Esą jis „visiškai žlugo“ dėl mažo balsuotojų aktyvumo, „vengrai pabudo iš nacionalistinio sapno!“, „rinkėjai atsuko Viktorui Orbanui nugarą!“, nors premjeras prieš pabėgėlius nukreiptai agitacijai išleido „labai daug milijonų“.
Ir taip komentuojama Lietuvoje pamirštant, be jokios abejonės, „visiškai teisėtą“ savų rinkėjų viliojimą į mūsų šalyje kadaise rengtą referendumą balsuojant už arba prieš narystę Europos Sąjungoje.
Referendumas, kad nežlugtų, vyko net dvi dienas. Keistą, kad ne savaitę. O dar keisčiau, kad nebuvo privalomas.
Bet... ir tų dviejų dienų pasirodė per mažai. Atvykusių išreikšti savo valią labai trūko. Svarbus klausimas, ją jau čia slėpti, pasirodė aktualesnis valdžiai, nei paprastiems mirtingiesiems. Pirmą dieną balsavo iki 23 proc. šią teisę turinčių Lietuvos gyventojų. Bet negi gerai iniciatyvai leisi taip lengvai užsilenkti?
Tuomet, antrą referendumo dieną, rinkėjai pradėti vilioti skalbimo milteliais, alumi ir šokoladu. Per televiziją staiga pradėta trimituoti, kad apygardose atvykę balsuoti rinkėjai gaus lipdukus, už kuriuos viename prekybos tinklų kone veltui galės įsigyti pigaus alaus ar skalbimo miltelių.
Apygardas, o po to ir parduotuves, apgulė net tie, kurie niekad gyvenime už nieką nebalsavo. Dažnas būtų ir dešimtkart nubalsavęs, kad tik pasirūpintų dešimčia puslitriukų. Žinia, kartais ir „runkelių“, ir asocialų prireikia.
Ir svarbiausia, kad viskas, kaip paaiškėjo, yra visiškai teisėta. Jokios komisijos neįžvelgė nė mažiausios nusižengimo. Daugelis atvykusių nubalsavo už stojimą į ES, bet įveikti referendumo kartelę vos pavyko. Prie rinkimų urnų sulaukta kiek daugiau nei 60 proc. balsavimo teisę turinčių Lietuvos piliečių.
Bet užtat kokios iškilmingos kalbos liejosi žiniasklaidoje: „Tauta garsiai pareiškė – taip!“, „Už ES pasisakė 91 proc. rinkėjų!“ Tiesa, nuovokesni puikiai suvokė, kad ne viskas čia švaru, bet kai reikia kažką būtinai prastumti, būdas visuomet atsiras.
O vengras V.Orbanas pasielgė kvailokai. Jam tiesiog reikėjo pasinaudoti patikrintu lietuvišku pavyzdžiu ir per valdžiai lojalius prekybos centrus pasiūlyti pigaus vengriško vynelio, ar ko smarkesnio. Atvykusių balsuoti procentas neabejotinai viršytų reikiamą kartelę, o pralaimėti buvo neįmanoma, nes daugelis balsavusių vengrų pasisakė prieš jiems brukamas „pabėgėlių“ kvotas.
Deja, Lietuvoje dažnai „demokratiškumo stoka“ kaltinamas V.Orbanas pasirodė ne toks išmanus kaip mūsiškiai eurointegratoriai, su pačiu tikriausiu homosovietiniu atkaklumu rasiantys įbrukti tai, ką reikia. Nes homosovietizmas – tai ne tiek pažiūros ar politinė orientacija, kiek elgesio ir mąstymo tipas.
O juo daugelis vadovaujančių Lietuvos partijų tiesiog persmelktos.
Na, tarkime, prasuko referendumo metu V.Orbanas tokią pat „miltelių akciją“ ir buldozeriu prastūmė reikiamą referendumo rezultatą. Įdomu, kokiais surūgusiais veidais bambėtų Europos komisijos atstovai? Net neabejoju, kad ir mūsiškiai išrinktieji pragystų apie „pasibaisėtiną rinkėjų papirkinėjimą“, pažeidimus, kitas nedemokratiškas nuodėmes.
Vengrijoje vykęs referendumas klostėsi panašiai, kaip ir referendumas dėl stojimo į ES Lietuvoje. Rinkėjų aktyvumas – vangus, bet daugelis atvykusių balsavo taip, kaip iš jų tikėjosi esama valdžia. Tik Vengrija, priešingai nei Lietuva, nedrįso skatinti lankomumo referendumo dieną labai abejotinais būdais, nors, ko gero, laisvai galėjo.
V.Orbanas patyrė nesėkmę, nes tiesiog nepasiūlė alaus ir miltelių. O gal nenorėjo ristis iki mūsų lygio?
