad savo ložių susitikimus paverstumėme pantomimos teatru. Bet nebus jokios žalos, jei mes parodysime, kad mūsų veikla teikia mums džiaugsmą.“
Griauna apkerpėjusius mitus
Londono Didžiojoje Ložėje apsilankiusiems įvairių šalių žurnalistams buvo pasiūlyta: „Apie mūsų istoriją, dabartį ir ateitį galite čia esančių brolijos narių klausti bet ko.
Nėra temų, kuriomis mes negalėtume kalbėtis. Galbūt neatskleisime visų smulkmenų, bet meluos tas, kuris jums atsakys: „Negaliu apie tai šnekėti, nes esu masonas.“
Su aukšto rango masonais iš Hertfordšyro grafystės Terry Danceriu ir Chrisu Scottu pokalbį pradėjau nuo pirmojo bene geriausiai visiems žinomo mito. Pasiteiravau apie masonų slaptąjį rankos paspaudimą. Abu garbaus amžiaus laisvieji mūrininkai plačiai nusišypsojo.
„Jeigu norite, galime tuojau pat taip su jumis pasisveikinti“, – pasiūlė baltas pirštines mūvintys masonai.
Žinoma, sutikau, tačiau nepajutau absoliučiai nieko keista ar neįprasta. Galbūt todėl, kad jie su pirštinėmis? Pakartojome pasisveikinimą ir be jų. Vėl – nieko ypatinga.
„Jūs neklystate. Tiesa paprasta: nėra jokio slaptojo pasisveikinimo. Tai vienas didžiausių ir įkyriausių mitų apie broliją.
Aš priklausau brolijai daugiau nei pusę amžiaus, tad, patikėkite, jeigu būtų koks nors ritualinis pasisveikinimas, tikrai apie jį žinočiau“, – juokėsi masonas Ch.Scottas.
„Dėl šio mito gajumo mums šiek tiek neramu, nes visuomenėje jau senokai susidarė klaidingas įspūdis, kad masonai būtent per rankos spustelėjimą atpažįsta vienas kitą. Užuomina tokia: „Jie be žodžių susikalba ir imasi veikti išvien prieš kitus asmenis.“
Tai – visiška neteisybė. Masonų ložių nariai pasižada neužsiimti jokia nešvaria veikla, nekenkti brolijai nepriklausantiems asmenims. Aš keturis dešimtmečius esu masonas ir niekada niekam iš brolijos nedariau jokių nuolaidų“, – kalbėjo T.Danceris.
Ne religinė bendruomenė
Abu kalbinti masonai pripažino, kad per jų ceremonijas, skirtas Aukščiausiajai Būtybei, arba Didžiajam Architektui, yra nemažai teatro ir alegorijos elementų.
Tačiau jie paneigė kaip visiškai klaidingą mitą, kad jų ritualai yra kokio nors slapto religinio kulto dalis.
Ir kaip visišką absurdą atmetė užuominas į fizines bausmes įšventintiems naujiems nariams.
„Masonų veikla jokiu būdu nepretenduoja į religiją. Tarp mūsų narių yra krikščionių, musulmonų, išpažįstančių judaizmą. Tiesa, nepriimame į savo gretas ateistų. Visi nariai pereina tris pagrindinius alegorinius etapus: įšventinimą, antrąją ir trečiąją meistrystės pakopas. Iš viso mūsų hierarchijoje yra 33 laisvųjų mūrininkų gradacijos. Tačiau nė viename etape nėra jokio mušimo ar fizinių patyčių“, – sakė Ch.Scottas.
Bet ar tiesa, kad per įšventinimą būsimajam nariui ant kaklo užmaunama kilpa? Argi tai ne grasinimas?
„Tai dar vienas iš mitų, kuriame tiesa sumaišyta ir melu. Tikrai taip – per įšventinimo ceremoniją masonui uždedama kilpa, tačiau tai jokia užuomina į kartuves. Tai yra naujagimio virkštelės alegorija. Kai gimsti (tampi) nauju brolijos nariu, ta virkštelė nukerpama.
