Rusakalbiai Latvijos gyventojai gyvena visai šalia latvių, tačiau su jais mažai susiduria. Tad Latvijoje apie šią bendruomenę plinta įvairūs įsitikinimai.
Esą kaimyninės šalies propagandai pasidavusi mažuma vos pamojus Rusijai pultų į jos glėbį. Tačiau mokslininkų apklausti rusakalbiai nerimauja dėl tų pačių dalykų kaip ir kiti Latvijos gyventojai.
Latvijos sociologai savo išvadas pateikė straipsnių rinkinyje „Visuomenės saugumas: integracijos ir atskirties dilema. Latvijos rusakalbės bendruomenės portretas“.
Šios knygos sudarytoja ir bendraautorė Žaneta Uozuolinia pabrėžė, kad nors rusakalbiai gyvena atsiskyrę, abiejų bendruomenių požiūris į didžiausias problemas yra panašus.
– Kaip kilo mintis tyrinėti Latvijos rusų požiūrį į pasaulį? – „Radio Liberty“ paklausė Ž.Uozuolinios.
– Šios knygos idėja kilo po įvykių Ukrainoje. Tada Latvijos valdžia užsakė daug įvairių tyrimų, kad galėtų išsiaiškinti rusakalbių šalies gyventojų nuomonę įvairiais klausimais.
Bet skaitydama šiuos tyrimus aš galvojau: „Gerai, mes sužinojome, kad 53 proc. rusakalbių – Latvijos patriotai, o 46 proc. – ne. Bet kodėl daugiau nei keturi penktadaliai ir toliau mano, kad Sovietų Sąjunga buvo geras dalykas?“
Be to, mane stebino, kad simpatijos Sovietų Sąjungai ir Rusijai buvo vienodai būdingos tiek piliečiams, tiek nepiliečiams – ir dar visoms amžiaus grupėms. Tad norėjosi išsiaiškinti žmonių motyvus.
Latviją galima vadinti dviejų bendruomenių valstybe. Rusakalbių ir latvių bendruomenės kalba dviem kalbomis, žiūri skirtingus televizijos kanalus, eina pasilinksminti į skirtingus klubus ir tarpusavyje beveik nebendrauja.
Tad tyrimo metu klausėme rusakalbių darbuotojų, pensininkų, jaunimo, kaip jie jaučiasi Latvijos visuomenėje, kaip jie mato joje savo ateitį.
– Kokią įtaką žmogaus vartojama kalba turi jo ekonominei padėčiai?
– Apie ekonomiką rašęs Gunaras Valdmanis aiškinosi, ar yra kokių nors sričių, kuriose rusakalbiams neatstovaujama. Mat tokiu atveju čia būtų galima įžvelgti diskriminavimo požymių.
Pasirodė, kad diskriminavimo yra bemaž visur. Tiesa, yra viena sritis, kurioje rusakalbiai visiškai dominuoja – transportas ir logistika. Tai nuo Rusijos daug priklausantis strateginis sektorius, sudarantis didelę Latvijos bendrojo produkto dalį.
Tad jeigu dėl politinių sukrėtimų transporto sektorius Latvijoje patektų į prastą padėtį, tai atsilieptų ne tik darbuotojams, bet ir jų šeimoms. O ekonominis spaudimas galėtų virsti socialiniu spaudimu.
Be to, yra ir kitas ekonominis veiksnys – sektoriai, kuriuose trūksta informacijos įvairiomis kalbomis.
Pavyzdžiui, greitaisiais kreditais sumanęs pasinaudoti latvis apie juos žinos kur kas daugiau, nes informacijos apie skolinimąsi Latvijos televizijos eteryje gausu. Bet rusakalbiai nežiūri Latvijos kanalų, net programų rusų kalba, o Rusijos televizijoje šios informacijos nėra.
Todėl tokiems žmonėms daug lengviau patekti į nesąžiningų skolintojų spąstus.
– Daugelis dvikalbės švietimo sistemos tyrėjų Latvijoje teigia, kad mokiniai čia skirstomi į dvi grupes: gabesni įgauna dar didesnį pranašumą, kuris jiems leidžia geriau įsitvirtinti darbo rinkoje, o ne tokie gabūs yra izoliuojami. Ar jūs tai pastebėjote?
