Kodėl kinai nesirūpina dėl nepabaigtų darbų ir sproginėjančių gamyklų?

Kinijos sostinėje gyvenančio brito Jameso Palmerio bute nėra sprogusi nė viena lemputė. Pagal šį matą jis gyvena prabangiau nei didžioji dalis kinų.

„Veidrodinės spintos durys nulūžo nuo vyrių prieš pusę metų ir dabar stovi atremtos į sieną. Kiekviename šviestuve įsuktos skirtingos lemputės, ketvirtadalis jų neveikia. Iš miegamajame įrengto oro kondicionieriaus bėga vanduo ir sunkiasi pro sienoje išmuštą skylę, užkištą skuduru. O prie kiaurų balkono durų nuolat laikome rankšluostį“, – pripažino britas.

Be to, kaskart išeidamas pro laukujes duris jis turi pasilenkti, kad neįsipainiotų į lauke kabantį elektros kabelių kaltūną. Kai pučia vėjas, laidai siūbuoja ir interneto ryšys sulėtėja.

Bet Pekino centre penkerius metus gyvenantis J.Palmeris džiaugiasi, kad jo šeimos nekamuoja tokios problemos, nuo kurių kenčia dauguma kitų butų savininkų.

„Mūsų tualetas veikia, o mano draugų butuose vandens nuleidimą galima lyginti su Nilo potvynių suvaldymu.

Mūsų bute iš elektros lizdų nepasipila mėlynos žiežirbos, o neveikiančių bute yra vos du. Be to, dušo sienos neišpuvusios ir jis nėra įrengtas prie pagrindinių buto elektros laidų“, – džiaugėsi J.Palmeris.

Visa tai – dėl į kiekvieną kinų gyvenimo sritį įsiskverbusio įsitikinimo, kad darbą užtenka padaryti taip, kaip išeis.

Šiai savybei kinai net turi žodį „chabuduo“, kuris išvertus iš mandarinų kalbos reiškia „beveik“.

„Tai – 70 proc. atliktas darbas. „Chabuduo“ reiškia, kad iki galo stengtis gali tiktai kvailys.  Kinija yra nukirstų kampų ir sutaupyto laiko šalis“, – tvirtina J.Palmeris.

Keistoji kinų savybė buvo pajuokiama ir prieš šimtmetį. 1924 metų straipsnyje kritikas Hu Shih sukūrė šį atsainų požiūrį įkūnijantį personažą – poną Cha Buduo. Kiną, kuris vadovaujasi „beveik“ principu kiekviename savo žingsnyje.

„Tikriausiai girdėjote apie jį – jis yra pats garsiausias Kinijos žmogus.

Jo vardas kasdien kartojamas kiekviename šalies mieste ir kaimelyje“, – rašė Hu Shih.

Ponas Cha Buduo nesupranta, kodėl jis pavėluoja į traukinį atėjęs į stotį 8.32 val., o ne 8.30 val., kodėl jo viršininkas pyksta, jeigu jis dokumentuose prie skaičių prirašo papildomų nulių, arba kodėl Islandija nėra tas pat, kas Ispanija.

Bėdžiaus istorija baigiasi tuo, kad kinas vietoj gydytojo Wango išsikviečia jo bendrapavardį veterinarą ir miršta svarstydamas, kad visą gyvenimą vis dėlto klydo tik per plauką.

Nors iš kiniško atsainumo juokiamasi jau seniai, „chabuduo“ neatsirado iš niekur.

Gebėjimas pataisyti net ir didžiausius gedimus, užuot pirkus naujus daiktus, išsirutuliojo ir dėl politinės situacijos.

Mao Zedongo Kinijoje kasdienis gyvenimas buvo paremtas improvizacija – kaip pataisyti traktorius ir kitus ūkyje nepakeičiamus vertingus daiktus, kai nėra nei atsarginių dalių, nei tinkamų įrankių.

Tačiau, kaip teigia J.Palmeris, toks nagingumas nebuvo sveikintina dorybė.

„Maoizmas buvo pagrįstas pedantišku teisingos tvarkos laikymusi, o už improvizaciją galėjai sulaukti kaltinimų sabotažu: kam taisei kažką, ko pats nesugadinai? Ir kodėl išvis kažkas sugedo, jeigu partija viską buvo suplanavusi tvarkingai?“ – aiškino britas.

Aštuntajame dešimtmetyje tarsi cunamis kinus užklupo modernizacija, kuriai karų ir maoizmo iškankinti Kinijos gyventojai nebuvo pasiruošę.

