Be jokios abejonės, daug kam toks vienos partijos viešpatavimas
buvo jau įsipykęs. Jau kurį laiką savo nepasitenkinimą tokia
situacija atvirai demonstravo ne tik opozicija, bet ir mažesnieji
koalicijos partneriai – socialdemokratai ir konservatoriai. Nuo 2015
metų balandžio, kuomet po rinkimų buvo sudaryta ši trijų partijų
koalicija, vyriausybę draskė įvairaus pobūdžio nesutarimai ir
vidaus vaidai. Kai kurie jų buvo ideologinio pobūdžio, tačiau
turbūt dar didesnė jų dalis buvo tiesiog galios grumtynės,
pavyzdžiui, dėl savo atstovų paskyrimų į įvairius postus. Pats
T. Rõivas taip pat kritikuotas, kad pernelyg ramiai žiūri į
Estijos valstybės problemas – tokias kaip visuomenės senėjimas ir
auganti nelygybė.
Likimo ironija, kad Reformų partijos nuopuolį išprovokavo jų
didžiausio priešininko ilgamečio Talino mero ir Centro partijos
vadovo Edgaro Savisaaro krytis. Šis Estijos politikas, iškilęs dar
nepriklausomybės atkūrimo laikais, visų kitų politinių jėgų
buvo vertintas prieštaringai, kaltintas prorusiškumu. Todėl, kol
jis vadovavo Centro partijai, su ja vengta turėti reikalų. Tačiau
2015 metai E. Savisaarui buvo labai prasti. Negana to, kad dėl
infekcijos jam buvo amputuota dešinė koja, jis taip pat buvo
apkaltintas korupcija ir pinigų plovimu bei nušalintas nuo Talino
mero pareigų. Visgi E.Savisaaras laikėsi iš paskutiniųjų ir dar
daugiau nei metus kovojo siekdamas išlaikyti savo rankose
didžiausios opozicinės Centro partijos pirmininko postą ir tuo
pačiu reikšmingą politinę įtaką šalyje. Šią kovą jis
pralaimėjo tik šių metų lapkričio 5 d., kai neeiliniame Centro
partijos kongrese, pačiam E.Savisaarui nedalyvaujant, išrinktas
naujasis jos vadovas Jüri Ratas. Pastarasis politikas, kuris
greičiausiai ir taps naujuoju premjeru, vos metais vyresnis nei T.
Rõivas, tačiau jau porą metų ėjęs Talino mero pareigas.
Centro partijos vadovybės permainos žaibiškai pakeitė
politinę padėtį. Visos kitos partijos tai priėmė kaip ženklą,
kad su šia partija, turinčia antrą pagal dydį frakciją Estijos
parlamente, pagaliau galima viešai derėtis ir taip nusikratyti jau
įgrisusios Reformų partijos valdžios. Po keturių dienų T.Rõivas
atstatydinamas iš premjero posto, o socialdemokratai ir
konservatoriai pradeda konsultacijas su Centro partija dėl naujos
vyriausybės suformavimo. Didelė tikimybė, kad būtent šios trys
partijos ir sudarys naująją vyriausybę.
Socialdemokratams toks suartėjimas su Centro partija yra gana
logiškas. Abi šios jėgos siejamos su kaire. Tuo tarpu
konservatoriams (Pro Patria ir Res Publica sąjungai) toks posūkis
kur kas staigesnis. Iš dalies turbūt tai būtų galima paaiškinti
kaip reakciją į smukusius partijos reitingus. Jei nieko nebūtų
keičiama, partijai apskritai grėstų nepatekti per kitus parlamento
rinkimus. Kita vertus, pati Reformų partija dar 2005 m., žlugus
tuometinio „Res Publica“ pirmininko Juhano Partso vadovaujamai
vyriausybei, buvo sudariusi koaliciją su Centro partija, tad
dabartiniai „reformininkų“ kaltinimai konservatoriams dėl
išdavystės yra kiek veidmainiški.
Naujai formuojama koalicija iš pažiūros šiek tiek panaši į
po rinkimų Lietuvoje svarstytą „nacionalinės vienybės“
vyriausybės idėją. Visgi Estijoje tokia koalicija teturės vos 56
mandatus iš 101 parlamento nario. Siekiant sutvirtinti parlamentinę
daugumą, būta ketinimų pakviesti prisijungti ir 7 narius turinčią
kraštutinių dešiniųjų frakciją, tačiau tam pasipriešino
socialdemokratai. Pačios derybos vyksta palyginti sklandžiai, bet
dėl esminių nuomonių skirtumų įvairiais klausimais ketinama
pasirašyti tik gana glaustą koalicijos susitarimą.
Bet kokiu atveju, naujoji vyriausybė turėtų vykdyti kairesnę
ekonominę politiką nei iki šiol. Pagrindiniai naujai formuojamos
koalicijos išsikelti tikslai – spręsti visuomenės demografines
problemas ir reformuoti mokesčių sistemą siekiant didesnio
socialinio teisingumo.
Nemažas dėmesys konsultacijose dėl naujos vyriausybės
skiriamas ir užsienio bei saugumo politikai. Taip yra ne tik dėl
įtemptos situacijos pasaulyje, bet ir siekiant išsklaidyti abejones
dėl Centro partijos geopolitinės orientacijos. Ši partija yra
pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su „Vieningąja Rusija“. Ir
nors šis susitarimas oficialiai yra „įšaldytas“, naujasis
partijos vadovas J. Ratas visiškai nuo jo neatsiribojo. Kita vertus,
E.Saivsaaras nėra visiškai praradęs įtakos, tad naujoji partijos
vadovybė turės dar įdėti pastangų, kad įrodytų savo paramos
euroatlantinei inegracijai nuoširdumą.
