Kariuomenė, policija ir specialiosios tarnybos užima paskutines politinės ir ekonominės įtakos pozicijas, o vieną iš svarbiausių arabų pasaulio šalių valdanti karinė chunta jau dabar atrodo nepajudinama. Visuomenė skęsta žiaurių ekonominių bei socialinių problemų liūne ir kone absoliuti jos dauguma apskritai numojusi ranka į valstybę bei jos institucijas.
Kaustytas karinis batas vis labiau mygia režimo nekontroliuojamų visuomeninių organizacijų, žiniasklaidos ir neformaliosios kultūros kaklą. Tačiau po vis kiečiau užsukamu dangčiu besikaupianti įtampa tik augs – tad tikrai neatmestina, kad naujas sprogimas diktatūros kiautą gali nunešti su dar didesne jėga ir padariniais, nei prieš penkerius metus. Mat visuomenės, nors ji ir siaubingai pavargusi, gyvybinis ir protesto potencialas – toli gražu nesunaikintas.
Pralaimėjusi diktatūra grįžo
Kokiu keliu gali pasukti valstybė, kurioje žlugo ar yra nuversta ilgametė diktatūra? Galimų variantų – nedaug.
Pirmas ir pats gražiausias – demokratinės reformos ir palaipsnis tikros, vakarietiško tipo demokratijos formavimasis. Antras kelias – pilietinis karas ir valstybės žlugimas bei subyrėjimas apskritai. Toks likimas ištiko kraujo upėse ir karo liepsnose vis giliau skęstančią Siriją.
Trečias kelias – naujos, ideologinių ar religinių radikalų diktatūros arba specialiųjų tarnybų ar karinio režimo susiformavimas, iš naujo užkonservuojantis ir dar labiau pagilinantis pagrindines šalies ekonomines, socialines ir politines problemas.
Dar visai neseniai įtakingiausia ir stipriausia arabų pasaulio valstybe buvęs Egiptas po tris dešimtmečius šalį valdžiusio Hosnio Mubarako režimo žlugimo 2011 m., pareikalavusio šimtų aukų, pasuko trečiuoju keliu ir religinių radikalų režimą jau spėjo pakeisti karine chunta.
Rinkimuose laimėjusi Musulmonų brolija ir jos lyderis Mohamedas Morsis nespėjo kaip reikiant įsitvirtinti – juos greitai nuvertė kariuomenė, kuri ir jos lyderis Abdelis Fattahas al-Sisi įvedė savo tvarką. Tai įvyko pirmiausia dėl to, kad radikalų valdymo išgąsdinta, išvargusi ir pakrikusi visuomenė – pirmiausia, jos apačios – vėl ištroško tvirtos rankos ir vado.
Po revoliucijos nuteistas H.Mubarakas, kuris pats yra išeivis iš kariuomenės, visada buvusios viena iš pagrindinių, jei ne pagrindine jėga Egipte, buvo išteisintas.
Naujas režimas ryžtingai ir be jokių skrupulų stiprina savo pozicijas – kariuomenė ir jos atstovai tampa naujaisiais ekonomikos ir šalies turtų šeimininkais, bet kokie tikri ar tariami kritikai bei oponentai tūkstančiais keliauja į kalėjimus, yra žudomi ar tiesiog dingsta be žinios, politinių partijų lauke – režimui absoliučiai lojalios jėgos.
Persekiojamos, spaudžiamos, kratomos ir uždaromos bet kokios nepriklausomos nevyriausybinės organizacijos – pirmiausia, aišku, žmogaus teisių ir kultūros, kurios išsilaiko tik iš užsienio paramos. Štai ir lryto.lt vizito Kaire metu valdžia ėmė ir įšaldė net penkių pagrindinių žmogaus teisių gynimo organizacijų aktyvus iš karto.
Žmogaus teisių gynimo organizacijos aišku yra pagrindinis, tačiau toli gražu ne vienintelis režimo taikinys. Jo taikiklyje – iš esmės visos valdžios nekontroliuojamos ir ne jos sukurtos organizacijos – kultūros, meno, labdaros.