Pasiutusio Vakarų vijimosi apakinta valdžia nusprendė: brangias Mingų dinastijos vazas gaminę arba ištaigingus drabužius siuvę amatininkai – praeitis, o moderniam žmogui reikia pasižymėti gamykloje.

Valdžios nustatytos darbo normos buvo svetimos kaimo žmonėms, kurie šimtmečius puoselėjo kitokius amatus.

Senovėje vertintą gebėjimą savo rankomis kurti meno kūrinius pakeitė masinė gamyba, planinė ekonomika ir nuolatinė kontrolė: ar tiktai nenukrypai nuo normos?

„Panašus procesas vyko ir Vakaruose. XIX amžiaus Paryžiaus, Hamburgo ir Niujorko gyventojai skundėsi iš kaimo atvykusiais santechnikais, kurie gyvenime nebuvo matę vamzdžio.

Bet laikui bėgant Vakaruose sugrįžo pagarba amatininkams, rankų darbui, kokybei. Tik kinai liko įstrigę keistame burbule, kur senoviniai meistrai – niekam nereikalingi, o miestietiškų darbų niekas taip ir neišmoko“, – rašė J.Palmeris.

Dabartinėje Kinijoje nagingumą išsaugojo tik vyriausioji karta – dėdės iš kaimo, kurie užaugo neturėdami nieko, tad dabar gali bet ką pataisyti su pora laidų ir ritinėliu lipniosios juostos numodami ranka: „Sulūžo vartai? Kam tau nauja spyna? Suklijuosime, bus gerai.“

Kinijos provincijos pilnos keistų išradėjų, kurie pašiūrėse gali iš medžio ir kitokių medžiagų gabalų sukonstruoti kompiuterius, katapultas ar net ištisą povandeninį laivą. O kai kiekvienas mano galintis sumeistrauti bet ką, kyla problemų.

„Chabuduo“ reiškia, kad į problemas galima tiesiog numoti ranka. Durys netelpa į rėmą? Priprasi jas atidarinėti išspirdamas. Kodėl skundiesi, kad atsiųsti marškiniai dviem dydžiais per dideli? Juk jie beveik geri.

Regis, tai reikėtų prisiminti ir iš Kinijos interneto parduotuvių sukneles besisiunčiančioms merginoms, kurios po to stebisi, kad nuotraukoje matyti kruopščiai išdailinti nėriniai nė iš tolo neprimena siuntinyje rastos medžiagos skiautės.

Bet atmestinas požiūris lemia kur kas didesnes tragedijas negu prastai pasiūta išleistuvių suknelė.

Baisiausios pasekmės kyla dėl ignoruojamų darbo saugos taisyklių. Statybų aikštelėse darbininkai kabarojasi bet kaip suraišiotomis senomis virvėmis, mėsa vežama nešaldomais sunkvežimiais, o butai užsidega nuo prastai išvedžiotų elektros laidų.

Pastaruoju metu apie panašias nelaimes išgirstame dažnai. Kiniją pernai sudrebino žinia apie vaikams vežtas skiepų vakcinas. Neturi joms tinkamo šaldytuvo? Tarp paketų primėtyk ledo, bus gerai. O po to paskiepyti vaikai miršta.

Kam vežti statybines atliekas į tam skirtą aikštelę, jei galima jas versti kalno šlaite, kur pila ir kiti. Bus gerai – bet 91 žmogų pražudė žemės nuošliauža Guangdonge.

Kokia prasmė atskirti pavojingas medžiagas, jei galima supilti nitratus į sandėlio kampą. Bum – ir Tiandzino uostamiestį pasiglemžia milžiniškas ugnies kamuolys, kuriame žūsta 173 žmonės.

„Tokių sprogimų Kinijoje įvyksta kiekvieną mėnesį. Bet dažniausiai tai nutinka šalies užkampiuose, kurie niekam nerūpi“, – teigė vienas šalies darbo saugos programos pareigūnas.

Aplaidumo sukeltos tragedijos užglaistomos. Kai Tangšane 2014 metų kovą sprogo chemijos pramonės gamykla, kitą dieną visas pasaulio dėmesys, o kartu – ir valstybės žadėta parama, nukrypo į oro linijų „Malaysia Airlines“ lėktuvo dingimą. Nelaimė fabrike jau domino tik 13 našlių.

Kodėl Kinija yra įstrigusi šiame uždarame rate? Kaip aiškina J.Palmeris, tam, kad stengtumeisi dėl savo gaminamų daiktų, turi pats juos naudoti.

