Su šia problema dabar rizikuoja susidurti Jungtinė Karalystė. Jai negresia kitos šalies įsikišimas. Skirtingai nuo Ukrainos, kur kaimyninė Rusija iš pradžių atplėšė Krymą, o po to ėmė kelti sumaištį Donbase, vienintelė kaimyninė šalis, su kuria Didžioji Britanija turi sausumos sieną, Airija, pareiškė, kad jokių žingsnių Šiaurės Airijos atžvilgiu nesiims.
Bet aktyvūs yra Škotijos ir Š. Airijos politikai. Pirmieji kalba apie galimą pakartotinį referendumą dėl nepriklausomybės, o antrieji – apie norą susijungti su Airija. Ir visa tai po to, kai D. Britanijos žmonės nubalsavo už išėjimą iš Europos Sąjungos.
62 proc. Škotijos gyventojų balsavo už pasilikimą ES ir tik 32 proc. už tai, kad išeiti. Škotijos Vyriausybės vadovė Nicola Sturgeon pareiškė, jog jau šią savaitę nedelsiant imsis diskusijų su ES šalimis ir institucijomis, siekiant rasti būdą Škotijai likti Bendrijoje. Ji neatmeta galimybės, kad Škotijoje bus surengtas pakartotinis referendumas dėl išstojimo iš Jungtinės Karalystės, jeigu tokia būtų sąlyga likti vėliau ES dalimi.
Referendumas, klausiant, ar Škotija turėtų palikti Jungtinę Karalystę, buvo surengtas 2014 m. rudenį. Jame dalyvavo net 85 proc. Škotijos gyventojų. Tada Škotijos nepriklausomybės šalininkai patyrė pralaimėjimą. 55 proc. balsavo už pasilikimą Jungtinė Karalystėje ir tik 45 proc. – už išėjimą. Bet buvo viena esminė detalė, susijusi su ES, už kurios dabar nori užsikabinti Škotijos nepriklausomybės šalininkai.
Tarp įvairių gąsdinimų liūdnomis referendumo pasekmėmis buvo ir tai, kad Didžiąją Britaniją palikusi Škotija neturėtų garantijų įstoti į ES. Tokie žodžiai skambėjo ne tik iš britų politikų, raginusių škotus pasilikti, bet taip pat ir iš kai kurių ES šalių politikų.
Škotai sako, kad jie tada pasiliko Jungtinėje Karalystėje tik todėl, jog nori būti ES, o ką jiems dabar daryti, jeigu ES nusprendė palikti D. Britanija. Toks klausimo iškėlimas sukelia papildomą galvosūkį ES politikams, ieškantiems šiuo metu, kaip išsaugoti ES.
Niekas negali atsakyti, net ir Škotijos politikai, taip keliantys klausimą dėl pasilikimo ES, kaip šiuos jų planus būtų galima įgyvendinti. Tokio patyrimo neturėjo ir ES.
Bet buvo kitkas. 1985 m. Danijai priklausanti Grenlandija, pasiekusi savarankiškumą, panašiai, kaip ir Škotija, pareiškė norą išeiti iš tada Europos Ekonominės Bendrijos, į kurią kartu su Danija 1973 m. buvo įstojusi. Ir buvo rasta būdų tą norą patenkinti. Nežinia, ar tai galėtų suveikti priešinga linkme D. Britanijos dalies, Škotijos atžvilgiu.
Daug aiškesnis teisine prasme klausimas būtų su Šiaurės Airija. Aiškesnis, bet galintis sukelti dar daugiau įtampos Š.Airijos viduje. Ne vieną dešimtmetį truko priešprieša tarp provincijos gyventojų katalikų ir protestantų. Vieni, ir kiti turėjo jų interesus reiškiančias politines-karines jėgas. Airijos respublikonų armija teigė, kad gina katalikus, o unionistų partijos, kad saugo bei atstovauja protestantų interesus.
Jungtinės Karalystės jėgos struktūros tvirtino, kad šiame konflikte nė vienos iš pusių nepalaikė, bet katalikai jas kaltino dideliu šališkumu, ginant protestantų ir unionistų interesus. Unionistai pasisakė už buvimą D. Britanijoje. Airijos respublikonų armija ir jos politinis sparnas Sin Fein kovojo už susijungimą su Airijos valstybe.
Šis konfliktas nusinešė 3,5 tūkst. žmonių aukų, kol 1998 m. buvo pasirašytas vadinamas Didžiojo penktadienio susitarimas. Remiantis juo suformuotos ne tik Š. Airijos savivaldos institucijos, bet ir institucijos, turinčios užtikrinti D. Britanijos bei Š. Airijos bendradarbiavimą, sprendžiant Š. Airijoje klausimus. Taip pat ir institucijos, skirtos galimam glaudžiam bendradarbiavimui tarp Airijos respublikos ir Š. Airijos.
