Nuogų moterų ir augalų piešiniais puoštą rankraštį ilgai nagrinėjo ir mokslininkai. Bet veltui – mįslingų jos simbolių iki šiol niekam nepavyko perskaityti.
Knyga saugoma Yale’io universiteto JAV saugyklose ir į dienos šviesą ištraukiama labai retai.
Tačiau po dešimtmetį trukusios kovos nedidelė leidykla „Siloe“, įsikūrusi Šiaurės Ispanijoje, iškovojo teisę išleisti šios knygos kopiją.
„Vien paliesti Voiničiaus rankraštį yra nuostabi patirtis. Ši knyga turi tokią paslapties aurą, kad pirmą kartą ją pamačius apima emocijos, kurias labai sunku apibūdinti“, – pasakojo leidyklos direktorius Juanas Jose Garcia.
Parodys kūrinį visuomenei
„Siloe“ nėra įprasta knygų leidykla, įmonės specializacija – senų rankraščių faksimilių leidyba.
Jos meistrai pelnė leidimą išleisti 898 identiškas Voiničiaus rankraščio kopijas. Jose bus atkartojama kiekviena knygos pergamento dėmė, skylė, įplyšimas ar sulenkimas.
Leidykla visada leidžia tik tokį knygų skaičių.
Viena naujai išleisto Voiničiaus rankraščio kopija kainuos apie 7–8 tūkst. eurų. Apie 300 žmonių knygą užsisakė iš anksto.
Yale’io universiteto Beinecke retų spaudinių ir rankraščių bibliotekos kuratorius Raymondas Clemensas tikino, kad faksimiles nuspręsta leisti dėl to, kad knyga domisi labai daug žmonių.
„Pagalvojome, jog kopija suteiks tokį pat pojūtį kaip ir originalas.
Be to, tokiu būdu bibliotekos ir muziejai galės įsigyti ir parodyti jas studentams ir kitiems rankraščiu besidomintiems asmenims“, – teigė R.Clemensas.
Niekas kodo neperprato
Rankraštis buvo pavadintas antikvaro Wilfrido Voynichiaus, kuris paslaptingąją knygą įsigijo 1912 metais, vardu. Jis rankraštį aptiko Italijos jėzuitų knygų kolekcijoje ir laikui bėgant išpopuliarino retą kūrinį visuomenėje.
Voiničiaus rankraštį sudaro 200 puslapių ir keli išsilankstantys puslapiai.
Ilgai svarstoma, kas parašė šį kūrinį ir ką jis iš tikrųjų reiškia.
Manyta, kad rankraštį XIII amžiuje sukūrė anglas pranciškonų vienuolis Rogeris Baconas, kurio susidomėjimas alchemija ir magija vėliau jam pasibaigė kalėjimu.
Tačiau ši teorija buvo atmesta, kai anglies datavimo metodu buvo nustatyta, kad rankraštis buvo sukurtas 1404–1438 metais.
Buvo svarstoma ir tai, kad neįskaitomus knygos raštus išraitė Renesanso menininkas Leonardo da Vinci, nuo inkvizijos norėjęs pabėgti rašytojas arba net ateivis, kuris knygą paliko išskrisdamas iš Žemės.
Be to, botanikams niekada nepavyko nustatyti, kokių rūšių augalai yra nupiešti knygoje. Daug informacijos nepateikia ir astrologinės lentelės bei ratai ar moterų piešiniai.
Žymūs kriptologai užkoduoto rašto taip pat neįveikė. Net Japonijos kodą per Antrąjį pasaulinį karą perkandęs tyrėjas Williamas Friedmanas nieko nepešė.
Vienintelis asmuo – tiesa, išgalvotas, – kuriam esą pavyko įminti mįslę, yra žymusis filmų keliautojas Indiana Džounsas.
Tiesa, Yale’io biblioteka kiekvieną mėnesį sulaukia tūkstančių elektroninių laiškų iš žmonių, kurie tikina supratę knygos kodą.
Gamybą gaubia paslaptis
„Siloe“ leidyklai prireiks maždaug pusantrų metų, kad pagamintų pirmąsias faksimiles.
Darbai prasidėjo balandį, kai knygos puslapiai buvo nufotografuoti.
O dabar leidyklos darbuotojai ruošiasi šias nuotraukas spausdinti taip, kad piešiniai ir raštas kuo labiau primintų originalą.
Knygai net naudojamas specialus popierius, kurį gamina pati kompanija, o tada yra pasendinamas, kad primintų pergamentą, ant kurio surašyta knyga.
J.J.Garcia taip pat paslaptyje laiko ir būdus, „Siloe“ taikomus atkuriant visus netobulumus, kuriais pasižymi šimtmečius skaičiuojantis rankraštis.
