Kai turi kažką, dažnai to nevertini ir nesupranti tų, kurie visa tai dar tik siekia gauti. Tokia savybė yra būdinga žmonėms tiek kasdieniniame, buitiniame gyvenime, tiek ir klausimuose, susijusiuose su tavo valstybės padėtimi tarptautinėje bendruomenėje.
Žmonės vis labiau yra pratinami gyventi patogiai ir dažniausiai tik tada, jeigu kažkas paveikia tą tavo anksčiau turėtą tokią būseną, tai priverčia sukrusti ir protestuoti. Arba, jei kažkas nenori leisti, siekia tau sutrukdyti gyventi taip pat patogiai, kaip kiti.
Pozicija dėl gilesnių vertybių, dėl to, kas gali būti svarbu ne tik tau asmeniškai, bet platesnei žmonių bendruomenei, tautai, valstybei, kaip ir nueina į antrą planą. Nors kiekvieno individualaus žmogaus gyvenime vertybė yra ir galimybė užtikrinti gražų gyvenimą sau, savo šeimai. Vakaruose, (taip pat ir dėka dosnios socialinės politikos) tai tapo gyvenimo norma, kuria neretai ir piktnaudžiaujama, kitose šalyse – svajone.
Vyresnio amžiaus britai, tikintys savo šalies galimybe užtikrinti jų nerūpestingą senatvę, balsavo už išėjimą iš ES. Jiems grėsme atrodo plūstantys į šalį imigrantai, kurių išlaikymui reikia skirti daug lėšų. Nuo to, jų įsitikinimu, prastėja ir sveikatos apsaugos sistema, o tai yra ypač svarbu vyresnio amžiaus sulaukusiam žmogui.
Į Trafalgaro aikštę išėjo kita Jungtinės Karalystės piliečių ar norinčių jais būti dalis. Dažniausiai tai yra jauni žmonės, gyvenantys, studijuojantys, dirbantys Londone ir suvokę, kad dabar to gali netekti arba susidurti su daugybe naujų, netikėtų kliūčių. Kol visa tai turėjo, nevertino ir nebrangino. Tik dabar suprato, ko gali netekti.
Išėjo į gatves su ES vėliava, kuri ir duoda to patogaus gyvenimo galimybę: studijuoti, dirbti, gyventi, keliauti, būti bet kurioje ES šalyje, kas yra viena iš šių dienų vertybių.
Nors dar prieš keletą metų ne vienas iš jų, matyt, labai stebėjosi, kai matė vaizdus iš Kijevo, kur į centrinę šio miestų aikštę, gatves irgi išėjo žmonės su ES vėliavomis, šalia nacionalinės savo valstybės vėliavos ir sakė: norime būti Europos Sąjungoje. Gyvenantys patogų gyvenimą Vakaruose klausė: ko anie nori, ko stovi net per šaltį?
Ir čia, pas mus Lietuvoje, matyt, netrūko tokių, kurie sakė: ir ko jie ten protestuoja? Negi dėl to Briuselio ir Europos Sąjungos? Gal juos kas nupirko? Kas nors iš Vakarų?
ES politikai netruko pareikšti, kad šis protestas yra dėl vertybių, kad tiems žmonėms svarbi Europos idėja. Ir, aišku, suvokė save didžiausiais tų vertybių įgyvendintojais. Vadinasi, tie žmonės, kaip ir išėjo palaikyti juos, o taip pat ir jų vykdomą politiką.
Bet tai buvo tik dalis tiesos. Studentai į Maidaną išėjo vedini panašių siekių, kaip dabar žmonės Londone. Norėjo teisės studijuoti, dirbti, gyventi, keliauti į bet kurią ES šalį. Žinoma, jeigu tai svarbiausia Europos vertybė, tada jie irgi išėjo jos siekti.