Lrytas.lt bendravo su keliomis Kaire įsikūrusiomis organizacijomis, kur savo iniciatyva susibūrę jauni žmonės rūpinasi neoficialiojo, neformaliojo meno – dailės, fotografijos, kino – sklaida. Visos jos jau anksčiau ar vėliau patyrė specialiųjų tarnybų ir policijos antpuolius – remiantis vien tokiais motyvais, kad kažkas netvarkoje su jų dokumentais, išduodamais oficialių valdiškos cenzūros institucijų, jos buvo kratomos, išmestos iš užimamų patalpų, konfiskuojamas turtas.
Tačiau šių organizacijų nariai ir vadovai vis viena nenuleidžia rankų – stengiasi vėl atgaivinti veiklą ir net plėsti į ją įsitraukiančių žmonių ratą. Juolab, kad žmonės – ypač jaunimas – noriai ja domisi.
Tiesa, jos visos gali išgyventi tik užsienio valstybių – pirmiausia, Vakarų – institucijų paramos. Būtent dėl to tos organizacijos valdžios yra oficialiai skelbiamos „užsienio agentais“. Toks terminas ir statusas yra vartojamas, pavyzdžiui, ir Lietuvos kaimynėje Rusijoje.
Žodžio laisvė – po batu
Vienas iš pirmųjų ir pagrindinių darbų, kurių griebiasi kiekvienas naujas ar vėl sugrįžęs diktatūrinis režimas – žiniasklaidos kontrolė. Taip buvo toje pačioje Rusijoje, kai prezidentu tapo dabartinis vienvaldis jos šeimininkas Vladimiras Putinas, iš karto nužudęs vieną iš pagrindinių nepriklausomos žiniasklaidos kanalų – televiziją NTV.
Taigi, ir kariuomenės valdomame Egipte žiniasklaida – valdiškos cenzūros ir net fizinio smurto gniaužtuose. Pagrindinės televizijos stotys ir žiniasklaidos priemonės – arba valstybinės, arba valdžiai lojalių ir dėl savo pinigų bijančių oligarchų rankose.
Egzistuoja net kelios valstybinės institucijos, atvirai ir oficialiai užsiimančios cenzūra ir prižiūrinčios ne tik žiniasklaidą, bet ir kultūros veiklą, nevyriausybines organizacijas.
Už bet kokią kariuomenės, valstybės institucijų, prezidento Abdelio Fattaho al-Sisi, kuris yra paverstas nacionaliniu stabu, kritiką gali būti įmestas į kalėjimą ar tiesiog dingti be pėdsako. Žmogaus pagrobimas – vienas iš pastaruoju metu populiariausių susidorojimo būdų, kuriuos taiko režimas.
„Žiniasklaidos ir žodžio laisvės padėtį galima apibrėžti vienu žodžiu – siaubinga. Žurnalistai nieko negali rašyti, kas bent mažiausiai nepatinka valdžiai, parlamentas konvejeriu ir urmu priiminėja įstatymus, vis labiau apribojančius žiniasklaidos galimybes atlikti net savo elementariausias funkcijas – rinkti informaciją, fotografuoti, filmuoti.
Štai vienas mano kolega ir draugas, kuris atskleidė, jog maždaug prieš metus kariuomenėje buvo nesėkmingai mėginta įvykdyti naują perversmą, rašė, kaip kariuomenė ir valdžia klastojo rinkimus ir manipuliavo rinkėjais – teisme.
Ir tai – dar geriausias variantas, kuris galėjo nutikti. Kitas mano kolega – tiesiog kalėjime, nes kalbėjo apie policijos žiaurumą ir brutalumą“, – „Lietuvos rytui“ sakė jaunas vietos žurnalistas ir fotografas Sabris Khaledas.
Jis bendradarbiauja su vakarietiškomis žiniasklaidos priemonėmis, tad, pasak jo, tai – šiokia tokia apsauga jam. Be to, jo teigimu, jo kantrybė galutinai trūko ir baimė išnyko, kai be žinios dingo keletas jo draugų ir kolegų.
„Per pastaruosius porą metų labai paplito toks dalykas – žmogus dingsta, po to, žiūrėk, atsiranda kokiame nors teisme arba kalėjime. Arba apskritai dingsta be žinios, kartais atrandami negyvi, su kankinimų žymėmis.
