Keliais procentais mažiau nei pusė Jungtinės Karalystės rinkėjų norėjo likti Europos Sąjungoje. Jaunimas ir verslas norėjo likti. Todėl ateitis šviesi. Ypač kai šaukusieji „Velniop ES!“ suvoks pasitraukimo kainą. Skirtumas tarp britų vatnikų ir Rusijos vatnikų tas, kad britų vatnikai atsikvošėję nuo eilinio porterio pradės skaičiuoti.
Analogas „krimnašistai“ okupuotame Kryme. Po metų apskaičiavo, kad apsiskaičiavo ir tą faktą, atsitokėjimą sutvirtino šaunus Rusijos premjero palinkėjimas jiems: „Pinigų nėra! Laikykitės ten! Sveikatos!“. Pasakę „ne“ Europos Sąjungai britai jau tą pačią dieną susidūrė su 10 proc. nuvertėjusiu svaru.
Kitos sunkios ekonominės pasekmės laukia ilgoje eilėje už kampo. Dėl vienos, kai išgirs ir suvoks ką ji reiškia, taps sunkiau kvėpuoti. Švedų vyriausybė jau pradėjo kurti planą, kaip sudominti verslo kompanijas Jungtinėje Karalystėje perkelti savo pagrindinius ofisus geriausiomis sąlygomis į Stokholmą.
Ei, ponas Vilniaus mere R.Šimašiau. Na gerai, pajuokavau, bet bandyti nedraudžiama.
Kita pasekmė – Škotija. Rimtai argumentuoja už pakartotiną referendumą dėl pasitraukimo iš JK. Kam norisi likti sąjungoje, kurios likimą sprendžia nusivylusi gatvė. Kuo nusivylusi? Sako, politiniu elitu. Sako, kad imigrantais, imigracija.
Na, tai varykite juos lauk. Patys tualetus plausite, patys paukščių fermose ir žemės ūkyje arsite kaip dideli. O ir su judėjimo laisve kils kai kurios problemos. Į kiekvieną šalį dabar vizos reikės. Kalbu apie labai konkrečias pasekmės. Apie stambaus masto neigiamas ekonomines pasekmes tegul kalba profesionalai.
Puikiai pamenu, kai dar Europos Ekonominės Bendrijos laikais teko važinėti po Europą. Be vizų nei iš vietos. Todėl, jeigu anksčiau nesustodamas lėkęs pro pasų kontrolę su užrašu „ES piliečiai“, dabar tūlas britas atsistos kartu su trečių šalių piliečiais ilgiausioje eilėje. Kaip tais laikais.
Taip, belieka pritarti: JK premjeras D.Cameronas susimovė kapitaliai. Niekas jo neprašė pasitikrinti ar „myli – nemyli manęs tauta“. Niekas neprašė vardan dar vienos kadencijos valdžioje rizikuojant pasauline ekonomine krize žadėti referendumą.
Dabar šis žmogus pateks į britų ir Europos istoriją kaip pavyzdys trumparegio politiko praradusio kontaktą su savo visuomene. Klasikinis pavyzdys, beje. Tas pirmasis, tapęs klasikiniu, tai sovietų sąjungos prezidentas M.Gorbačiovas. Kas dar pamena, tai veikėjas sugriovęs sovietų imperiją.
Nelabai supratau, kam griauti ES. Kraštutiniai konservatoriai teigia, kad ES kelia grėsmę tautinei valstybės sampratai, jos suverenumui, jos suverenaus piliečio laisvei bei individualumui. Kitaip tariant, gyvenkime kiekvienas sau ir atskirai, grįžkime į Europos susiskaldymą. To susiskaldymo pasekmės Europai buvo amžini karai ir kančios. Naujoji Europos idėja – solidarumas, uždėjo kryžių ant amžinos karų ir kančių karuselės. Kur čia kas nukentėjo? Kornvalio grafystė?
Šis Vilniaus dydžio miestas ir apskritis balsavo už pasitraukimą. Tačiau jau kitą dieną susigriebė, kad be kasmetinių 64 milijonų svarų ES struktūrinių fondų paramos, miestui šakės. Iš tos paramos klestėjo miesto universitetas, mokyklos, žvejyba, išvedžiotos visos šiuolaikinės IT komunikacijos.
Per pastaruosius dešimt metų miestas gavo 654 milijonus svarų ES paramos. Klausiu dar kartą: kur čia kėsinimasis į šalies suverenitetą ir individo laisves? Gal verčiau reikėjo protingai kovoti prieš Briuselio biurokratizmą, prieš siekį tyliai prastumti federalizmą. Pačioje ES britai buvo reikalingi tramdyti Vokietijos ir Prancūzijos idėjinius apetitus.
Kieno dabar eilė? Nyderlandai. Apskritai išėjimo iš ES šalininkai dažniausiai šiek tiek geriau gyvenantys žemiausio sluoksnio žmonės susirgę milijoninį loterijos bilietą laimėjusio liga.
Tik ką buvau niekas, na o dabar jau turiu milijoną. Galima pasipuikuoti. Kalbu apie pragyvenimo lygį JK. Todėl lauk visus lenkus, lietuvius. Na, musulmonai tegul lieka, nes dar apkaltins rasizmu. Bet pinigai tirpsta tokiose rankose žaibiškai. Kas tada?
Ir visgi pradėjau komentarą optimistine gaida.
Išėjimas privers ES politinį elitą atsipeikėti ten, kur to atsipeikėjimo labiausiai reikėjo: atsakyti pagaliau į klausimą, kas yra ta ES? Jeigu federacija, tai viena politika ir naratyvas, jeigu ne, tai kas? Tarpinis variantas nesuveikė. Dabar, jau šiandien reikalingas atsakymas kur yra sąjungos ir kur nacionalinės valstybės prerogatyvos. ES nėra JAV, deja. Europos tautos nėra etninės mažumos.
