Šiaurės Sirijoje esanti 15 kvadratinių kilometrų dydžio Kuveireso oro bazė yra 60 kilometrų į rytus nuo Alepo, šalia greitkelio, kuris veda į džihadistų judėjimo sostinę Raką.
Pasak brigados generolo Munzerio Zamano, oro bazę gynė apie 1,1 tūkst. karių, virėjų ir karybos instruktorių – pasibaigus apgulčiai gyvi liko vos 300.
Laikėsi ryžtingai, nesileido į kalbas
IV džihadistai pro oro bazės perimetrą prasiveržė tik du kartus – vieną iš jų įvažiuodami į angarus ir administracinius pastatus su pavogtais Sirijos kariuomenės šarvuotais automobiliais, kurie buvo pripildyti sprogmenų.
Devyni oro pajėgų kariai žuvo, kai jiems bemiegant į jų angarą įvažiavo vienas sunkvežimis.
„Penki mano draugai čia žuvo – pasakojo žvalgybos pareigūnas Maheris. – Radome ranką, kūno dalį – tik tiek. Vienas iš jų buvo generolas.“
Nors prieš pusmetį Sirijos generolas „Tigras“ Suheilis ir majoras Salehas atvyko į Kuveireso gynėjų pagalbą, mūšis vis dar nesibaigė: artilerija nesiliovė šaudžiusi, o kariai vis dar kasdien rizikuoja savo gyvybę kaip ir anksčiau.
„Šventikas meldėsi už mūsų žuvusiuosius, kol aplinkui sproginėjo artilerija, bet virš jų kapų nebuvo paleistas nei vienas šūvis“, – pasakojo vienas majoras.
Oro bazę vis dar supa sugriauti kaimai, sprogmenų suvarpyta žemė, teroristų rankomis pagaminti savadarbiai mortyrai ir transporto priemonė su grąžtu, kurią džihadistai naudojo kasti tunelius po Kuveireso oro baze.
„Sirija bus atstatyta dar gražesnė nei buvo iki kol atėjo teroristai“, – tikino brigados generolas M.Zamanas.
„Mūsų priešai turi du pasirinkimus: mirti arba mirti, – aiškino M.Zamanas. – Jie mūsų neterorizuos. Mūsų bazę apgulė trejus su puse metų. Po Stalingrado mūšio tai buvo didžiausia apgultis istorijoje.“
Prie Kuveireso oro bazės išgelbėjimo prisidėjo net tik Sirijos kariuomenės pastiprinimas, bet ir Rusijos oro pajėgos, kurios IV kovotojus apšaudė iš padangių.
„Teroristai bandė prisiskambinti mūsų pareigūnams, jie per sienas mėtė lapelius su telefono numeriais, kuriais mūsų vyrai galėjo paskambinti, kad dezertyruotų, – kalbėjo M.Zamanas. – Bet mūsų vyrai buvo ištikimi. Vienintelis dalykas, ką jiems nusiuntėm buvo žodžiai, kad mes arba laimėsime, arba tapsime kankiniais.“
Kovojo už visą žmoniją
Dvejus metus sraigtasparniai vis dar galėjo nusileisti Kuveireso oro bazėje, bet po to taip daryti tapo pernelyg pavojinga: kariams teko laukti ryšulių, kurie buvo numetami iš oro.
„Mūsų sraigtasparniai skrisdavo 4 kilometrų aukštyje, – aiškino už reikmenis atsakingas Kuveireso oro bazės generolas Hashamas Mohamedas Younisas. – Problemų kėlė vėjas ir ryšulių svoris, nes parašiutai buvo skirti atlaikyti vyrų svorį.“
„Teroristai apšaudė ryšulius ir kai jų kurie nusileido pas priešus, bet tokių buvo nedaug, – tęsė H.M.Younisas. – Mes sėkmingai gavome didžiąją dalį dyzelio, žibalo, maisto ir kariams skirtų laiškų.“
Generolas H.M.Younisas pasakojo, kad vienas ryšulys nusileido IV kovotojų teritorijoje. Po kelių valandų virš oro bazės sienų buvo numesta pašaipi žinutė.
„Priešai užrašė, kad jiems labai patiko vieno iš karių motinos maistas, – tvirtino generolas. – Jie prašė kario pranešti savo motinai, kad jiems dar atsiųstų skanėstų.“
Vienas pakeliui į Kuveireso oro bazę skridęs sraigtasparnis buvo pašautas: visa įgula sudegė išskyrus pilotą Ali Hosmaną, kuris iššoko su parašiutu. Deja, vyras nusileisdamas ant žemės kliudė 14-metį. Paauglys išgyveno, tačiau pilotas mirė po penkių minučių.
IV kovotojai greičiausiai norėjo Kuveireso oro bazę užimti dėl to, kad čia yra nemažai naudingos karo technikos – įskaitant naikintuvus ir sraigtasparnius, kuriuos būtų galima sutaisyti ir naudoti karui.
„Neturėjome apie ką kalbėti su priešais – jiems atsakėme savo ginklais, – pareiškė M.Zamanas. – Šią ideologiją turinčių žmonių nepakeisi, užtat galima juos nužudyti.“
„Sirijoje mes giname viso pasaulio žmogiškumą, – tvirtino brigados generolas. – Jei Sirija kris, nei Jungtinė Karalystė, nei Prancūzija, nei Turkija, nei Jordanija neliks saugios ir jas suteps tas pats kraujas kaip ir mus.“
