Sovietmečiu ant Baikalo ežero kranto buvo pastatytas baisus teršėjas – celiuliozės ir popieriaus kombinatas. Šis pramoninis objektas buvo užmirštas beveik pusę amžiaus.
Kai dabar buvo susivokta apie kombinato padarytą žalą, pasirodė, kad ji – daug didesnė, nei tikėtasi: Baikalui išvalyti prireiks keleto dešimtmečių ir nemažų pinigų. O jų nėra.
Kaip pareiškė Rusijos gamtinių išteklių ministras Sergejus Donskojus, šalyje mažinamas ekologinių programų finansavimas. O ežeras pamažu žūva.
Pavojingi dumbliai
Aplinkosaugininkai jau panikuoja. Dar 2011-aisiais Severobaikalsko rajone į krantą bangos pirmą kartą išmetė didžiulius žaliadumblių „čiužinius“. Didžiuliai pūvantys dumblių gniutulai, apsupti musių ir mašalų debesų, Baikalo krantą pavertė šiukšlynu.
Dabar į krantą išmesti ir pamažėle pūvantys augalų gniutulai randami naujose vietose ir jie dar didesni – sveria po 90 kg.
Tokia žaliadumblių antplūdžio priežastis aiški. Paaiškėjo, kad celiuliozės kombinato darbininkai vagonus plaudavo priemonėmis, kurių sudėtyje buvo didžiuliai fosfatų kiekiai, po to visa tai pylė į ežerą, kur plovimo tirpalas sudarė maitinamąją terpę šiems vandens augalams.
Nardytojai pasakojo apie gąsdinančius Baikalo pakrantės dugno pokyčius: dumblių atplaišos apraizgė akmenis ir augalus, jos kabinasi viena už kitos, sudarydamos didžiulius minkštus kilimus, kurie užklojo ne vieną dugno kilometrą.
Tai ir yra melsvabakterės, kurios geba išskirti nuodingas medžiagas.
Uždelsė imtis priemonių
„Galima sakyti, kad Baikalo pakrantė jau prarasta“, – kalbėjo Rusijos mokslų akademijos Ežerotyros instituto Sibiro skyriaus direktorius Andrejus Fedotovas.
Anot jo, mokslininkai tiksliai nežino, kas dabar vyksta ežero gelmėse. Būtina nuolatinė hidrofizinių ir hidrocheminių reiškinių stebėsena.
Bet net pagal federalinę tikslinę programą „Baikalo ežero apsauga ir socialinė bei ekonominė Baikalo gamtos teritorijos plėtra 2012–2020 m.“ mokslui neskirta nė kapeikos iš Rusijos biudžeto.
Kol kas iš jo pelnosi Kinijos verslininkai ir vietos turizmo verslas. Kinai pašėlusiu greičiu stato gamyklas geriamajam vandeniui išpilstyti, o vietos gyventojai imasi už galvos: „Kinai išgers Baikalą!“
Vietos turizmo bendrovės taip pat sparčiai pakrantės zonoje stato turistines bazes, užkandines ir parduotuvėles naudodamosi turizmo pakilimu prie Baikalo.
Tačiau Baikalui išsaugoti skirti fondai iš viso to gauna varganas kapeikas, nes pinigai, aplenkdami iždą, patenka į asmenines valdininkų kišenes.
O dėl turistų antplūdžio Baikalas tik labiau užteršiamas: atliekų surinkimo sistemos nėra, o šiukšlių dėti taip pat nėra kur.
Vieninteliai bent kiek gelbėjantys situaciją – savanoriai, kurie kartais atvyksta „pašluoti gamtos“.
Menkina problemą
Vietos mokslininkai ir ekologai tvirtina, kad valdžia tyčia sumenkino dabartinės padėties pavojingumą. Jie ramina rusus, kad užterštumas kol kas palietė tik pakrantės vandenis, o pagrindiniai vandens sluoksniai, esantys 300 metrų gylyje nuo paviršiaus ir 50–100 metrų gilyje virš ežero dugno, kol kas nepaliesti procesų, vykstančių palei Baikalo krantus.
Bet gamtos katastrofos stambiuose vandens telkiniuose paprastai vyksta lėtai, kaupdamos nežymius pakeitimus, o paskui staigiai vienu metu negrįžtamai griūva ekologinė sistema.
Mokslininkai kaip pavyzdį pateikia Kotokelskojės ežerą Buriatijoje, kuris dešimtmečiais buvo mėgstama poilsio vieta, o paskui dėl nuodingų dumblių išvešėjimo pavirto bakterijų veisykla. Nuo šio Buriatijos ežero iki Bakalo – viso labo 2 kilometrai.