Ceremonija graži, jos metu nėra patyčių arba grasinimų. Masonai nėra slapta bendruomenė, mes – viena didžiausių labdaros organizacijų šalyje. Be to, absurdiška slėptis interneto amžiuje. Bet kam užtenka „Google“ arba „YouTube“ surinkti žodžius „masonų ritualai“ ir viskas bus pateikta kaip ant delno – netgi vaizdo įrašai“, – „Lietuvos rytui“ sakė ilgametis masonas T.Danceris.
Priklausyti ratui – būtina
Anot britų istorikės ir UGLE masonų muziejaus direktorės Diane Clements, XVIII, XIX ir netgi XX amžiaus pirmoje pusėje priklausymas vietinei masonų ložei išsilavinusiems jauniems vyrams buvo traktuojamas kaip natūralus gyvenimo žingsnis.
Būtent tokia masinė narystė ir padėjo susidaryti neigiamam stereotipui – esą masonai yra prasiskverbę visur ir valdo visą Britų imperiją.
Tačiau tokia sąmokslo teorija apie „alternatyvią slaptą pasaulio vyriausybę“ nelabai ką bendra turėjo su realybe: masonų ložių veikla visada buvo labai decentralizuota, ir vargiai buvo galima įsivaizduoti, kaip vienose rankose buvo galima sutelkti slaptą valdžią.
„Rašytojų Rudyardo Kiplingo, A.Conano Doyle’io ar premjero W.Churchillio pavyzdžiai labai gerai iliustruoja to meto normas.
Šie trys vyrai pasiekė neįtikėtinų aukštumų pasaulinėje literatūroje ar politikoje, tačiau masonų organizacijoje jie liko bemaž eiliniai nariai.
Tiesiog jie, kaip ir dešimtys tūkstančių kitų jaunų anglų, škotų, airių, įsitraukė į šios brolijos gretas sekdami savo giminaičiais ar vyresniais draugais.
Pavyzdžiui, W.Churchilliui buvo 28-eri, kai jis 1902 metais tapo masonu.
Beje, būtent tais pat metais Londone buvo įkurta pirmoji masonų ložė, skirta moterims. Pirmtake tapo žinoma socialistė, kovotoja už moterų balsavimo teisę Annie Besant.
Šiuo metu vien Anglijoje ir Velse yra daugiau kaip 5 tūkstančiai moterų masonių. Kad ir kaip keista, jos viena į kitą kreipiasi ne „sese“, o „broli“, – „Lietuvos rytui“ sakė D.Clements.
Ne pensininkų klubas?
Bemaž tris šimtmečius gyvuojanti masonų brolija dabar puikiai suvokia, kad jos laukia itin rimti demografiniai iššūkiai. Paprasčiau sakant, organizacija tiesiog miršta.
UGLE pateikti skaičiai – išties iškalbingi. Iškart po Antrojo pasaulinio karo Anglijoje ir Velse buvo daugiau kaip pusė milijono masonų. Šio amžiaus pradžioje, 2006-aisiais, šis skaičius sumažėjo iki 270 tūkst.
Vien per paskutinį dešimtmetį – nuo 2006 iki šių metų – UGLE susitraukė – narių sumažėjo iki 204 tūkst.
Mažėja ir ložių: nuo 8389 prieš dešimtmetį iki 7,4 tūkst. šiais metais. Vien per pirmus devynis šių metų mėnesius veiklą nutraukė 37 ložės, o susikūrė vos dvi.
Naujoji UGLE vadovybė su liberaliu reformatoriumi P.Lowndesu priešakyje nenuleidžia rankų: neįprasčiausiais būdais stengiasi atsikratyti įvaizdžio, kad brolija tėra pensininkų klubas.
Milžiniškas Didžiosios Ložės pastatas aktyviai siūlomas kaip nuostabi vieta renginiams.
Vien per pastaruosius 5 metus čia vyko Londono mados savaitė, buvo filmuojami Holivudo filmai, tarp jų „Spektras“ („Spectre“) su agentu 007 Džeimsu Bondu ir seklio Šerloko Holmso nuotykiai.