Štai mano kambario draugas, su kuriuo kartu nuomojomės butą – jau dingęs maždaug pusantrų metų“, – sakė S.Khaledas.
Stabilumas – apgaulingas?
Bet kiek gali tęstis karinės chuntos valdymas – gal, jai užveržus visus varžtus, o visuomenei tiesiog besirūpinant, kaip išgyventi pačiai, režimas jau bus nebepajudinamas?
„Pirmiausia, visiškai akivaizdu, kad viena iš esminių, jei ne esminė režimo gyvybės garantija – užsienio valstybių parama, pinigai ir ginklai. Kol jį rems JAV, Rusija, Saudo Arabija, tol jis galės jaustis drąsiai ir turės resursų malšinti plačiųjų ir skurdžiausiųjų masių nepasitenkinimą ar net džiaugtis jų meile.
Užsienio paramą režimas perka tuo, kad yra sukūręs įvaizdį, jog Egiptas chaoso apimtame regione – stabili šalis, kovojanti su islamiškuoju radikalizmu ir terorizmu tiek savo viduje, tiek išorėje. Tačiau šis įvaizdis – apgaulingas. Stabilumas – dirbtinis, o lygiai tokia pat radikali dešinioji, kaip ir prieš tai valdę islamo radikalai, karinė valdžia – dar žiauresnė už juos“, – sakė S.Khaledas.
Tiesa, JAV pastaruoju metu kreipia vis mažiau dėmesio į savo buvusią įtaką arabų pasaulyje ir regione prarandantį Egiptą, tuo tarpu Rusija, visuomet čia turėjusi nemažą įtaką, mėgina ją stiprinti.
Režimas tikisi ir pagrindinių tarptautinių finansinių organizacijų – pavyzdžiui, Tarptautinio Valiutos fondo – paramos. Taip pat valdžia mėgina gauti užsienio pinigų, privatizuodama dar likusius pagrindinius infrastruktūros objektus.
Mat tik nuo užsienio pinigų dabar priklauso, ar valdžia galės ir toliau subsidijuoti bent daugumą vargingiausių gyvenančių sluoksnių, pirkti ginklus ir stiprinti specialiąsias tarnybas ir armiją.
Tačiau bendra ekonominė ir socialinė šalies kryptis ir taip aiški – jau dabar sparčiai augantys kasdienio pragyvenimo ir paslaugų kaštai, bendras ekonomikos nuosmukis kartu su aštrėjančiomis socialinėmis problemomis bei į viršų sparčiai kopiančia demografija.
Tačiau S.Khaledas, kaip ir kiti, „Lietuvos rytu“ jau anonimiškai kalbėję jauni „arabų pavasaryje“ dalyvavę žmonės neturi jokių abejonių, kad naują dramatišką ir galbūt net katastrofišką Egipto ir apskritai viso regiono istorijos etapą pradėjusi revoliucija buvo būtinas ir net neišvengiamas dalykas.
„Ji tiesiog turėjo įvykti ir nebuvo jokių kitų galimybių ir kuo vėliau – tuo sprogimas būtų buvęs didesnis. Žinoma, sistema nepasikeitusi ir pūva toliau, padėtis – dar blogesnė, visuomenė labai pavargusi.
Tačiau jos jėga ir piliečiai, kurie iš patriotizmo ir pilietinės pareigos nuoširdžiai dirba savo darbą žurnalistikoje, kultūroje, nevisuomeninėse organizacijose juk niekur nedingo. Juolab, kad skurdas ir socialinė įtampa, kurią režimui dar pavyksta malšinti ar nukreipti sau palankia linkme, manipuliuoti – tik augs“, – sakė S.Khaledas.
Egiptiečių teigimu, pagrindinė bėda ir tuomet, ir dabar – aktyviųjų ir sveikųjų visuomenės jėgų nesugebėjimas politiškai organizuotis į normalias politines partijas, politinis vakuumas apskritai, kurį žaibiškai užpildo arba radikalai, arba senojo režimo atstovai.
Tačiau ypač dusinančioje tuštumoje – jaunimas, kuris sudaro didžiąją šios vis augančios ir jau per 90 mln. narių turinčios visuomenės dalį bei buvo „arabų pavasario“ varomąja jėga.
