Tačiau svarbiausia, kad tai būtų ne paprastas miestas, o sąvartynas – vieta, į kurią suplaukia visos šalies šiukšlės. Teisingiau, šiukšlės plauktų ne tik iš Lietuvos, bet ir iš kitų trijų Baltijos valstybių ir dar iš trečdalio Baltarusijos ir kokio penktadalio Lenkijos.
Tokį miestą sunku įsivaizduoti ne tik Lietuvoje, tačiau ir bet kurioje kitoje Europos valstybėje. Tačiau jis egzistuoja per 20 mln. gyventojų turinčioje Egipto sostinėje Kaire. Šio megapolio šiukšlės kasdien plaukia būtent į „šiukšlių miesto“, kuriame ir jo apylinkėse gyvena iki 80 tūkst. žmonių, gatves.
Šiose gatvėse nuo siurrealistinio šiukšlių kalnų bei daugiaaukščių namų derinio apraibusioms akims bei nuo sunkaus dvoko besiriečiančiai nosiai atsiskleidžia pagrindinės Egipto problemos – skurdas, staigiai į viršų kopianti demografija, valstybės supuvimas ir jos skyrybos su visuomene.
Sąvartynas – kartu ir miestas
Miesto sąvartynas, regis, turėtų būti kur nors tolėliau nuo jo. Tačiau taip nėra Kaire. Pagrindinis ir seniausias jo sąvartynas plyti visai šalia vieno iš svarbiausių miesto turistinių ir istorinių objektų – citadelės.
Būtent tų kalvų, ant kurių stovi senoji miesto tvirtovė, papėdėje ir plyti kvartalai-gyvenvietės, į kurias kasdien ir plaukia miesto šiukšlės.
Didžiausia iš šių gyvenviečių, dar vadinama „šiukšlių miestu“ – Mokatam. Posūkis į ją – iš karto iš vieno iš pagrindinių miesto greitkelių, o tai, kad „šiukšlių miestas“ visai už kampo, rodo šalikeles nusėjęs toks šiukšlių sluoksnis, kokį sunku išvysti kitose šio švara ir šiaip, švelniai tariant, nepasižyminčio miesto vietose.
Įsukus į gatvelę tarp apšepusių ir purvinų namų, užtenka pašlaite pavažiuoti keliasdešimt metrų ir tu jau – mieste-savartyne. Apie tai praneša gatvėse pūpsančios šiukšlių krūvos ir slogus tvaikas, kuris kartu su beveik 40 laipsnių karščiu užgriūna vos išlipus iš autobuso.
Tas tvaikas iš pradžių net lengvai supykina, priverčia sukosėti ir sužiaukčioti. Bet jis čia plyti visur ir, regis, juo, kaip ir visur kamuoliais kylančiomis dulkėmis, persigėrę viskas, tad tenka greitai priprasti. Vis persekioja mintis, kad čia gyvenantys žmonės juo kvėpuoja kasdien visą savo gyvenimą nuo gimimo iki mirties.
O tų žmonių čia išties daug. Vien Mokatam – apie 30 tūkst., o visoje tokių gyvenviečių aglomeracijoje – 75-80 tūkst. Taip pat teigiama, kad daugiau, nei pusę jų sudaro jaunimas ir žmonės iki 40 m.
Šie žmonės Egipto arabų kalba vadinami „zabalin“ – „šiukšlių žmonėmis“ arba „šiukšlių rinkėjais“. Pastarasis terminas tiksliai nusako jų gyvenimo esmę – jie kasdien iš Kairo gatvių ir namų surenka daugybę tonų įvairiausių šiukšlių, kurias savo namuose surūšiuoja, perdirba ir po to parduoda.
Taip šie žmonės gyveno visada – nuo pat praėjusio amžiaus vidurio, kuomet atkeliavo čia iš skurdžių Aukštutinio Egipto kaimų, kuriuose nebegalėjo pragyventi.
Iš pradžių „zabalin“ klajojo po Kairą ir apylinkes, dalindamiesi šiukšlių surinkimo „verslu“ su tais vietiniais gyventojais, kurie tuo užsiėmė jau anksčiau. Vėliau atvykėliai tapo sėslesni, tačiau jų gyvenimo būdas nekito – jie gyveno laikinose lūšnose, suręstose iš šiukšlių, tarp tų atliekų, kurias surinkdavo ir perdirbdavo.
Valdžia, spaudžiama turtingųjų miesto gyventojų, kuriuos erzino visur su savo asilais pakinktytais vežimaičiais zujančių šiukšlių rinkėjų vaizdas, vis vijo juos kur nors toliau nuo akių, kol, galų gale šiukšlių lūšnynai nusėdo Mokatam kalvų papėdėje.
Miesto gelbėtojai neegzistavo
Valdžios santykis su šiukšlių rinkėjais iki pat pastarųjų metų – oficialiai šie žmonės neegzistavo. Valdžia niekuomet nesirūpino šios bendruomenės, gyvenančios pasibaisėtinomis sąlygomis, siaubiamos įvairių ligų, gaisrų ir kitų nelaimių, būkle.
