Tačiau čia pabandysime išsakyti savo pastebėjimus dėl to, kad toks klausimas vis dėlto nėra visiškai laužtas iš piršto ir, kaip galėtų pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, lengvai nurašomas, jeigu vis dėlto kalbame būtent apie tą patį V.Putiną, kuris carų pravardžių nomenklatūroje daugiau ar mažiau teisėtai gali būti vadinamas Vladimiru Nuodytoju.
Iš tiesų, tikriausiai niekados anksčiau taip akivaizdžiai nebuvo susiklosčiusi situacija, kai užklimpusio prieštarose pasaulio geopolitinių lūžių slinktis, juolab Rusijos pretenzijų atkurti imperinę didybę ir ypač paties VPutino likimas priklausytų nuo labai atsitiktinių aplinkybių, t. y iš esmės nuo to, kas laimės JAV prezidento rinkimus – H.Clinton ar kontroversiškasis D.Trumpas.
D.Trumpo komplimentai V.Putinui, jo koketavimas su autoritariniu režimu, nekvestionuotinų įsipareigojimų NATO sąjungininkams atsižadėjimas gali sukelti daugiau ar mažiau pamatuotų putininės Rusijos lūkesčių sausiems išlipti iš balos laviną ir karštligišką rūpestį, kad laimėtų būtent keistasis respublikonų kandidatas.
H.Clinton, kaip žinome, dar ryžtingiau nei B.Obama žada tęsti Rusijos atgrasymo politiką, be to, V.Putinas pirmajai moteriais stojusiai į JAV prezidento rinkimų finišo tiesiąją jaučia, kaip yra pasakojama, sunkiai tramdomą neapykantą dėl anosios įžūlumo andai suabejoti paties V.Putino išrinkimo prezidentu rezultatų teisėtumo, galimas daiktas, dar ir dėl kitų nelabai aiškių aplinkybių. Ar tokią nuodingą neapykantą galimą nuslopinti tik išviešinant pasauliui kandidatei neparankius laiškus iš partijos elektroninio pašto archyvo?
Galbūt galima pasakyti net taip, kad užstojusio laikmečio neaiškumas pribrendo ar net perbrendo iki tokio lygio, kad žiūrint iš autoritarinio režimo pusės belieka tik galimybė viską pastatyti ant vienos kortos, o savo ruožtu mums, nedideliems V.Putino simpatikams, kartais atrodo, kad apvalus, storas ir apsunkęs nuo nerimastingo laukimo pasaulis pakibo ant plauko.
Kas be ko, buvo, yra ir, regis, bus ne vienas politiko avantiūristas, užėmęs aukščiausius valstybės postus, kuris norėtų perkąsti gerklę labai įtakingiems, bet neparankiems jo planų įgyvendinimui kolegoms, jeigu tik turėtų galimybę tai padaryti, tačiau norai ne visada atitinka galimybes. Savo ruožtu V.Putinas, kaip atrodo, išsiskiria savo pavojingumu net tarp avantiūristų dėl to, kad čia prasilenkiantys su civilizuoto žmogaus prigimtimi norai, galimybės juos įgyvendinti, įprotis siekti savaip suprastos naudos veikiant anapus legalumo ribos, taip pat tokiu pagrindu susiformavę įgūdžiai yra tarpusavyje labiau subalansuoti nei galbūt mes esame pajėgūs tai įsivaizduoti.
A.Litvinenkos nunuodymo istorija čia tikrai nėra svarbiausias epizodas, pastūmėjęs šių eilučių autorių į tokius kraštutinius apibendrinimus. Ši nešvanki istorija, tiksliai nežinant visų aplinkybių, labiausiai prikausto dėmesį piktadarių tūžmasties apimtimi, kai vieno žmogaus nugalabinimui buvo skirta tokia nuodų dozė, kurios būtų užtekę viso bataliono išguldymui. Kaip sakoma, bizantiški užmojai, nepagailint didelės šalies resursų.
Dar didesnį nerimą kelia ir artimesnis straipsnelio temai yra V.Putinui labai neparankaus kandidato į Ukrainos prezidentus Viktoro Juščenkos užnuodymas tuo metu, kai anas varžėsi su V.Putino favoritu, už trumpo pavadėlio Kremliaus šeimininko laikomu Viktoru Janukovičiumi. Tada, kaip prisimename, didelės tragedijos kažkaip pavyko išvengti, tačiau turėkime galvoje ir tai, kad žudikai taip pat mokosi iš savo klaidų.
Galite pabandyti autorių užjuokti negyvai, tačiau man vis tiek bus neramu dėl to, kad prezidento rinkimuose Ukrainoje atidirbta kadaise schema nebūtų perkelta į šių metų prezidento rinkimų JAV dirvą , tarkime, modernizuojant ją iš esmės ir pritaikant naujoms aplinkybėms. Kaip yra sakoma. įprotis tampa antrąja prigimtimi, be to, nesunku pastebėti, kad V.Putinas nėra labai išradingas žmogelis, iš tiesų yra rimtas pagrindas teigti, jog buvusio KGB papulkininkio vaizduotė – kraupiai skurdi. Nuodijimo paslaptys ir šlovingoji KGB istorija yra neatskiriami Siamo dvyniai, o V. Putinas yra tos nešvarios legendos paveldėtojas ir puoselėtojas naujomis aplinkybėmis.
Nelaikykime tai už tiesioginį įrodymą, bet kažkokie tarpininkai tarp V.Janukovičiaus ir D.Trumpo buvo pradėję šmėkščioti JAV prezidentinių rinkimų arenoje, kol vaiduokliškai išgaravo, tikėkime, kad išties neužstrigo kažkur tarp dviejų pasaulių.
Jeigu dar nepatikėjote mano nuogąstavimais, belieka priminti Astravo AE statybų atsiradimo atvejį visiškai šalia Vilniaus, numanomą Kremliaus šeimininko vaidmenį šioje klastingų užmanymų istorijoje ir iškylantį pavojų mūsų populiacijai būti išnuodytai labai skausmingu būdu.
H.Clinton pakosčiojimai gali sukelti įvairiausių minčių. Ką daryti? Žinoma, pati kandidatė privalo skirti daugiau dėmesio savo sveikatai, kreiptis pagalbos į labiausiai kompetentingus specialistus pasaulyje, o mums belieka melstis arba mušti pavojaus varpą, nebijant pasirodyti visišku kvailiu.