Tiesa, dalis, gana nemaža, protestavo Kijeve ir dėl platesnių tikslų, tokių, kaip šalies užsienio politikos kryptis ar milžiniška korupcija valdžioje bei oligarchų įtaka, kurią norėta panaikinti. Pastarojo tikslo taip ir nepavyko pasiekti. Valdžia turi savybę piktnaudžiauti, jeigu yra piliečių nekontroliuojama ir, jeigu korupcijos šaknys gilios.
Valstybės, kur milžiniška korupcija, o politinis gyvenimas formuojamas pagal neskaidrius politikos bei verslo santykius yra Rytų ir Vidurio Europoje, įskaitant ir mūsų valstybę. Šiuose kraštuose žmonės įpratinti būti didžiosios politikos sraigteliu. Išsišokti prieš tai ne tik ne patogu, tačiau gali būti ir žalinga tiems, kas tai padaro.
Rimtesnius protestus prieš tokią situaciją, pavyzdžiui, Lietuvoje, stabdo ir galimybė emigruoti, suvokiant, jei negaliu gyventi, kaip žmogus savo šalyje, tai galiu išvykti. Patenkintos lyg ir lieka abi pusės: emigravę žmonės ir valdžia, išvengusi protesto.
Štai, kodėl ir Vilniuje šiomis dienomis akcija prieš Darbo kodekso priėmimą prie Vyriausybės rūmų tokia neskaitlinga, nepaisant to, kad artėja ir Seimo rinkimai.
Rytų Europos šalių, kurios nėra ES narės, žmonės neturi šios emigracijos galimybės, kuri nuima ir protestus šalyje. Todėl ten kartai kyla tie milžiniški piliečių judėjimai.
Vakarų pasaulyje viskas yra kitaip. Valdžia yra daug mažiau paskendusi korupcijoje, politinis gyvenimas skaidresnis, o žmonės suvokia turintys daugiau laisvių. Bet tas gyvenimo patogumas atmuša norą siekti kokių nors didesnių, svarbesnių tikslų.
Vis dėlto, valdžia, politinis elitas turi ir kitų galimybių kreipti viską šalyje, visų pirma, sau naudinga linkme. Tai įvyksta, jeigu piliečiai nepastebi, kad jais manipuliuojama, arba savanoriškai nustoja domėtis valstybės gyvenimu, kadangi nemato tam reikalo.
Su šia problema ir susidūrė šių dienų Jungtinės Karalystės piliečiai, kuriems politinis elitas suteikė progą spręsti savo valstybės ateitį santykyje su ES. Dalis jų nepanoro ta galimybe pasinaudoti, kita sutiko būti manipuliuojami politikų interesų tikslams.
Kai kurie iš jų, kaip pripažįsta patys susirinkę į Trafalgaro aikštę, nėjo į referendumą, galvodami, kad viskas vis tiek bus gerai. Kiti ( labai tikiuosi, kad ne ta dalis išsilavinusi jaunųjų britų ar imigravusių žmonių iš Rytų Europos) tik referendumui praėjus, ėmė „googlinti“, bandydami suprasti, kas iš viso yra ta ES ir ką ji duoda jų gyvenimui.
Buvo juk malonu, kad turi galimybę pasakyti savo valdžios politikai „ne“ ir tik po to pagalvota apie pasekmes savo asmeniniam gyvenimui, bendrai ką gali atnešti Brexit.
Kaip pasibaigs Brexit istorija visam Europos žemynui ir konkrečiai Jungtinei Karalystei apie tai dar yra anksti yra kalbėti, tačiau labai norėtųsi, kad tai būtų pamoka įvairių Europos šalių piliečiams apie tai, kaip blogai yra tapti politikų manipuliavimo įrankiu, net ir tada, kai yra sakoma, kad jums suteikta galimybė spręsti ir, kaip liūdna yra, kai piliečiai nesidomi, kas vyksta jų šalyje ar aplink. Tada, kai dar nevėlu yra kažką daryti.