– Mes klausėme rusų ir latvių moksleivių, kaip jie vertina dvikalbį modelį, ar jis iš tiesų išplečia jų galimybes. Ir gavome labai įdomius rezultatus.
Pavyzdžiui, Kuršo regione gyvenantis rusakalbių jaunimas nemato jokių dvikalbės švietimo sistemos trūkumų. Šiame regione dominuoja latviai, bet apklausti rusakalbiai neturi jokių problemų bendraudami su savo bendraamžiais latviais.
Jie laiko kalbą galimybe ir drauge nejaučia, kad dėl rusų kalbos mokėjimo jų tautiniam tapatumui kiltų kokia nors grėsmė.
O Rygoje ir Latgaloje, kur aplinka yra daugiausia rusakalbė, moksleiviai dažnai kritiškai atsiliepė apie dvikalbį ugdymą. Bet ir šiuose regionuose vertinimai išsiskyrė.
Antai Rygoje moksleiviai nerimavo, kad toks ugdymas laikui bėgant gali išnykti, o Latgaloje dažniau skundėsi prasta jo kokybe. Pasak apklaustųjų, čia mokytojai nepakankamai gerai moka latvių kalbą, todėl mokiniai negauna deramo išsilavinimo nei gimtąja, nei latvių kalba.
Be to, rusakalbiai jaunuoliai pripažino, kad trūksta mokomųjų priemonių abiem kalbomis, tad mokytojai kai kada yra priversti remtis pasenusiais rusiškais vadovėliais.
Viena mūsų darbo išvadų buvo ta, kad šalyje daug kalbama apie latvių tapatybę, apie latviškumo išsaugojimą. O rusų tapatybė?
Juk jie taip pat visuomet buvo Latvijos visuomenės dalis.
Mes visada gyvenome įvairioje visuomenėje. Tačiau pastaraisiais metais pamiršome labai svarbią temą – Latvijos rusus, jų tapatybę, kuri formuojasi anaiptol ne tik dėl kalbos. Mes ilgą laiką nesidomėjome, ką reiškia būti Latvijos rusu.
– Kur rusakalbiai Latvijos gyventojai mato didžiausią grėsmę?
– Be abejo, dominuoja socialiniai ir ekonominiai klausimai: žmonės nerimauja tiek dėl dabartinės savo padėties, tiek dėl vaikų ateities, darbo vietų, švietimo. O kalba ir tapatybė yra antriniai dalykai.
– Kitaip tariant, nepriklausomai nuo to, ar moka latvių kalbą, rusai jaučia grėsmę savo socialinei ir ekonominei padėčiai Latvijoje?
– Būtent. Iš esmės baimė dėl ekonominės padėties vienija latvius ir rusus. Ir antras dalykas, dėl kurio mes sutariame: priešiškumas pabėgėliams ir nepasitenkinimas imigracija.
Latviai ir rusai dažniausiai skirtingai atsako į klausimus, susijusius su užsienio politikos kryptimi, bet dėl pabėgėlių mes, deja, vieningi.
– Ar rusai jaučia grėsmę savo egzistavimui tiek iš latvių bendruomenės, tiek dėl santykių su kaimynine Rusija pablogėjimo?
– Mes klausėme: „Ko jūs bijote? Kas, jūsų nuomone, kelia pavojų?“ Norėjome sužinoti, dėl ko jie nerimauja. Bet apie Rusiją nepavyko daug išpešti.
Tiesa, nustatėme, kad Latvijoje gyvenantys rusai nenoriai dalyvauja nevyriausybinių organizacijų veikloje.
Yra dvi nevyriausybinių organizacijų rūšys. Prie pirmosios priklauso interesų grupės prie savivaldybių, bet jos labai negausios ir neturi jokios įtakos visuomenei.
O kita – stiprios organizacijos, kurios naudoja ir kartais net diktuoja politinę darbotvarkę. Būtent pastarosioms Rusijos įtaka yra gana akivaizdi.
Rusijos įtaką taip pat aptarėme kalbėdami ir apie vadinamojo hibridinio karo grėsmę.