Tai atskiros valstybės su giliomis istorinėmis šaknimis. Lenkijos dešiniųjų vyriausybė jau reikalauja aiškumo, reikalauja mažiau federacijos, bet išeiti iš ES nesiruošia. Supranta, turi istorinę patirtį su diktatūromis. Viena yra bėgti ir kuo greičiau bei toliau iš kruvinų imperijų, smurto, nelaisvės, visai kita keisti judėjimo laisvę, valstybes be sienų, bendrumą, solidarumą į uždarumą, atsiribojimą rasistiniais pagrindais.
Kiek alaus reikia išpampti, kad pakibti ant tokio pigaus dešiniųjų ekstremistų jauko? Ant dezinformacijos ir melo? Demagogai be šito neapsieina. Įdomu, iš kokios kasos jie dabar ištrauks tuos 64 milijonus svarų kasmet Kornvaliui.
Dabar, šiandien, ES didžiausios narės turėtų suvokti, kad sąjungoje visos narės yra lygiavertės, antraip nėra reikalo nelygiaverčių kviestis. Korumpuotos nuo galvos iki kojų ir dešimtmečiais Graikijos palaikymas bendromis lėšomis, Vokietijos sprendimas įsileisti į ES neatsiklausius ES narių milijonus pabėgėlių jau senai rodė, kad su tuo lygiavertiškumu šiaip sau.
Neteisingumas bado akis: naujosios ES narės laukė visus septynis metus kažkokio perėjimo laikotarpio, o čia – milijonas per vieną dieną, taip sakant. Ir visiems lėšų išlaikymui tiek, kad mūsų emigrantai turėtų tuojau apsimesti pabėgėliais. Manau, tikrus pabėgėlius remiantis visomis saugumo procedūromis priimti reikia.
Tačiau faktas, kad iš teokratinių diktatūrų su akmens amžiaus vyrų ir moterų santykių supratimu imigrantų antplūdis išgąsdino žmones kaip reikiant. ES politinis elitas tos žmonių baimės nematė arba neparodė rimto dėmesio, nors kraštutiniai dešinieji daugelyje normalių demokratijų vis stiprino savo galias ir įtakas kaip tik spekuliuojant žmonių baimėmis. Bet kairysis politinis multikultūralizmas tapo politkorektiškumo apynasriu tiesai. Tokia yra baimės tiesai logiška pasekmė.
Taigi, šis spyris ES politiniam elitui į užpakalį yra būtinas ir už jį būtina dėkoti. Vardan ES stiprinimo. Vardan ES konsolidavimo. Vardan solidarumo. Juk priešas už vartų . Šis patenkintas jau trina rankas. Manau, kad be reikalo. Taip, ES viduje neteksime svarbios mums paramos mūsų saugumo politikoje, galimai sustiprės „draugaukime su kriminaliniu Rusijos režimu“ rėmėjų balsai.
Visgi, 1939 metais britai stojo nacių užpultos Lenkijos pusėn. Britai palieka ES, bet ne NATO ir bendradarbiavimą su JAV. Mums teks kuo greičiau išsiaiškinti tarpusavio bendradarbiavimo saugumo srityje klausimus su naująja JK vienos ar kitos politinėse pakraipos vyriausybe.
Sutariame su JAV, sutarsime ir su britais. Lietuvos ir Baltijos valstybių diplomatijai britų išėjimas kelia sunkius iššūkius. Štai dabar būtinas mažų ES narių bendradarbiavimas saugumo srityje ypač tarp Baltijos valstybių ir Skandinavijos. Mūsų balsas turi girdėtis.
Kita gera žinia Europos Sąjungos šalininkams ir bloga priešininkams, kad ES neįmanoma tapatinti su sovietų imperija arba su jau putinistų svajonėse merdėjančia Rusijos imperija. Panorėjo viena narė palikti sąjunga – prašau, 50 –tas Lisabonos sutarties straipsnis, du metai ir viso gero. Išeina be grasinimų, žudynių, karo. Antraip nei V.Putino režimo klampojimas kraujo balose savo „artimame užsienyje“.
Atsitokėję išėjimo šalininkai sieks ilgos išėjimo procedūros, mat norės kažkokiu būdu išspausti kuo daugiau naudos sau neduodant nieko atgal. Nors tas „nieko atgal“ yra sąlyginis pastebėjimas. Jungtinė Karalystė yra galinga valstybė mačiusi ne vieną kritimą, ne vieną krizę, ne vieną karą už išgyvenimą, todėl ekonominiai ir finansiniai praradimai jos nesužlugdys.
Bet, kurį laiką skaudės. Jau skauda. Šiame kontekste ES griežtas reikalavimas JK laikytis susitarimo pasitraukti per du metus yra teisingas. Mat pinigų mažėjimas kišenėje dėl savo nuosavo kvailumo yra geriausias atgrasymas nuo pakartotino kvailumo.
Todėl išėjimo skatintojai kiek įmanoma tęs agoniją, nes jie paprasčiausiai žino, kad jokio plano kompensuoti prarastą ES finansinę paramą neturi. Galimai net prasidės „mes apsigalvojome“ spektaklis. Liūdna tikrai nebus.
Britai išeina, bet niekur dingti nesiruošia. Jų pasitraukimą iš ES derėtų traktuoti iš tos saulėtos pusės, kaip toje dainoje britų komedijoje „Life of Brian“: „Always Look On The Bright Side of Life“.