Jaunų žmonių vis daugėja, tačiau dauguma jų lieka socialinių skirtumų vis labiau draskomos šalies užribyje. Iš skurdo gniaužtų jauniems žmonėms beveik nėra šansų išsiveržti – pavyzdžiui, valdiško švietimo sistema taip pat arti mirties.
Yra pasitaikę atvejų, jog kai kuriose valstybinėse mokyklose dar šeštojoje klasėje besimokantys vaikai nemoka nei rašyti, nei skaityti.
Viena didžiausių Egipto socialinių nelaimių – narkomanija – ypač paplitusi būtent jaunimo tarpe. Populiariausi narkotikai – raminamieji vaistai, pavyzdžiui, tramadolis, kurių gali įsigyti ir vaistinėse.
Uždrausta ir „šėtono“ muzika
Vienas iš langų į tą pasaulį, kuriame gyvena Egipto jaunimas – ar bent jo dauguma – tas pats, kaip ir visame pasaulyje. Tai – muzika.
Egipte bene populiariausia muzika, žinoma, yra taip pat iš esmės tokia pati, kaip ir visame pasaulyje – tai vietinio stiliaus, dažnai retro pakraipos „popsas“.
Tačiau dar prie dešimtmetį ar daugiau čia sparčiai augo ir tos neformaliosios muzikos, kuria gyvena jaunimas ir Vakaruose, rinka – ėmė vešėti, pavyzdžiui, ne tik įvairių krypčių elektroninė muzika, bet ir rokas, taip pat – vadinamasis sunkusis metalas.
Tačiau pastarosios muzikos sceną dar prieš H.Mubarako režimo žlugimą ištiko didžiulis smūgis – vietos žiniasklaida, greičiausiai ir ne be valdžios struktūrų paramos, pradėjo plačią propagandinę kampaniją prieš sunkiąją muziką ir jos grupes dėl to, kad šios neva ne tik nukreiptos prieš islamą ir jo „tradicines vertybes“, bet ir apskritai yra „satanistai“ bei „šėtono garbintojai“.
Didžioji dauguma grupių per vieną didžiulį teisėsaugos reidą tiesiog buvo išvaikytos, daugelis jų narių susodinti į kalėjimus. Dabar šią muziką ir ją vis dar atliekančias grupes ir toliau persekioja „satanizmo“ šešėlis, kuriuo valdžia noriai naudojasi, kai mato reikalą.
Visame Egipte – teisingiau, pagrindiniuose miestuose Kaire ir Aleksandrijoje, vietos metalistų teigimu, tebėra vos keliolika įvairių krypčių sunkiąją muziką – nuo „black“ iki „thrash“ ir „death“ – atliekančių grupių. Viena iš pagrindinių šios scenos figūrų – atlikėjas ir prodiuseris Naderas Sadekas. Jo grupė atlieka šiuolaikinę „black“, „death“ ir „doom“ elementų turinčią muziką.
JAV ir Egipto pilietybes turintis atlikėjas daugiausiai gyvena Niujorke, kur turi ir savo dailės galeriją, taip pat kuria ir eksperimentinę elektroninę muziką. O į jo grupę paskiriems koncertams ar turams įsijungia tokių pasaulinių metalo muzikos žvaigždžių, kaip Sepultura, Morbid Angel, Deicide, Mayhem, Vader, Behemoth atstovai.
N.Sadekas kartais surengia koncertus ir Egipte, Kaire, į kuriuos susirenka apie pusę tūkstančio ar kelis šimtus žmonių. Tačiau paskutinis koncertas šiemet jam baigėsi liūdnai – užgriuvo policija, o jis pats daugiau, nei mėnesį be teismo ir jokių oficialių kaltinimų praleido kalėjime kartu su kriminaliniais nusikaltėliais.
„Oficiali priežastis buvo ta, kad mes neva ne iki galo susitvarkėme visus dokumentus ir formalumus, tačiau taip nebuvo. Iš esmės tai buvo tas pats, kaip ir visuomet – vėl kilęs triukšmas dėl „satanizmo“ bei, kaip paradoksaliai ir ironiškai tai beskambėtų, kitų su manim mėginančių konkuruoti, grupių skundai ir intrigos“, – lrytui.lt sakė N.Sadekas.
