Praėjus daugiau nei 40 metų po Vietnamo karo pabaigos, dešimtys senstančių JAV kariuomenės veteranų nusprendė grįžti į šalį, kurioje buvo liejamos kraujo jūros. Kai kuriems veteranams sunkiai sekėsi priprasti prie paprasto kasdienio gyvenimo JAV, o kiti į Vietnamą grįžta norėdami atgailauti už karo metu padarytas klaidas ir taip nuraminti ramybės neduodančia sąžinę, rašo BBC.
Danango miestas Marmuro kalnų papėdėje šiomis dienomis yra pilnas energingų vietinių ir linksmų turistų. Tačiau 1968 metais prie šių kalnų buvo įsikūrę amerikiečių kareiviai, įskaitant Davidą Edwardą Clarką, kuriam dabar jau 66 metai. Pasak veterano, bet kas, kas mėgino įkopti į Marmuro kalnus būtų pašautas Pietų Vietnamo išsivadavimo judėjimo Vietkongo narių.
„Mes turėjome taisyklę, kad iš stovyklos nebuvo galima eiti neapsiginklavus, todėl kiaurą dieną vaikščiojau su šautuvu M16, – pasakojo D.E.Clarkas. – Ginklą kišdavau kiekvienam vietnamiečiui į veidą – vyrams, moterims, vaikams. Aš norėjau, kad jie manęs bijotų, nes tada turėjau didesnę tikimybę išgyventi.“
Praeities vaiduoklius skandino butelyje
Tačiau po 40 metų šis buvęs JAV kareivis vis dėlto sugrįžo į Vietnamą, kad iš naujo pradėtų savo gyvenimą. Jis yra vienas iš maždaug 100 Amerikos veteranų, kurie įsikūrė šalyje, kurioje kovojo. Dauguma jų apsigyveno Danange arba aplinkui, nes čia buvo įkurtas pagrindinis JAV karinis aerodromas, kuriame 1965 metais atvyko pirmieji kareiviai amerikiečiai.
Pasibaigus karui, D.E.Clarkas grįžo atgal į JAV, tačiau viskas nesibaigė laimingai. Jo mintys kasdien sukdavosi apie Vietnamą ir tai, ką ten patyrė, todėl vyras buvo priverstas pabėgti nuo žiaurių prisiminimų vieninteliu jam žinomu būdu.
„Dažnai atsibusdavau visiškai peršlapęs prakaitu. Matydavau žmones ten, kur jų nebuvo, – aiškino veteranas. – Vieną kartą atsibudau vidury nakties ir ketinau aplinkui namus spęsti spąstų, nes maniau, kad Vietkongas mane persekiojo. Vienintelis dalykas, kuris man padėjo atitrūkti nuo prisiminimų buvo alkoholis. Todėl pradėjau labai daug gerti.“
2007 metais D.E.Clarkas pagaliau pradėjo kovoti su savo praeitimi: jis įkopė į Marmurinių kalnų viršūnę.
„Viršuje pajutau tokį ramybės jausmą, kukio niekados anksčiau nebuvau patyręs, – sakė buvęs JAV kareivis. – Nebebuvo jokių bombų, nebebuvo kariavimo, nebebuvo virš galvos skrendančių naikintuvų. Pagaliau suvokiau, kad karas baigėsi.“
Karas sudarkė pasaulio suvokimą
Manoma, kad nuo praėjusio amžiaus paskutiniojo dešimtmečio dešimtys tūkstančių JAV veteranų sugrįžo aplankyti Vietnamą ir vietas, kuriose tarnavo. Daugelis buvusių kareivių vis dar iki dabar svarsto, dėl ko jie kovojo.
Vienas iš kareivių, kuris nebesugebėjo atsakyti į šį klausimą buvo 66-metis Richardas Parkeris. Pasibaigus Vietnamo karui jis „nieko nebesuprato“ gyvenime ir du dešimtmečius buvo gyvas vien tik alkoholiu, narkotikais ir seksu.
„Aš buvau valkata, dirbau restoranuose ir keliavau nuo miesto iki miesto. Man nerūpėjo ar mirsiu, ar gyvensiu. , – praeitį prisiminė R.Parkeris. – Man buvo taip smarkiai praplovę smegenis, kad komunistus norėjau žudyti dar iki karo. Bet kai išvykau iš Vietnamo, aš buvau pamilęs ten gyvenusius žmones. Argi jie buvo pavojingi? Jie tik norėjo auginti ryžius ir gimdyti vaikus.“
Ilgus metus R.Parkerį kankino potrauminis streso sutrikimas, kuriuo dabar serga 11 proc. visų Vietnamo karo veteranų. Dešimtys tūkstančių šį sutrikimą turėjusių buvusių kareivių nusižudė.