Tad, niekaip oficialiai neegzistuoja ir tie mūriniai daugiaaukščiai pastatai, kurie pastaraisiais dešimtmečiais pakeitė lūšnose ir iš kurių dabar suformuoti šiukšlininkų „miestai“.
„Žemė priklauso valstybei, o pastatai – mums. Taigi, viskas teisinga“, – taip karčiai lryto.lt korespondentams juokavo „zabalin“ atstovai.
Tiesa, šiuo požiūriu jie iš esmės nesiskiria nuo didžiosios dalies sparčiai didėjančio miesto gyventojų – dauguma ne miesto centrinėje dalyje esančių rajonų pastatų – niekaip neįteisinti ir iš esmės nelegalūs. Tai atspindi tą urbanistinę betvarkę, kurioje skęsta šis vienas iš didžiausių pasaulio miestų.
O šiukšlių rinkėjų bendruomenės vaidmuo megapolio gyvenime – esminis.
Ji išpažįsta krikščionių tikėjimą ir priklauso vadinamiems koptams, krikščionybę išpažinusiems dar prieš arabų ir islamo invaziją į Egiptą. Taigi, šie žmonės gali užsiimti šiukšlių rinkimu, kuris net skurdžiausiam musulmonui – itin žeminantis, todėl neįmanomas užsiėmimas.
Šiukšlių rinkėjai taip pat gali auginti kiaules, kurios islame laikomos purvinu ir visiškai nepriimtinu gyvuliu. Kiaulės suėda organinės kilmės atliekas.
„Zabalin“ kasdien surenka net maždaug 9 tūkst. tonų šiukšlių iš tų maždaug 15 tūkst., kurias kasdien išmeta Kairas.
Tačiau 2009 m. valdžia sunaikino visas šiukšlininkų kiaules, taip esą vykdydama apsaugos nuo kiaulių maro programą. Šio žingsnio padariniai – Kairo gatvėse tuojau pat išaugo pūvančių maisto atliekų krūvos.
Dabar „zabalin“ vėl gali auginti kiaules, tačiau tarp jų gyvulių dabar dominuoja ožkos ir avys.
Taigi, tiesiog sunku ir įsivaizduoti, kokia šiukšlių apokalipsė akimirksniu ištiktų Kairą, jei „zabalin“, jas surenkant ir išsivežantys už simbolinį mokestį ar kartais ir visai veltui, staiga išnyktų.
Valdžia mėgino išstumti šiuos šiukšlininkus, sudarydama sutartis su stambiomis šiukšlių surinkimo kompanijomis, tačiau šios nei surinkimo mastais, nei šiukšlių rūšiavimo bei perdirbimo efektyvumu nesugebėjo prilygti „zabalin“. Pastarieji perdirba iki 80 proc. savo surenkamų atliekų, tuo tarpu kompanijos – tik apie 40 proc.
Negana to, kai kurios stambios tarptautinės kompanijos, pavyzdžiui, „Proctor&Gamble“, pačios ėmė sudarinėti kontraktus su „zabalin“ – tam, kad išvengtų tarpininkų ir sukčių, ėmusių masiškai pradavinėti savo marmalus, supilstytus į jau ištuštintus firminius bendrovės buteliukus.
Šią šiukšlyno bendruomenę ėmė remti Pasaulio bankas, stambios tarptautinės organizacijos ir institucijos.
Valdžia „šiukšlių miestą“ ir kitas bendruomenes oficialiai įregistravo tik prieš kelerius metus. Tačiau šie gyventojai ir toliau nesulaukia valstybės medicininės, socialinės, švietimo pagalbos. Bendruomenėje, kurioje dominuoja jaunimas ir vidurinio amžiaus žmonės, tėra vos kelios mokyklos – privačios arba išlaikomos iš užsienio valstybių ar nevyriausybinių organizacijų paramos.
Lrytas.lt lankėsi vienoje tokioje mokykloje, kur vaikus, šalia šiukšlių perdirbimo, moko ir kitų bazinių išsilavinimo dalykų. Mokyklą išlaiko vienas iš bendruomenės lyderių, Abrahamas (arba, musulmoniškai, Ibrahimas), kuris virš jos ir gyvena.
Matyti, kad jis – gana pasiturintis žmogus, ypač – pagal bendruomenės, kurioje gyvena ir iš kurios kilo, kriterijus. Apskritai, seniai akivaizdu, kad šioje uždaroje ir itin hierarchiškoje bendruomenėje viskam vadovaujantys žmonės valdo išties nemažus resursus ir pinigus. Juk šiukšlės – itin pelningas verslas visame pasaulyje, ką jau bekalbėti apie tokius megapolius, kaip Kairas.
Labiausiai sukrečia vaikai
Kaip atrodo eilinių „šiukšlių miesto“ gyventojų kasdienybė iš arti, vaikštinėjant sunkaus tvaiko persmelktomis gatvėmis?
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad visur pūpsančios šiukšlių krūvos ir visas pakampes nugulęs jų sluoksnis slepia tiktai betvarkę, taip nėra.
