Tikėtis buvo galima visko, tačiau, regis, net didžiausią skeptiką, kuris nieko gero nesitiki, turėjo nustebinti vienpusiškai forsuotas požiūris, aukštinant D.Trumpą ir bandant suniekinti H.Clinton. Balsas iš ekrano rusiškai skelbė, kad neva visas pasaulis, išskyrus CNN, pripažino D.Trumpo pergalę.
Nesunku suprasti, kad čia karštai trokštamas dalykas imamas už tikrą pinigą. Vis dėlto buvo savotiškai įdomu paklausyti, kaip rusai skaičiuoja raundo taškus, pagal kokias pozicijas, jų požiūriu, mylimas favoritas neva įsiveržė į priekį.
Štai čia beliko tik skėsčioti rankomis, nes stebėtoje laidoje kaip svarbiausias D.Trumpo pranašumas buvo minimas jo neva didingas 1 metro 88 cm. ūgis, milžiniškas stotas (?), lyginant su H.Clinton 1,62 metro moteriškės ūgiu skaičiuojant be aukštakulnių nuo žemės.
Tačiau, kaip atrodo, taip kvailai bandydami pasišaipyti iš H.Clinton rusai apsipjovė ant savo šventadieninio frako atlapų, nes jų garbinami lyderiai V.Putinas ir M.Medvedevas ne baisiai lenkia nemėgstamą kandidatę į JAV prezidento postą savo ūgiu. Kita vertus, kaip sako lietuviai, svarbiausia ne ūgis, bet – smūgis!
Galima šaipytis iš posakio, kad Rusijos nesuprasi protu, nedaug išminties reikia, jog galėtum suprasti, kas sukūrė ir tiražuoja mitus apie paslaptingą ruso sielą, tačiau tikrai yra rimtas pagrindas nacionaliniu šios didžiulės šalies ypatumu laikyti patologišką polinkį į melą, kai gausi populiacija ne tik yra reguliariai pamaitinama melu, bet ir patys žmonės to melo siekia, smaginasi ar net svaiginasi melu, taigi, galima spėti, negavę kasdieninės melo porcijos, dažnas iš jų patirtų sunkias abstinencijos pasekmes.
Kyla įspūdis, kad melas šios šalies gyventojams tampa svarbesniu dalyku nei duona ir žaidimai kartu sudėjus, yra tai, kas palaiko rusiškos sielos savitą gyvastį.
Ne visai gryna sąžinę tai sakau, nes neturiu atsakymo į klausimą – ar toks atnašavimas melui yra vadinamojo „rusų pasaulio“ prigimtinė duotybė, ar tik dabartinis režimas tapo ydų, kurios slypėjo, tarkime, užuomazginiu pavidalu, katalizatoriumi, lėmusiu, kad prasiveržė kažkokia išvirkščioji žmogaus prigimties pusė?
Tačiau dabar tiražuojamas rusiško kirpimo melas yla labai savito kolorito darinys, sudarantis atskirą melo porūšį ar tampantis net kažkokia nauja saviapgaulės ir kitų kvailinimo rūšimi, kai meluojama dėl paties melo, taigi meluojama net tada, kai nepalyginamai naudingiau būtų sakyti tiesą. Toks melas tampa visiškai betikslis, jeigu galima būtų sakyti, kad kartais melas yra pateisinamas arba bent racionaliai paaiškintinas – dėl ko kažkas pamelavo?
Kas be ko, Rusijos diplomatai pasaulinėje arenoje ir valdančiosios kastos Rusijos politikai visur kiekvieną dieną meluoja siekdami savo trumpalaikių ir labiau ilgalaikių tikslų, kai melas tampa labai patogia priemone ne visai dorų užmačių įgyvendinimui, tačiau rusiško tipo melas yra savotiškai dvisluoksnis, kai tikslingą melą papildo iracionalus melo patosas, kažkas panašaus į įsitikinimą, kad reikia meluoti visur ir visados, net jeigu racionaliuoju požiūriu toks melas yra pati blogiausia priemonė siekiant įgyvendinti savo tikslus.
Kitaip tariant, iš įpročio Kremlius gali pameluoti ir ne savo naudai, tarsi jau būtų įtikėjęs, kad bet kokia tiesa savaime kelia pavojų vadinamajam „rusų pasauliui“.
Toks santykis su tiesa ir melu jau netelpa į ideologinio kvailinimo sąvoką, net jeigu marksistine maniera ideologiją apskritai laikysime iškreipta sąmonės formą. Gražiai skambančiu terminu „ideokratija“ paprastai pažymima bloga padėtis, kai valstybės reikalų tvarkyme vadovaujamasi ne įstatymu, o vadinamosiomis idėjomis, t. y. ideologiniais užkeikimais, skambiais šūkiais.
Tačiau ideologijos paprastai yra daugiau ar mažiau teoriškai įcentrinti minties ir vertybinių nuostatų dariniai, kur galima atsekti idėjų loginę struktūrą, seką ir kažkokias sąsajas. Savo ruožtu dabartinės Rusijos propagandines konvulsijas nederėtų vadinti net luošos ideologijos atveju, nes čia dominuojančiu veiksniu tampa melas dėl melo, taigi pdeutologokratijos (gr. pdeudologoi – melas) įsivyravimas sąmonėje ir gyvenime.
