Šis suvokimas sklinda iš daugelio krypčių – tiek iš kairės
(Vokietijos socialdemokratų), tiek iš dešiniųjų populistų
(Donaldo Trumpo). Galbūt puikiausias pastarojo meto pavyzdys –
Amerikos žurnalo „First Things“ paskelbtas straipsnis, kurio
autorius – mano draugas britų žurnalistas ir apžvalgininkas
Peteris Hitchensas.
Jis argumentuoja, kad be reikalo pabloginom savo ryšius su
Rusija, plėsdamiesi į teritorijas, kurias Kremlius paliko žlugus
komunizmui. Mes esą nesąžiningai demonizavom Vladimirą Putiną.
Nors pastarasis, anot Hitchenso, ir yra „piktavalis tironas“, jis
tikrai ne blogesnis arba netgi geresnis už kai kuriuos mūsų menamus
sąjungininkus Turkijoje arba Saudo Arabijoje.
Pasak Hitchenso, Rusija nėra Sovietų Sąjunga. Ji taip pat nėra
galiūnė ekspansionistė: Krymo aneksija esą tebuvo pateisinamas
išskirtinis atsakas į Ukrainos (ir Vakarų) provokaciją. Taigi,
užuot kovoję naujame šaltajame kare, turėtume pripažinti Rusijos
žmonių patirtas traumas ir leisti jiems atkurti savo
„šlovingą“ (jo žodžiais) krikščioniškąjį bei
europietiškąjį paveldą.
Šie argumentai dėstomi itin sklandžiai, iš pažiūros –
remiantis dideliu išmanymu. Hitchensas anksčiau dirbo korespondentu
Maskvoje ir yra gilinęsis į Europos istoriją. Daugelis rusų ir jo
draugų Vakaruose tiki jo aiškinimais.
Vis dėlto dauguma šių argumentų – klaidingi. Visų pirma
straipsnyje daugiausiai atakuojamas išsigalvotas priešininkas. Tie
iš mūsų, kas tiki, kad iš tikrųjų atsidūrėme naujame
šaltajame kare, netvirtina, kad Rusija yra Sovietų Sąjunga arba kad
mėginama ją atkurti.
Rusija nėra tarptautinė galiūnė pagal
jokius vertinimus, išskyrus branduolinius ginklus ir teritorijos
dydį.
Jos ideologija, jeigu ją galima taip vadinti, yra paprastas ir
prieštaringas antivakarietiškumo, nacionalinio pasipūtimo ir
nostalgijos sovietiniams laikams kratinys. Jos jokiu būdu neįmanoma
lyginti su niūria, bet ištobulinta marksizmo-leninizmo sistema.
Pavyzdžiui, pastaroji apėmė ne vienerius metus trukdavusias
dialektinio materializmo (sovietinių studentų nemeiliai vadinto
diamatu) studijas. Putino Rusijoje nėra nieko panašaus.
Hitchensas savo ruožtu neįstengia įžvelgti, kad Sovietų
Sąjungoje svarbiausia buvo ne komunizmas arba Rusija. Esmė buvo
imperija. Sovietų Sąjungoje iš 286 mln. gyventojų 120 mln. buvo ne
rusai. Beveik niekas iš jų ten negyveno sava valia – ne labiau
negu 100 mln. žmonių kitose Varšuvos sutarties šalyse norėjo
sovietinės globos.
Taigi, vertinti blogio imperijos griūtį vien pagal Rusijos
požiūrį – klaidinga, panašiai kaip rašyti apie Airijos
istoriją, remiantis tik Britanijos pozicija. Estai, latviai,
lietuviai, ukrainiečiai ir kitos pavergtosios tautos irgi yra tikri
žmonės. Jie turi tikras kalbas, istoriją, svajones, realias
svajones ir prisiminimus apie valstybingumą.
Jie irgi patyrė realių traumų – tiek per Stalino represijas,
tiek sumokėję didžiausią kainą per Antrąjį pasaulinį karą
(arba Didįjį Tėvynės karą, kaip jį klaidingai vadino sovietai ir
tebevadina šiuolaikinė Rusija).
Jeigu nesuvokiame, kokią nešlovę užtraukė Hitlerio ir Stalino
paktas, tiesiogiai pasiuntęs šias šalis į mėsmalę; jeigu
nepastebime, kad per Antrąjį pasaulinį karą daugiausiai gyvybių
sudėjo ir didžiausią nuniokojimą patyrė būtent šių šalių
žmonės ir jų teritorijos – paveikslas lieka neišbaigtas, kaip ir
mūsų supratimas apie 1989-1991 metų įvykius.