Dėl šios priežasties JAV automobilių giganto „Ford“ gamyklų darbininkai važinėdavo pačių pagamintomis mašinomis, o statybininkai gyveno – ar bent jau tikėjosi gyventi – namuose, kuriuos patys pastatė.

Bet kinai, plušantys prie plastikiniais niekučiais nukrautų gamyklos konvejerių, gamina namų apyvokos prekes už tūkstančių kilometrų gyvenantiems amerikiečiams.

Kinijos namus statantys imigrantai niekada juose negyvens ir niekada nedėvės Vakarų rinkoms siuvamų drabužių.

Vidutinė vieno kambario buto kaina kelis milijonus gyventojų turinčiame Kinijos provincijos mieste siekia maždaug 93 tūkst. eurų. O metinis imigranto statybininko atlyginimas – 3,2 tūkst. eurų, už kuriuos šio buto tikrai nenusipirksi.

„Jeigu gamini ką nors pasauliui, kuriame niekada negyvensi, kam stengtis?“ – klausia J.Palmeris.

Egzistuoja vienintelė išimtis – Kinijos informacinių technologijų sektorius. Galbūt dėl to, kad jis plėtojosi kartu su kitų pasaulio šalių pramone, o ne sekė paskui.

Tačiau ir čia prakeiksmas juntamas. Nemokšiško programavimo, blogų programų ir privatumo pažeidimų pasitaiko kiekviename žingsnyje.

Kiniškas interneto paieškos sistemas smaugia ne tik valdžios cenzūra, bet ir konkurenciniai suvaržymai.

Tiesa, valdžios pareigūnų kontrolė – tokia pat „beveik“ veikianti, kaip ir sritys, kurias prižiūri pareigūnai. Mat po atliktų apžiūrų tikrintojai lieka amžinai atsakingi už visas nelaimes, kurios gali ateityje ištikti patikrintą įmonę ar statybvietę.

Šią problemą valdininkai sprendžia apsiribodami tik tvarkingų įmonių patikra, o rizikingas aplenkia.

Net ir naujienos apie įvykusias nelaimes laikraščių puslapiuose ilgiausiai išsilaiko apie savaitę, kol propagandos biuras užgniaužia reputaciją gadinančias žinias.

O srityse, kurias partijos pasiųsti tikrintojai pražiūri, darbininkai patys iniciatyvos nesiima.

„Kartą ėjau skersgatviu, kuriame darbininkai buvo iškasę duobę, į kurią įkritęs žmogus prasmegtų iki kaklo.

Kai paklausiau, kodėl jie jos neaptveria, statybininkai tik gūžtelėjo pečiais: „Niekas mums neliepė“, – prisiminė J.Palmeris.

Maoistinės tvarkos iškankinta kinų karta taip ir neišmoko didžiuotis savo darbu. O pasididžiavimo savo amatu stoka šalyje neleido susiformuoti ir profesionalizmui.

„Kai gyveni apsuptas pigių, neveikiančių ir nedailių daiktų, kai už klaidas nebaudžiama, o už aukojimąsi – nepagiriama, nesunku pradėti galvoti, kad ne iki galo padaryti darbai yra beveik geri – „chabuduo“, – pažymėjo J.Palmeris.

Kinai – ne vienintelė Azijos tauta, turinti atskirą žodį, reiškiantį sugebėjimą iš pigiausių menkniekių sumeistrauti ar pataisyti namų apyvokos daiktus. Indai tokį talentą vadina „jugaad“. Iš hindi kalbos išverstas žodis reiškia techniką, bet kasdienėje kalboje tai neįprastas sprendimas arba sugebėjimas išvengti problemos.

Indijoje ir Pakistane „jugaad“ požiūris gali būti taikomas ir socialiniame gyvenime – žmonės taip teigia norintys kūrybiškai žvelgti į kasdienes situacijas, pavyzdžiui, pasinaudoti ryšiais ar net papirkti pareigūną, kad jis problemą išspręstų greičiau.

Tiesa, „jugaad“ pirmiausia buvo vadinamas Šiaurės Indijoje pagamintas automobilis. Vienas nagingas ūkininkas sukūrė mašiną prie karučio pritaisydamas laukų drėkinimo pompą, kad galėtų greičiau iš laukų vežioti savo derlių.

Dabar panašių „jugaad“ pilni Indijos kaimai – traktorių varikliai varo autobusų ašis, motociklų dalys papildo traktoriaus griaučius. Tokie savadarbiai automobiliai yra naudojami žemdirbių produkcijai, gyvuliams gabenti ar net kaip transporto priemonės, kuriomis galima nuvykti į kaimo senolių susirinkimą arba nuvežti vaikus į mokyklą.