Už 14 moterų nužudymą ir pasikėsinimą į dar šešių gyvybę 1977 m. mirties bausme nuteistas Zdzislawas Marchwickis tapo pirmu oficialiu žudiku maniaku, siautėjusiu sovietinėse valstybėse, rašo „Lietuvos rytas“.
Iki tol SSRS valdžia skelbė, kad sukūrė taikiausias sąlygas visuomenei egzistuoti ir todėl čia ždikų maniakų nebūna – priešingai nei degradavusiose Vakarų valstybėse.
1964 metais prasidėjusios ir pusšeštų metų užsitęsusios moterų žudynės Silezijos regione vis dėlto taip išgąsdino Lenkijos visuomenę, kad Varšuva pasiryžo kreiptis pagalbos net į JAV vyriausybę.
Prieš pasikviesdama garsiausią Federalinio tyrimų biuro (FTB) ekspertą Varšuva iš pradžių subūrė 40 vietos mokslininkų grupę ir išsikvietė kriminalistą iš Rytų Vokietijos.
Netgi buvo įsteigta didžiulė – 1 mln. zlotų (dabartiniu kursu – 230 tūkst. eurų) premija.
Vis dėlto tautos gelbėtoju buvo paskelbtas ne atvykėlis ekspertas, bet jaunas vietos seklių vadas Jerzy Gruba.
Jo surinkti duomenys neva įrodė Z.Marchwickio kaltę, nors pastarojo sąsajomis su nusikaltimu tada abejojo nemažai teisėsaugininkų.
Pakorus tariamą maniaką Lenkijos vadovai gyrėsi atkūrę šalyje ramybę, J.Gruba buvo paaukštintas iki generolo ir apipiltas premijomis.
Tačiau abejonių dėl Z.Marchwickio kaltumo bėgant metams vis daugėja.
Dabar atsinaujinusius ginčus įžiebė režisierius Maciejus Pieprzyca, dvidešimt metų gilinęsis į šią istoriją ir sukūręs iš pradžių dokumentinį, o neseniai ir vaidybinį filmą „Esu žudikas“ („Jestem mordercą“).
Seklių vadui – teismas
Apie spėjamą Z.Marchwickio nekaltumą pastaraisiais dešimtmečiais buvo parašyta ne viena knyga, ši istorija buvo pavaizduota vaidybiniuose filmuose, televizijos serialuose, teatro scenose.
Katovicuose gyvenantis ir nuo pat vaikystės minėtų žudynių paslaptimi besidomintis režisierius M.Pieprzyca nusprendė pasielgti kitaip nei ankstesni autoriai ir visą dėmesį sutelkė ne į spėjamą žudiką, bet į seklių vadą J.Grubą.
Režisieriaus teigimu, žudiko maniako paieška ambicingam 29 metų milicininkui tapo savotišku riboženkliu „būti arba nebūti“.
Draugų ir žmonos anksčiau gerbtas už sąžiningumą ir principingumą J.Gruba susižavėjo galimybe išgarsėti ir įklimpo į manipuliacijų liūną.
Kaip tvirtina režisierius, nesugebėdamas surasti tikrojo žudiko J.Gruba įsakė suimti Z.Marchwickį, nors prieš jį neturėjo jokių tvirtų įkalčių, tik premiją pelnyti norinčios žmonos paskalas.
Policijos bei šalies vadovai taip norėjo pagauti žudiką, kad net nesigilino į įtariamo nusikaltėlio arešto pagrįstumą, o iš karto ėmė girtis sėkme ir apipylė dovanomis J.Grubą.
Pastarasis persikėlė iš skurdaus buto į prabangų, gavo piniginę premiją, buvo paaukštintas.
Apsvaigęs nuo šlovės jis vis mažiau graužėsi dėl to, kad stumia į mirtį galbūt nekaltą žmogų.
Vis dėlto jei sąžinė kartais prabildavo, skandindavo ją alkoholyje ir jaunos meilužės glėbyje.
O iš budelio kelio nepasitraukė net palikus žmonai ir geriausiam draugui.
Režisieriaus M.Pieprzycos teigimu, gėrio ir blogio kova J.Grubos viduje yra universali, liudijanti, kad materialinių gėrybių viliojamas žmogus dažnai pasirenka tamsos, o ne šviesos kelią.
Režisieriaus tvirtinimu, J.Gruba prieš Z.Marchwickio teismą keliems kolegoms vis dėlto prasitarė, kad daugumą kaltinimų sufabrikavo, tačiau nesiryžo to prisipažinti viršininkams ir sužlugdyti savo karjeros.
Tikrasis žudikas susidegino
J.Gruba seklių grupei vadovauti buvo paskirtas po to, kai dvejus metus nusikaltėlį gaudę jo pirmtakai nuleido rankas.