Nes Sovietų Sąjunga ir Rusija toli gražu ne „pasitraukė“
iš šių šalių ir Varšuvos sutarties bloko. Kremliaus galybė
subyrėjo kartu su jo imperija.
Kitaip negu nacistinė Vokietija,
karinio sutriuškinimo Sovietų Sąjunga nepatyrė, bet ją ištiko
didžiausias politinis ir ekonominis pralaimėjimas. Patys rusai,
numanomi visos šios sistemos šeimininkai, sukilo prieš savo
valdytojų melą, žiaurumą ir nekompetenciją. Daugelis jų
maištavo apskritai prieš imperijos idėją.
Imperijų griūtis beveik visada būna bjaurus reikalas,
iškeliantis sunkių dilemų. Kaip nustatyti interesų pusiausvyrą
tarp nekaltų aukų – sąžiningų, uoliai dirbusių, dorų
imperinės valdžios pėstininkų, kurių gyvenimai apvirto aukštyn
kojomis – ir buvusių pavaldinių, naujai išvaduotų,
trokštančių teisių atkūrimo, orumo ir suverenumo? Visiems įtikti
niekaip nepavyks.
Būtų klaida visiškai pažeminti, panašiai kaip buvo pasielgta
su imperine Vokietija pagal Versalio sutartį. Visgi taip pat būtų
klaida laikyti imperijos laikų privilegijas ir suvaržymus savaime
suprantamu dalyku.
Tokių pačių rūpesčių mums kyla dėl Rusijos. Jai niežti
amputuotos galūnės – Kijevas, Baltijos šalys, Berlynas, Kaukazas.
Na, o kaip jaučiasi pačios galūnės?
Visos šios šalys mažesnės už Rusiją ir yra patyrusios savų
istorinių traumų. Jos bijo invazijos. Jos trokšta saugumo.
Jos
netgi gali tikėtis, kad šiuolaikinė Rusija, pati pasirinkusi tapti
Sovietų Sąjungos turto, teisių ir atsakomybės perėmėja,
sumokėtų kompensaciją – kaip Vokietija sumokėjo Izraeliui,
Lenkijai ir kitoms nukentėjusiom šalims. Iš tikrųjų tiek
Rusijoje, tiek užsienyje nukentėjusieji nuo stalinizmo išmirė,
taip ir nesulaukę, kad jų patirtos kančios būtų kaip nors realiai
pripažintos.
Taigi, buvusių pavergtųjų šalių ir Rusijos interesai yra
nesuderinami. Juos reikia kažkaip subalansuoti. Nė viena pusė nebus
visiškai patenkinta.
Hitchensas šios dilemos nesprendžia. Jis tiesiog ją ignoruoja,
sakydamas, kad „nėra pagrindo“ lyginti Rusiją su Sovietų
Sąjunga. Jam nekyla jokių klausimų dėl Rusijos esą jaučiamo
nesaugumo, nuogąstavimų dėl prarastų istorinių trofėjų, tokių
kaip Sevastopolio karinio laivyno bazė Kryme.
Šie jausmai – tikri, bet yra ir kita medalio pusė. Krymo
totoriai, turintys svaresnių teisių į šį pusiasalį negu
sovietiniai pensininkai ir išlaikytiniai, atkelti ten po karo,
Ukrainą laiko savo vienintele viltimi.
Ukrainiečiai, šiame Hitchenso esė minimi vienintelį kartą
kaip nereikšminga šalutinė tema, trokšta, kad jų šalis būtų
tokia pat laisva, padori, ori ir teisinga, kaip ir mūsiškės
Vakaruose. Kodėl jie viso šito negalėtų turėti? Estai, latviai,
lietuviai, lenkai, čekai, slovakai, vengrai, rumunai, bulgarai ir
kiti buvo įleisti į Vakarų klubus ir gavo iš jų didelės naudos.
Hitchenso požiūriu, šie žmonės tėra pėstininkai ant
šachmatų lentos. Jis mato tik vieną galios bloką, besiplečiantį
teritorijoje, iš kurios pasitraukė kitas blokas. Tačiau šis
požiūris iš pagrindų neteisingai apibūdina NATO ir ES plėtrą.
Šios šalys įstojo savo noru.
