Baltieji į žodžius plakate reagavo gana santūriai. Vienas kitas burbtelėjo judėjimo nepalaikąs, atsirado teiginiui pritariančių, kaip ir tokiu, kas pareiškė, kad visos gyvybės svarbios, nepriklausomai nuo rasės. Tuo tarpu juodaodžių rajone vargšas Joey su visiškai nekaltu užrašu „Visos gyvybės svarbios“ susilaukė atviriausios agresijos. Galiausiai jam teko tiesiog nešti kudašių...
Eksperimentas sumanytas po judėjimo „Black lives matter“ šalininkų sukeltų riaušių Šiaurės Karolinoje.
Joey Saladso video kur kas iškalbingesnis už tūkstančius puslapių pasvarstymų, kas iš tiesų vyksta už Atlanto. Akivaizdu, policininkai ten šaudomi, o miesteliai siaubiami ne tiek norint įrodyti gyvybės svarbą (beje, daugelis nušautųjų, dėl kurių nuolat kyla riaušės, pirmiausia buvo nekart teisti nusikaltėliai), o todėl, kad nemaža dalis juodųjų „kovotojų su rasizmu“ mąsto lygiai tomis pačiomis kategorijomis, kuriomis daugiau nei prieš šimtmetį mąstė iki dantų ginkluoti baltieji fermeriai.
Kiekvieną „problemą“ linkę spręsti paprastai ir kolektyviai: kulkomis, ugnimi, linčiavimais. Bet juk laikus, kai buvo svarbios tik baltųjų gyvybės, senų seniausiai nuklojo storas dulkių sluoksnis.
Nuo XX a. vidurio Jungtinėse Valstijose baltųjų ekstremistų įvykdytų „neapykantos nusikaltimų“ vis mažėjo ir mažėja toliau, bet pretenzijų ir nepasitenkinimo iš afroamerikiečių organizacijų pusės kasmet vis daugėja.
Ir visa tai nepaisant begalinio atsiprašinėjimo už ilgus vergovės šimtmečius, nepaisant pabrėžto politkorektiškumo, nepaisant įvairiose lygmenyse veikiančios „rasinių kvotų“ sistemos priimant į darbą ar stojant į mokymo įstaigas. Kukluksklano laužai jau kadaise užgeso, tačiau į sceną, ponai ir ponios, žengia pats atviriausias juodasis rasizmas.
Skirtumas tik tas, kad baltieji be užuolankų skelbė esantys pranašiausia rasė, kuriai pati prigimtis suteikusi teisę viešpatauti, o juodasis rasizmas, galbūt išskyrus pavienių pamišėlių vadovaujamas sektas, maskuojamas kovos su amžina diskriminacija lozungais.
Ir toks dažniausiai tariamos aukos rasizmas daug pavojingesnis, kadangi jis ypač įtaigus ir apgaulingas. Nes „šimtmečiais trukusiu persekiojimu“ galima paaiškinti ir pateisinti bet ką. Neproporcingai didelį juodaodžių skaičių XXI a. JAV kalėjimuose, juodųjų kriminalinių gaujų problemą, nepriėmimą į darbą, gyvenimą, lyginant su europiečių palikuonimis, žemesniame socialiniame lygyje. Žinoma, dėl visko kaltas tik baltųjų nepakantumas.
Tik, pasirodo, jis tapo rafinuotas, netgi latentinis, pasitraukė į išoriškai nematomą pogrindį.
Dabar, kad taptum rasistų, visiškai nebūtina svaičioti apie „viešpačių rasę“. Pakanka ne vietoje pasirodyti su plakatu „Visų gyvybės svarbios“!
Beje, už dabartinį prezidentą Baracką Obamą, remiantis priešrinkiminėmis apklausomis, balsavo didelė dalis baltųjų rinkėjų. Tai aiškiai rodo, kad tik nedaugelis jų vadovavosi rasiniais „savas-svetimas“ kriterijais. Tuo tarpu absoliuti daugumą juodaodžių nubalsavo už „spalvą“, net jei rinkiminė kito kandidato programa ir buvo patrauklesnė.
Jeigu tokiu pat principu balsuotų baltieji, pirmojo juodaodžio JAV prezidento tektų dar gerokai palūkėti.
B.Obama išrinktas su viltimi, kad tai padės galutinai likviduoti tarprasinę trintį. Deja, būtent jo prezidentavimu laikotarpiu toji trintis padidėjo. Tuo įsitikinusių, tiek baltųjų, tiek juodųjų amerikiečių procentas nuolat auga. Juk siautėja ir degina būtent tie, kam „visų gyvybės“ rūpi mažiausiai.