Tuo metu nauja maniako auka tapo tuometinio šalies vadovo, Komunistų partijos lyderio Edwardo Giereko dukterėčia – politikas nurodė žūtbūt pagauti žudiką.
Apsiskaitęs ir originalių minčių turintis J.Gruba pasiūlė pasitelkti naujus paieškos metodus.
Iš pradžių buvo nuspręsta maniaką suvilioti dirbtiniu jauku: moterimis persirengę milicininkai buvo pasiųsti naktimis vaikščioti atokiose vietose.
Su persirengusiais teisėsaugininkais į pasalą parkuose buvo pasiųsta ir šimtas dziudo pratybas lankiusių milicininkių.
Pajėgos buvo apginkluotos specialiais radijo imtuvais, kad galėtų akimirksniu sulaukti pagalbos, tačiau nusikaltėlis ant tokio jauko kažkodėl neužkibo.
Vėliau J.Gruba kreipėsi į 40 geriausių šalies psichologų, psichiatrų ir sociologų. Jiems pareiškus, kad negali nieko konkretaus pasakyti apie maniaką, buvo išsikviestas žymiausias socialistinės Vokietijos kriminologas Manfredas Ochernalas.
Šiam taip pat nieko nepešus, nuspręsta skirti rekordinę vieno milijono zlotų premiją už maniaką sulaikyti padėsiančią informaciją.
Nepasiteisinus ir tokiam sprendimui, buvo nuspręsta kviesti garsų FTB konsultantą psichiatrą Jamesą A.Brusselą, kurio dėka JAV Bostono mieste pagautas moterų smaugikas.
Atvykėlis po nuodugnios analizės pareiškė, kad žudikas yra šizofrenikas, jaučiantis neapykantą visoms moterims, todėl jų ne prievartauja, o tiktai trokšta užmušti.
Psichiatras papildomai nurodė, kad maniakas yra homoseksualas, dar nepatyrė lytinių santykių su vyru ir tenkinasi masturbacija.
Be to, žudikas turi ne mažesnį nei vidurinis išsilavinimą, yra tvarkingas, skrupulingai planuojantis nusikaltimus, neteistas.
Daugumą šių požymių atitiko butų dažymu besiverčiantis ir pasikartojančius šizofrenijos priepuolius išgyvenantis Piotras Olszowas.
Jį, kaip ir visus kitus įtariamuosius, JAV eksperto nurodymu aplankė vienas J.Grubos pavaldinys.
Pastarasis vis dėlto nepatikėjo P.Olszowo prisipažinimu, kad jis ieškomas žudikas maniakas, nes anksčiau devyni kiti šizofrenija sirgę vyrai melagingai bandė juo apsimesti.
Vėliau P.Olszową dalis ekspertų įvardijo kaip tikrąjį žudiką, tačiau to galutinai įrodyti niekada nepavyko ir nebepavyks, mat vyras po milicininko apsilankymo užbadė žmoną, du vaikus ir susidegino.
Per jo sukeltą gaisrą sudegė visi daiktiniai įrodymai, nebeliko galimybės nustatyti, ar P.Olszowo pirštų atspaudai sutampa su rastais nužudymo vietose.
Užtat ekspertai nustatė, jog po paskutinės moters žmogžudystės milicijai atsiųstą laišką su perspėjimu, kad nesivargintų jį gaudydami, nes daugiau nieko nebežudys, parašė P.Olszowas.
Abejonės badė akis
Kai buvo paskelbta apie didžiulę premiją, Katovicų miliciją užtvindė tūkstančiai laiškų, kuriuose piliečiai skundė niekuo dėtus nemėgstamus kaimynus, bendradarbius, o moterys – jas mušančius alkoholikus vyrus. Į įtariamųjų sąrašą buvo įtraukti 267 asmenys, tačiau nė prieš vieną nebuvo rimtesnių įrodymų.
Z.Marchwickis įtariamuoju tapo ne tik dėl jo agresiją sutramdyti norėjusios žmonos Marijos laiško, bet ir todėl, kad buvo vienas iš keliolikos žmonių, parke sulaikytų po vienos moters nužudymo.
Z.Marchwickis pro tą vietą praeidavo kasdien, nes dirbo pašto kurjeriu, o milicininkai jį įtraukė į sąrašus, nes buvo gavę įsakymą registruoti visus parko prieigose buvusius žmones.
Nereikšmingi sutapimai tapo gelbėjimosi ratu ambicingajam J.Grubai: jis ragino areštuotojo žmoną, kad ji apie vyrą pasakotų kuo daugiau, jei nori gauti milijoną zlotų.