Nebijodami kai kurių masonų tradicionalistų kritikos, į Didžiąją Ložę brolijos vadovai netgi pasikvietė bestselerių rašytoją Daną Browną, kuris romanuose „Da Vinčio kodas“, „Prarastas simbolis“ ir „Inferno“ iš peties pliekia ne vieną masonų realios ar tariamos veiklos sritį. Po susitikimo su pusantro tūkstančio gerbėjų masonų būstinėje pats D.Brownas prisipažino: „Man būtų garbė tapti masonu.“
Kartų kaita, nors ir itin lėtai, vyksta. Per pastaruosius dešimt metų naujos masonų ložės buvo įkurtos net 55-iuose Anglijos ir Velso universitetuose.
Masonų judėjimas bando įleisti šaknis net futbolo pasaulyje. Anglijos futbolo rinktinės puolėjo Adamo Lallanos tėvas šiemet įkūrė pirmąją tokią nacionalinės sporto šakos ložę. Britų baikeriai taip pat turi profesinę kuopelę.
Masonų brolija gana drąsiai žengė ir į interneto erdvę, suskaitmenino didelę dalį savo archyvų: nuo šiol bet kas gali sužinoti, ar jo giminaičių buvo tarp dviejų milijonų Anglijos ir Velso masonų.
Škotijos ir Airijos masonai beveik tris šimtmečius turi visišką autonomiją ir atskiras Didžiąsias Ložes.
UGLE tvirtina, kad pagrindinis brolijos tikslas – padėti bendruomenei. Ši organizacija teigia, kad kiekvienais metais Anglijos ir Velso masonai daugiau kaip 80 mln. svarų (93 mln. eurų) paaukoja labdaros projektams.
Bet neseniai išnagrinėta civilinė byla Londone atskleidė, kad tik trečdalis šios sumos atitenka nepriklausomoms nevyriausybinėms organizacijoms.
Didžioji pinigų dalis išleidžiama remiant draugijas, tiesiogiai susijusias su pačiais masonais.
Ar masonai kalti dėl nesugauto Džeko Skerdiko?
Žinomas britų rašytojas, kino scenaristas režisierius Bruce’as Robinsonas yra įsitikinęs, kad bene žymiausias visų laikų Anglijos kriminalinis nusikaltėlis Džekas Skerdikas bemaž prieš 130 metų išvengė kartuvių kilpos būtent todėl, kad buvo masonas.
Neseniai išleistoje knygoje „Visi jie myli Džeką“, B.Robinsonas tvirtina, kad 1888–1891 metais Rytų Londone penkias prostitutes nužudęs ir jų kūnus sumaitojęs paslaptingasis nusikaltėlis yra XIX amžiaus pabaigos britų kompozitorius, vargonininkas ir dainininkas Michaelas Maybrickas.
B.Robinsonas neabejoja, kad jaunos moterys Vaitčepelio rajone nebuvo šiaip sau išmėsinėtos: su jomis buvo atliktas makabriškas ritualas, simbolizuojantis vieną iš masoniškųjų legendų. Be to, ant jų kūnų buvo išrėžti su masonais siejami simboliai.
Knygos autorius teigė, kad masonai tiki legenda apie Hiramą Abifą – pirmąjį visų laikų laisvąjį mūrininką ir legendinės Saliamono šventyklos statytoją. Hiramą esą dar karaliaus Solomono laikais nužudė trys žydų amatininkai. O Džekas Skerdikas esą simboliškai keršijęs prostitutėms, tapatindamas jas su šiais Hiramą nužudžiusiais trimis amatininkais: Jubela, Jubelo ir Jubelum.
Anot rašytojo, skyrusio net 15 metų išsamiam tyrimui, populiarių religinių himnų kūrėjas M.Maybrickas jau po pirmųjų trijų moterų nužudymo buvo patekęs tarp įtariamųjų. Jo vyresnysis brolis Jamesas Maybrickas, irgi buvęs tarp įtariamųjų. Bet broliai sugebėjo išsisukti iš policijos gniaužtų, nes turėjo korumpuoto tuometinės Skotland Jardo policijos vado sero Charleso Warreno priedangą. Ch.Warrenas ir broliai Maybrickai priklausė tai pačiai masonų ložei Londone.
B.Robinsonas netgi teigia, kad Džekas Skerdikas – M.Maybrickas – neapsiribojo žudydamas vien vargšes prostitutes. 1889-aisiais šis maniakas esą nunuodijo ir savo brolį Jamesą.