Jos privalėjo pateikti itin svarių
argumentų, kad būtų priimtos. Daugelis Briuselyje jas laikė
pernelyg atsilikusiomis ir nestabiliomis, kad joms būtų galima
leisti valgyti prie to paties stalo su suaugusiaisiais. Dėti lygybės
ženklą tarp Rusijos pasitraukimo iš Baltijos šalių ir, tarkime,
šių valstybių vėlesnės narystės ES ir NATO būtų tas pat kaip
laikyti pagrobimą ir santuoką iš esmės lygiaverčiais dalykais.
Hitchensas ne vien ignoruoja visus kitus požiūrius, jeigu jie
neatitinka rusiškojo, bet ir itin sentimentaliai vertina pačią
Rusiją. Jis nesureikšmina Rusijos virsmo slapia policine valstybe,
grįžimo prie sovietiniams laikams būdingo priverstinio
psichiatrinio gydymo, didėjančio politinių kalinių skaičiaus,
istorijos klastojimo, akademinės laisvės netekties, visur
prasismelkusio neapykantos kurstymo, užsakomųjų užpuolimų ir
nužudymų.
Jis verčiau geidžia, kad sugrįžtų ikirevoliucinės Rusijos
„šlovinga“ praeitis. Visgi daugeliui žmonių Rusijos imperija ir
iki 1917 metų visiškai neatrodė šlovinga. Pasibaisėtinas
Romanovų valdymas, groteskiškos aristokratų privilegijos,
bažnyčios tamsuoliškumas, perdėtai griežti teismai, nuoseklios
pastangos ištrinti kitas kalbas ir kultūras – jokie šie dalykai
neatrodo labai įkvepiantys. Teisybė, kad kitose vietose galbūt buvo
dar blogiau, bet jos buvo ne mūsų kaimynystėje.
Hitchensas ypač nuvertina Rusijos užsienio politiką ir
kaimyninėms šalims jos keliamą grėsmę. Žinoma, buvusios Sovietų
Sąjungos erdvės geopolitika – paini.
Tačiau aišku, kad nuo 10-o
dešimtmečio pradžios Rusija prisiėmė gynėjos ir arbitrės
vaidmenį, sprendžiant konfliktus buvusioje imperijoje. Tai nėra
seno tamsi Šaltojo karo kovotojo fantazija – tai nuolat kartoja
aukšto rango rusai, vartojantys terminus „artimasis užsienis“ ir
„privilegijuotų interesų sfera“.
Rusija neprivalėjo priimti šio revizionistinio, revanšistinio
požiūrio. Ji galėjo nuspręsti, kad užsienio politikos prioritetas
yra geri santykiai su buvusiomis pavergtosiomis šalimis. Šitaip
Vokietija elgėsi su kitomis šalimis – Nyderlandais, Danija,
Lenkija ir Prancūzija. Ši politika veikė gana gerai.
Tačiau 10-ame dešimtmetyje kiekvienam besidominčiam greitai
tapo aišku, kad Rusija savo buvusią imperiją vertina kitaip. Maskva
nelaikė šių, anot jos, „buvusių tarybinių respublikų“
tikromis valstybėmis. Rusija užliejo jas propaganda, primetinėjo
savo valią tiekdama energetikos išteklius, pumpavo pinigus į jų
politiką ir rėmė ardomąją veiklą.
Mes Vakaruose turėjome nuspręsti, ar su tuo susitaikysime, ar
stengsimės užkirsti kelią tokiam elgesiui ir priimti šių šalių
troškimą glaudžiaus integruotis. Laimei, pasirinkome antrąjį
variantą – priėmėme Estiją, Latviją ir Lietuvą į Europos
Sąjungą ir NATO kartu su buvusiomis Varšuvos sutarties šalimis
Vidurio Europoje ir dviem buvusiomis Jugoslavijos respublikoms.
Šis žingsnis nebuvo nutrūktgalviškas arba prastai apgalvotas.
Jis buvo atliktas gerai suprantant, kad Rusijai tai nepatiks, ir dėl
to buvo imtasi atsargios diplomatijos, siekiant kiek įmanoma
išsklaidyti rusų nerimą. Rusija buvo įsileista į NATO širdį –
priimtas NATO ir Rusijos santykių pagrindų aktas bei įkurta NATO ir
Rusijos taryba. Buvusios priešininkės oficialiai tapo partnerėmis
ir draugėmis.
Jeigu Rusija būtų panorėjusi, ji galėjo palaikyti su NATO
glaudžius ir draugiškus santykius. Ji tikrai aiškiai matė, kad per
abu didžiuosius plėtros etapus Aljansas naujosiose paribio
valstybėse nedislokavo papildomų pajėgų, taip pat šiose šalyse
nerengė kovinių pratybų.