Vėliau J.Grubos sūnus ir dukra prisipažino, kad mama juos, mažamečius, vertė per teismą meluoti, jog matė, kaip tėvas degino krosnyje kruvinus rūbus ir moteriškus batus.
M.Marchwicka melavo sakydama, kad jos vyras buvo impotentas ir grasino ją bei „visą pasileidusių moterų giminę“ išžudyti.
Kad tai buvo netiesa, paliudijo ir kelios Z.Marchwickio meilužės. Jos pasakojo, kad vyras neturi jokių seksualinių problemų, bet teismas tokius liudijimus nuslėpė.
Vos 6 klases baigęs, kalėjęs už smulkius nusikaltimus Z.Marchwickis visiškai neatitiko JAV eksperto nustatyto psichologinio nusikaltėlio portreto.
Be to, visos aukos buvo žudomos smogiant joms kaire ranka laikomu metaliniu strypu, o Z.Marchwickis buvo dešiniarankis. Tačiau ir tai teisme buvo nuslėpta.
Dvi moterys buvo nužudytos per valandą gretimuose Sosnoveco ir Bendzino miestuose, o Z.Marchwickis neturėjo automobilio ir nemokėjo vairuoti.
Parkritusias aukas maniakas uždaužydavo daugybe smūgių, ir jo drabužiai turėjo būti aptiškę krauju, tačiau ant Z.Marchwickio drabužių to niekada nepastebėjo nei kaimynai, nei tramvajaus bendrakeleiviai.
Kraujo pėdsakų nei ant Z.Marchwickio rūbų, nei namuose neaptiko ir milicijos ekspertai.
Nusikaltimo įrankiu teismas pripažino Z.Marchwickio senelio sodyboje rastą metalinį strypą, kurio konstrukcija netgi neatitiko ant aukų kūnų paliktų sužalojimų.
Kitu daiktiniu įrodymu buvo pripažinta vienos aukos piniginė, išmesta į šiukšliadėžę netoli tos vietos, pro kurią kasdien į darbą vaikščiojo Z.Marchwickis.
Abejonės dėl šio vyro kaltės suskaidė J.Grubos pavaldinius, todėl jis atleido iš pareigų ar perkėlė į kitas darbovietes visus savo kritikus.
Dėl akivaizdžiai klastojamų kaltinimų prieš pat teismo procesą atsistatydino ir bylą tyręs prokuroras.
Tačiau sovietinė propaganda net nepaliko progos išteisinti Z.Marchwickį: skelbė, kad žudikas pagautas ir sulauks pelnytos bausmės.
Dėl tariamo žudiko maniako sulaikymo Lenkijos vadovai buvo sulaukę Maskvos pagyrų, todėl teismui buvo daromas didžiulis spaudimas bylą užbaigti kuo greičiau.
Teismas paverstas cirku
Dėl didžiulio visuomenės susidomėjimo bylos nagrinėjimas buvo perkeltas iš Katovicų teismo į vienos gamyklos aktų salę.
Joje tilpo 800 žmonių, tačiau norinčių stebėti procesą buvo kur kas daugiau.
Į kiekvieną posėdį patekdavo tik tie, kurie dar naktį užsiimdavo vietą eilėje įsigyti specialų leidimą.
Žiniasklaidai skelbiant, kad moteris tikrai žudė Z.Marchwickis, į teismą susirinkę žmonės skanduodavo: „Mirties bausmę jam!“ Bet nuosprendžio skelbimas užsitęsė dvejus metus.
Z.Marchwickis buvo paverstas savotišku zoologijos sodo eksponatu: rengtos ekskursijos į kalėjimą, per kurias pro durų skylę leista žvilgtelėti į garsiausią šalies nusikaltėlį.
Vis dėlto trūkstant neginčijamų įrodymų J.Gruba stengėsi gudrumu ir šantažu priversti Z.Marchwickį prisipažinti žudžius moteris, o jis to nedarė.
Tuomet imtasi žiaurių priemonių: suimtasis buvo ne tik mušamas, bet ir gąsdindamas, kad jam neprisipažinus policija jo sūnų ir dukrą perkels į vaikų namus.
Toliau atsisakant prisiimti kaltę, byla buvo iškelta ir dviem įtariamojo broliams – už tai, kad jie neva žinojo, bet nuslėpė žudiką.
Tik tuomet psichologiškai palūžęs Z.Marchwickis teismo paprašė kuo greičiau baigti bylą, nors iki pat pabaigos neprisipažino ką nors nužudęs.
Kaip kaltės prisipažinimą teisėjai įskaitė tokį jo pasakymą: „Iš to, ką apie save čia išgirdau, išeina, kad žudikas esu aš.“