Tos krūvos greitai ištampomos po aplinkinius namus, kurių pirmuosiuose aukštuose jas ir rūšiuoja tuose namuose gyvenančių šeimų nariai – pirmiausia, moterys ir vaikai. Kiekviena šeima, panašu, specializuojasi konkrečių atliekų rūšiavime – pirmiausia, plastiko, metalo arba popieriaus bei kartono.
Tuose pirmuosiuose aukštuose yra ir išrūšiuotų atliekų perdirbimo mašinos, kuriomis tos atliekos arba smulkinamos, arba supresuojamos.
Pavyzdžiui, vienas iš galutinių pavidalų, kurias įgauna plastikinės atliekos – smulkus plastikinis „žvyras“ ar „grūdai“, pilami į maišus ir kraunami į specialius sandėlius. Jie naudojami buitinės elektronikos ir technikos – skalbimo mašinų, televizorių nuotolinių pultų – gamyboje.
Antrajame ir kituose namų aukštuose – šeimų gyvenamosios patalpos. Vieną namą, kuris dažnai aplipdomas vis naujais ir naujais aukštais, dalijasi kelios šeimos.
Tuo tarpu ant namų stogų, nusėtų palydovinės televizijos antenomis, dažniausiai laikomi gyvuliai – kiaulės, avys ir ožkos, laisvai vaikštinėjančios tais stogais ir dergiančios, kur papuola.
„Į plotį mūsų gyvenvietės neplinta, jos tik stiebiasi aukštyn. Mat gimstamumas juk auga sparčiai ir mums reikia kažkur sutalpinti žmones“, – sako Abrahamas. Natūralu, kad jaunimas, negaunantis net ir pakankamo minimalaus išsilavinimo, beveik negali išsiveržti iš šio uždaro socialinio rato.
Tačiau Abrahamas taip ir negali aiškiai atsakyti į klausimą, kodėl pati bendruomenė vis dėlto neatskiria vietų, kur suveža ir perdirba šiukšles, bei savo namų. Jis tik kategoriškai tvirtina, kad dėl to kalta valdžia, neleidžianti to padaryti.
Dugne taip pat yra gyvenimas
Taigi, tai – itin siurrealistinis derinys. Visur šiukšlių krūvos, kai kurios iš jų – degančios, aplink jas dusinančiame karštyje zujantys musių spiečiai ir visur tvyrantis dvokas bei daugiaaukščiai namai, parduotuvės, žmonių prisėstos kavinės, visur kabantys vietos šventikų ir šventųjų paveikslai ir net kelios mokyklos.
Tačiau labiausiai sukrečia vaikai, ypač – mažamečiai. Kai kurie – murzini nuo galvos iki kojų, tarsi ką tik išlindę iš šiukšlių, kurias turi patys savo rankomis ir rūšiuoti, kalnų. Bet svarbiausia, kad kai kurie ne tik rūšiuoja šiukšles, bet ir tampo jų prikrautus vežimaičius, iš pirmo žvilgsnio sveriančius ne vieną dešimtį kilogramų.
Didžiulių krūvų prikrautus vežimus kartais įsikinkęs tempia vienas, vos devynių, dešimties ar vienuolikos metų berniukas, kuriam padeda tokio paties amžiaus draugas, stumiantis vežimą iš galo.
Tačiau šiuos visus vaizdus vainikuoja ant kalvos, kurios papėdėje įsikūręs „šiukšlių miestas“, stovintis vienuolynas ir net dvi krikščioniškos šventyklos. Nors ir šią vietą pasiekia iš apačios kylantis dvokas, vienuolynas – vertas vieno iš gražesnių ir įdomesnių viso Kairo lankytinų vietų vardo. Vienuolynas, stovintis didžiulėje Mokatam kalno šlaito įduboje – tik vartai į didžiulę krikščionišką katedrą, kuriai sunku rasti analogų pasaulyje.
20 tūkst. lankytojų galinti talpinti katedra – tai iš esmės didžiulis amfiteatras giliausioje milžiniškos įdubos akmeniniame kalno šlaite vietoje. Kita bažnyčia tiesiog išskobta akmenyse ola-salė su trimis kolonomis, simbolizuojančiomis švenčiausiąją trejybę.
Būtent čia kas vakarą renkasi vietos bendruomenė, garsėjanti savo pamaldumu.
Dar vienas įdomus ir simboliškas dalykas – tik nuo vienos Mokatam šlaito vietos matomas didžiulis menininko iš Tuniso piešinys-grafitis ant „šiukšlių miesto“ sienų. Jo dalys, išpieštos ant kiekvieno namo, žvelgiant tam tikru kampu sudaro vientisą stilizuotą koptiško rašto raizginį, besisukantį apie koptų šventojo, vyskupo Atanazijaus frazę: „kiekvienas, kuris nori pamatyti saulę, turi pirmiausia nusivalyti akis“.
Taip menininkas siekė išreikšti savo pagarbą šiems žmonėms, gyvenantiems ten, kur dauguma neįsivaizduoja gyvenimo – pačiame dugne.
Straipsnis parengtas bendradarbiaujant su Goethe's institutais Egipte ir Lietuvoje pagal projektą „Carte Blanche: Kairas Vilniuje“.