„Vietname aš maždaug susitaikiau su savimi, – pasakojo su vidiniais demonais kovojęs R.Parkeris.– Kartais nukeliauju į vietas, kur vyko mūšiai. Kur anksčiau buvo sumaištis ir naikinimas, dabar galima pamatyti viltį ir gyvybę.“
Jaučia atsakomybę padėti aukoms
Dar vienas veteranas iš Amerikos Larry Vetteris nusprendė, kad geriausias būdas jam susitaikyti su praeitimi buvo pradėti dirbti su „Vietnamo karo vaiko“ („Child of War Vietnam“) tinklalapiu, kurio tikslas – visam pasauliui pranešti apie Vietnamo karo palikimą.
L.Vetteris savo namuose yra pasikabinęs dvi vėliavas: JAV ir Vietnamo. Šis 73-metis veteranas pernai vasarą susituokė su vietnamiete Doan Ha. 2012 metais į Danangą atvykęs kareivis ketino pasilikti tik trims mėnesiams, kad padėtų rūpintis dviem sergančiais berniukais, kurie kentėjo nuo amerikiečių cheminio ginklo „Agent Orange“ sukeltų pasekmių.
Cheminį preparatą „Agent Orange“ JAV kariuomenė naudojo naikinti augalams, medžiams ir krūmams. Gamtą ir gruntinius vandenis užteršęs „Agent Orange“ neigiamus padarinius kelia ir šiomis dienomis: dėl jo žmonėms išsivysto vėžys, taip pat jie išsigimsta arba kenčia nuo paralyžiaus.
„Mano nuomone turime atpirkti kai kurias savo klaidas, tačiau JAV vyriausybė atsisako tai padaryti, todėl aš ir esu Vietname, kad padėčiau, – aiškino L.Vetteris. – Mano galvoje tūno skrynia, kurios nenoriu atverti, nes bijau, kas iš ten gali išlįsti. Kartas nuo karto skrynia šiek tiek prasiveria ir aš pradedu sapnuoti košmarus. Gal dėl to ir esu Vietname. Mes čia pridirbome daug kvailų dalykų.“
Gyvenimo prasmę sugrąžino Dievas
Dar vienas Vietname kovojęs, į aštuntąjį dešimtmetį įžengęs amerikietis Chasas Lehmanas teigė, kad jis sugrįžo į šalį, kur kariavo dėl vienos vienintelės priežasties – Dievo. Pasak vyro, tik atsivertimas į krikščionybę jį išgelbėjo nuo depresijos, nusivylimo ir potrauminio streso sutrikimo, o jis grįžo į Vietnamą, nes tai buvo Dievo valia.
„Kai mane nusiuntė į Vietnamą, misija atrodė paprasta: privalėjau neleisti komunistinei Šiaurei pavergti laisvo Pietų Vietnamo, – kalbėjo C.Lehmanas. – Tačiau vos žengiau pirmą žingsnį ant Vietnamo dirvos suvokiau, kad ką dariau buvo neteisinga ir turėjau iš ten ištrūkti.“
„Grįžus į JAV viskas buvo nereikšminga. Aš niekur nepritapau, – tęsė veteranas. – Tada mane išgelbėjo Jėzus ir suteikė mano gyvenimui prasmę.“
Kartu su kitais savanoriais, C.Lehmanas vargšėms Vietnamo mažumų šeimoms dalija maistą, gėrimus, drabužius ir antklodes. Vienos kelionės metu šie savanoriai sugeba padėti nuo 65 iki 300 šeimų.
„Karo metu aš užjaučiau vietnamiečius, bet negalėjau jais pasitikėti, – pabrėžė buvęs JAV karys C.Lehmanas. – Dabar aš jiems jaučiu tik meilę.“
Laimę surado kitapus pasaulio
Pasak R.Parkerio, grįžimas į Vietnamą padeda susitvarkyti su sustingusiais prisiminimais: realios kaitos nepamatę veteranai šalį visuomet prisimena tik kaip karo zoną. Nors R.Parkeris kartais vietinius moko anglų kalbos, jis dienas dažniausiai leidžia paprastai – skaito knygas, vaikščioja, plepa su draugais ir mėgaujasi vietnamietišku maistu.
„Vietnamiečiai man rodo didesnę pagarbą nei būdamas veteranu gavau JAV“, – sakė R.Parkeris, kuris Vietname pagaliau vėl išmoko būti laimingu žmogumi.
D.Clarkas viliasi, kad į Vietnamą atvyks daugiau karo veteranų. Pirmoji jo kelionė vyko motociklu 1968 metais, kai jis važiavo per šalį nuo Šiaurės į Pietus. Kelionės metu veteranas netikėtai įsimylėjo vietnamietę, su kuria susituokė prieš porą metų.
„Anksčiau manydavau, kad vietnamiečiai buvo patys purviniausi, blogiausi padugnės pasaulyje, – tarė veteranas. – Bet dabar aš džiaugiuosi čia galėdamas gyventi. Aš žinau, kad turiu gyventi būtent čia. Karas baigėsi ir aš mirsiu būtent čia.“