Nors jis teigė, jog sunkiosios muzikos scena ne tik Egipte, bet ir visame arabiškame regione vis dėlto toliau gyvuos ir net gali plėstis, pats neslėpė pastaruoju metu rimtai nuogąstaujantis dėl savo saugumo. Esą net ir oficialūs JAV atstovai jam teigė negalintys to jam garantuoti.
Išsilieja žodžiais. Kol kas?
Tačiau bene pats įdomiausias ir iškalbingiausias muzikos stilius, kuris „valdo“ vietos jaunimo tarpe –“Mahraganat“, kas arabų kalba reiškia „festivaliai“.
Skurdžiausiuose Kairo kvartaluose bei lūšnynuose maždaug prieš dešimtmetį gimęs ir juose, lyg gaisras, paplitęs stilius – vakarietiško repo bei hiphopo, elektroninės, šokių muzikos ritmų ir tradicinės arabiškos muzikos derinys.
Šis audringas, psichodeliškas ir agresyvus kokteilis – pigus, visiems prieinamas ir toks, kurį gali gaminti visi, turintys kompiuterį.
„Mahraganat“ šiuo metu atlieka šimtai, o gal net tūkstančiai grupių, o žymiausios iš jų koncertuoja ne tik Vakarų Europoje ar Amerikoje, bet ir, pavyzdžiui, Lenkijoje. Nepaisant to, kad ši muzika – labai populiari, „oficialiojoje“ masinėje kultūroje, taip pat turtingųjų visuomenės sluoksnių tarpe jos stengiamasi nepastebėti dėl jos socialinės kilmės.
„Tai – tikra liaudies, žmonių muzika, kurios pagalba milijonai žmonių, pirmiausia, jaunimas, pirmą kartą šalies istorijoje atvirai ir viešai, be jokios cenzūros, gali kalbėti tai, kas yra ir kuo gyvena. O šie dalykai labai paprasti – kasdienė pilka egzistencija, gatvė, „žolė“, pyktis bei agresija prieš vienas kitą ir prieš bet kokią „Sistemą“, kažko daugiau, nei turi, pripažinimo, savirealizacijos troškimas.
Atrodo, viskas beviltiška ir kažko pasiekti gyvenime nėra šansų, bet štai tas kelias – ir tu gali save išreikšti ir gal net pasiekti viską. Tai šiam jaunimui duoda ši muzika“, – „Lietuvos rytui“ sakė vienas pagrindinių šios muzikos prodiuserių, firmos „100 copies“ įkūrėjas ir vadovas Mahmoudas Refaatas, pats dalyvavęs „arabų pavasaryje“.
Bet ar į vienas kitą ar kaimyninę „chebrą“ nukreipta agresija, gyvenimas tik už „Sistemos“ ribų gali virsti atviru politiniu protestu prieš dabartinį režimą arba tą protestą įžiebti? Gal režimui toks socialinės įtampos nuleidimo kanalas – visai ne pro šalį?
„Jie išties kažkaip nelabai kreipia dėmesį į mus, matyt, arba nesupranta reikšmės bei masto ir galimo pavojaus. Bet jie klysta – jei ir yra pavojus režimui, tai – ne kokios nors kasdien dusinamos žmogaus teisių gynimo organizacijos ar menininkai, o būtent tokia jaunimo subkultūra“, – sakė M.Refaatas.
Tiesa, jis, konstatavęs, jog didžioji dauguma visuomenės apskritai „nusipjovė“ ne tik į valstybę, bet ir į politiką ar viešąjį gyvenimą apskritai, neatmetė, jog „nieko rimto“ šioje šalyje jau nebegali įvykti – visuomenė jau visuomet sudarys tokį „paktą“ ar „sutartį“ su bet kokiu režimu.
„Taip, dabar žmonės – sau, sistema – sau. Tačiau kas čia tokio ir kas čia pavojingo bei kodėl tai turi sukelti kažkokius naujus sukrėtimus? Juk, galų gale, mes, egiptiečiai tokie jau žmonės – mėgstame patriukšmauti, dažnai ir kovojame tarpusavyje, bet iki kažkokio lemtingo galo ar kulminacijos beveik niekada neisime“, – pusiau ironiškai sakė egiptietis.