Tiesa, nesiekėme nustatyti, ar Rusija gali imtis tokio karo veiksmų. Tik aiškinomės, kiek Latvija yra jautri hibridinei grėsmei.
Priėjome prie išvados, kad tarp abiejų bendruomenių apskritai nėra didelių prieštaravimų, tad Latvijos rusų nebūtų galima lengvai panaudoti kieno nors interesams.
– Mane sudomino aspektas, kurį pasirinkote šios knygos pavadinimui: integracija ir atskirtis.
– Susimąstėme, kaip galėjo atsitikti, kad dvidešimtmetis jaunuolis, gimęs nepriklausomoje Latvijoje, užaugęs Europos Sąjungoje, besinaudojantis visomis demokratijos gėrybėmis ir patiriantis europietiškų vertybių duodamą naudą, ir toliau mano, kad Vladimiras Putinas – geras politinis lyderis.
Brandžiose integracijos problemų nebeturinčiose visuomenėse įvairių tautybių žmonės jaučiasi valstybės nariai, nepriklausomai nuo savo gimtosios kalbos.
O mes priėjome prie labai įdomios išvados: dalis rusakalbių bendruomenės savanoriškai pasirenka izoliaciją.
Ir jiems tai lengvai pavyksta, nes Rygoje ir Latgaloje galima gyventi be latvių kalbos, nereikia bendrauti su latvių bendruomene ir savanoriškos atskirties politika yra bene naudinga.
Nes taip tiesiog paprasčiau. O universali integracijos politika, kurią siūlo Latvijos politikai, neveikia.
Mes negalime tikėtis, kad padėsime ant stalo gražią programą ir 25 proc. rusakalbių, kurie savo noru atsiskyrė nuo visuomenės, apsidžiaugs ir pasakys: „Valio, mes dalyvaujame!“ Ne – jiems ir taip gerai.
– Šis „gerai“ skamba abejotinai. Jie iš tikrųjų gyvena taip pat kokybiškai kaip ir latviai?
– Ne, tai, žinoma, nereiškia, kad jiems iš tikrųjų yra gerai. Bet jiems tokia padėtis patogi. Įsivaizduokite: einate į mokyklą, kurioje mokotės rusų kalba, bendraujate su bendraamžiais rusiškoje aplinkoje, užeinate į parduotuvę, jus ten aptarnauja rusų kalba, einate į klubą, ten sutinkate daugiausia savo bendruomenės atstovų.
O socialiniuose tinkluose rusakalbis jaunimas sėdi tokioje pat aplinkoje – nebendraudamas su latviais. Jis skaito ir žiūri Rusijos žiniasklaidą. Rygoje ir Latgaloje gyvena tiek rusakalbių, kad čia susiformavo jų autonominė aplinka.
Be to, rusus Latvijoje galima pavadinti ir tarptautine mažuma. Mat išvažiavę iš šalies jie prisijungia prie tarptautinės rusų bendrijos.
Antai Anglijoje ar Airijoje jie beveik nesusiduria su tėvynainiais latviais, užtat noriai bendrauja su rusais Izraelyje, Amerikoje, Vokietijoje – kerta sienas greičiau negu patys latviai.
Ir daro tai dėl to, kad kalba rusiškai. Latviai, išvykę svetur, steigia tautiečių draugijas, moko vaikus latvių kalbos, veda juos į sekmadienines mokyklas, bombarduoja ambasadas prašymais padėti išlaikyti savo latvišką tapatybę.
O Latviją palikę rusai tautiečių draugijų nesteigia – jie įsilieja į didelę rusų diasporą.
Mūsų tyrimas apčiuopė ir dar didesnę problemą: integravimosi programos atsiranda vyriausybės kabinetuose Rygoje, bet yra nepritaikytos veikti vietos bendruomenėse.
Bet kaimo bendruomenėse nereikia nei daug pinigų, nei didelių užmojų. Paprasčiausiai reikia kartu ką nors daryti.
Pavyzdžiui, turime pavyzdį iš Kalnciemo kaimo netoli Jelgavos: latviškai ir rusiškai kalbantys pensininkai čia kartu lanko mezgimo būrelį ir bendraudami laužo tarpusavio santykių stereotipus. („Radio Liberty“, LR)