Dar daugiau – NATO taip troško parodyti
nelaikanti Rusijos priešiška grėsme, kad pabrėžtinai pašalino
ją iš savo grėsmių vertinimo ataskaitų ir netgi neparengė
atsarginių planų, kaip naujos narės būtų ginamos agresijos
atveju.
Daug metų ši schema veikė. Rusija nedžiūgavo dėl NATO
plėtros, bet su ja susitaikė. Problemų iškilo tik po 2007 metų
Putino kalbos Miunchene, kai Rusija staiga pradėjo tvirtinti, kad
pažadai buvo sulaužyti ir kad Vakarai stengiasi ją apsupti,
plėsdami agresyvų karinį aljansą jos sienų link.
Iš tikrųjų NATO visada buvo prie šių sienų: Šaltojo karo
metais Turkija ribojosi su Sovietų Sąjunga, o Norvegija iki šiol
tebesiriboja su Rusija.
Dar svarbiau, kad tik 2009-ųjų balandį,
spaudžiant prezidentui Barackui Obamai, NATO nusprendė parengti bent
jau Baltijos šalių ir Lenkijos gynybos sustiprinimo programos
juodraštį. Netgi dabar NATO neturi nuolatinio gynybos plano, kuris
buvo pagrindinė Sovietų Sąjungą atgrasanti priemonė.
Pagrindinis Hitchenso požiūrio trūkumas – kad jis laiko
dideles valstybes labiau privilegijuotomis negu mažosios, taip pat
kliaujasi prielaida, kad visų didžiųjų šalių moralinis svoris
vienodas.
Anot jo, Jungtinėms Valstijoms nepatiktų, jeigu Kanada
pradėtų bičiuliautis su Kinija – kaip ir rusams nepatinka, kad
Ukraina draugauja su Vakarais. Deja, lazda turi du galus: jeigu JAV
būtų kraugeriška diktatūra ir elgtųsi su Kanada kaip Rusija
(šimtmečius) elgėsi su Ukraina, tuomet laisvę mylintys
kanadiečiai, atsiradus galimybei, iš tikrųjų galėtų ieškoti
draugiškos ir demokratinės gynėjos nuo Amerikos revanšizmo.
Jis visiškai teisus, kad kai kurie mūsų sąjungininkai –
nemalonūs. Tokių turėjome ir per Šaltąjį karą, kai fašistinės
Ispanija ir Portugalija, kariškių valdomos Graikija ir Turkija taip
pat buvo NATO narės.
Dar blogesnių dalykų vyko Afrikoje, Azijoje ir
Lotynų Amerikoje. Ar Kinija didesnė grėsmė negu Rusija? –
Galbūt, bet ji toliau nuo mūsų. Kare svarbiausia – nepralaimėti.
Per Šaltąjį karą šis principas mums Europoje buvo pagrindinis.
Jis išlieka geras ir dabar.
Hitchensas rašo: „Niekas, kas supranta istoriją, geografiją
arba bent jau aritmetiką, negali sutikti“, kad Rusija vaizduojama
kaip ekspansionistė. Tiesa, kad Rusija nenori atkurti sovietinės
imperijos užkariaudama teritorijas. Ji ir neįstengtų to padaryti.
Tačiau Rusija gali kelti ir kelia kitokių grėsmių.
Ankstesnis šaltasis karas tikrai baigėsi. Deja, Hitchenso
mąstysena likusi įšaldyta toje epochoje. Naujasis šaltasis karas
(taip vadinasi mano knyga, parašyta 2007 metais ir vertinta gana
skeptiškai) vyksta kituose frontuose ir siekiant kitokių tikslų.
Rusija pasitelkia pinigus, propagandą, kibernetines priemones,
ardomąją veiklą ir kitokią taktiką, kad sutrikdytų ir
susilpnintų savo kaimynes – ir, tiesą sakant, apskritai Vakarus.
Tai suvokia daug žmonių – nors Hitchenas drąsiai tvirtina,
kad „niekas“. Tarp jų – milijonai žmonių minėtose šalyse,
taip pat daug (dabar galėčiau teigti, kad dauguma) patyrusių
Rusijos stebėtojų Britanijoje, Amerikoje, Šiaurės šalyse ir vis
daugiau – Vokietijoje.
Rusija mus neramina, netgi baugina. Galbūt esame neteisūs –
tokiu atveju pateikite faktų ir argumentų – bet nesame
„niekas“.
Komentarą pateikė BNS