Susitarimą pasirašė ne tik Š. Airijos politinės partijos, (išskyrus vieną unionistų partiją: Olsterio demokratus), bet ir Airijos bei D. Britanijos valdžia. Už susitarimą vienu metu įvykusiuose dviejuose referendumuose balsavo Airijos ir Š. Airijos, kaip teritorijos, priklausančios Jungtinei Karalystei, gyventojai. Airija sutiko padaryti Konstitucijoje pakeitimus, kur iki tol buvo reiškiamos pretenzijos, teisės į Š. Airiją.
Įdomu yra, jog šiame susitarime yra punktas, kur vienodai teisiškais pripažintos dvi priešingos viena kitai tendencijos: tai, kad dauguma Š. Airijos gyventojų nori likti Jungtinės karalystės dalimi, ir tai, kad nemaža dalis Š. Airijos gyventojų bei dauguma Airijos salos gyventojų siekia sukurti jungtinę Airijos valstybę.
Be to, yra pripažinta, kad Š. Airija liks Jungtinės Karalystės dalimi iki tol, kol dauguma žmonių, gyvenančių Š. Airijoje, ir Airijos Respublikoje nepanorės kitaip. Jeigu toks noras būtų išreikštas, tada pagal šį susitarimą, Airijos ir Jungtinės Karalystės valdžia turi įgyvendinti jį.
Smurtas Airijoje, pasirašius šį susitarimą baigėsi, nors negalima sakyti, kad pavyko visiškai nutiesti tiltus tarp šios provincijos gyventojų katalikų ir protestantų. Manoma, kad prie konflikto užgesinimo prisidėjo ir tai, jog sienos tarp Airijos ir Š. Airijos egzistavo tik simboliškai. Jos netrukdė žmonių ir krovinių judėjimui. Bet, ar po Brexit referendumo, kai D. Britanija nusprendė pasitraukti iš ES, tai liks galioti?
Šis klausimas neduoda ramybės šiomis dienomis Š. Airijos gyventojams. Remiantis Didžiojo penktadienio susitarimu, pripažinta ir šios provincijos gyventojų teisė, (jeigu jie to nori), būti abiejų valstybių: Jungtinės karalystės ir Airijos piliečiais. Anksčiau tai buvo labiau simbolinė teisė, kuria pasinaudojo tik labiausiai stipriai savo sąsajas su Airija jaučiantys Š. Airijos gyventojai. Dabar tai gali tapti dar ir patogumo klausimu.
Kol D. Britanija nuspręs kokie bus jos santykiai su ES, paėmę Airijos piliečio pasą, bus tokiais pat ES valstybės piliečiais, kaip ir buvo, kai turėjo Jungtinės Karalystės pasą.
Nenuostabu, kad norinčių įsigyti Airijos pasą skaičius po Brexit išaugo. Ar tarp jų yra ir protestantų, nepaklausi. Religinė priklausomybė yra kiekvieno asmeniškas reikalas.
Dabar Š.Airijos pirmasis vicepirmininkas Martinas MacGuinnesas iš partijos Sinn Fein primena apie Jungtinės Karalystės įsipareigojimą Didžiojo penktadienio susitarime surengti referendumą dėl Š. Airijos išstojimo iš Jungtinės karalystės. Kadangi už pasilikimą ES pasisakė didžioji dalis Š. Airijos gyventojų, tai Sinn Fein teigimu, šie žmonės palaikytų ir išstojimą iš Jungtinės Karalystės. Jie tvirtina, kad tai vienintelis kelias būti ES. Ar jų nepalaikys ir kai kurie protestantai, suvokę Brexit pasekmes?
O centrinė D. Britanijos valdžia atsidūrė milžiniškoje politinėje sumaištyje, todėl niekaip iki šiol negali rimčiau sureaguoti į šias tendencijas, ateinančias iš Edinburgo ir Belfasto. Šalyje yra tik laikinasis premjeras. Valdančiojoje konservatorių partijoje dar tik prasideda naujojo lyderio paieškos. Bet partija dėl Brexit labai susiskaldė.
Galima buvo laukti, kad leiboristų nepasitenkinimas po Brexit irgi išsiverš į paviršių bei įgaus nepasitikėjimo partijos lyderiu išraišką. Taip ir atsitiko. Referendumo kampanijos metu leiboristų raginimai savo elektoratui balsuoti už pasilikimą ES, nedavė rezultato.
Netgi priešingai, jų elektoratas balsavo taip, kaip ragino Jungtinės karalystės Nepriklausomybės partija ir nežinia, ar leiboristams pavyks savo rinkėjus susigrąžinti.
Vadinasi, ir leiboristams kol kas rūpi jų partijos vidaus reikalai. O kam tada rūpės tai, kas sklinda iš Edinburgo ir Belfasto? Visa tai kelia labai pagrįstą klausimą, ar po kelių metų, kai Jungtinė Karalystė vienaip ar kitaip nustatys savo santykius su ES, šios valstybės dalimi dar bus Šiaurės Airija ir Škotija?
Beje, reikia pastebėti, kad Škotija tai ir keletas svarbių D. Britanijos karinių bazių bei naftos ir dujų telkiniai Šiaurės jūroje.
